„GARSAS art’i KRAŠTO”: kelionė dvasių vartų link

Muziejų nakties tradiciją šiemet Klaipėda pratęsė su daugybe įvairių renginių, tačiau ne viskas, kas garsiausiai girdima, yra geriausia. Norisi išskirti vieną tyliausių renginių, kuriame esu dalyvavusi, – tai vėlų vakarą KKKC Parodų rūmuose vykęs atmosferinės muzikos koncertas „GARSAS art’i KRAŠTO”. Jame buvo pristatyti du projektai: klaipėdiečio Kristijono Lučinsko „Driezhas” bei jungtinis atlikėjų Gedimino Dapkevičiaus (sintezatoriai), Kęsto Didvalio (mušamieji) ir Astos Kriščiūnaitės (fleita) projektas. Vakaro metu skambėjo elektroninės ambient muzikos improvizacijos.

„GARSAS art’i KRAŠTO”: Kristijonas Lučinskas – Driezhas. Donato Bielkausko nuotr.

Dvasių gaudytojas: Driezhas

Kristijono Lučinsko muzikos projektas „Driezhas”, šiemet švenčiantis 20 metų veiklos jubiliejų, koncerto metu atliko beveik pusvalandį trukusią improvizaciją. Lengva atmosfera sujungė Klaipėdos miesto garsus, birbynės solo bei vietomis kontrastuojančius aštrius elektroakustinius sąskambius. K. Lučinskas yra garso dizaineris, muzikos kūrėjas ir atlikėjas, šiuo metu akivaizdžiai demonstruojantis savo kūrybos ir požiūrio į ją brandumą. Jo darbai skamba Lietuvos bei užsienio eteryje, teatruose, festivalių scenose, miestų šventėse.

Tikriausiai viena stipriausių šio kūrėjo savybių yra gebėjimas prisitaikyti prie tekančios visuomenės progreso srovės, pajusti inovatyvius vėjus, juos sugaudyti, įvaldyti ir paleisti jau savaip pakoreguotus. Tarsi tikra prie aplinkos prisitaikanti reptilija, Driezhas lygiai taip pat sugeba prisitaikyti, tačiau išlaiko savąjį šaltakraujiškumą ir odos raštą.

K. Lučinsko kūryba, smarkiai besirišanti su J. M. Jarre ir kitų populiarių to laikmečio elektronikos kompozitorių kūriniais, išlaiko be galo savitą skambesį. Švelnūs prisilietimai, ritmiška, tačiau savęs neribojanti tekstūra, platūs spalvų potėpiai, melancholiškos solo linijos, nestandartiniai garso inžinerijos sprendimai leidžia išskirti Driezho kūrybą iš kitų elektronikos kūrėjų rato. Tai labai išplėtęs savo kūrybines ribas kūrėjas-atlikėjas (visgi išleisti 8 albumai), galintis įsitalpinti į bet kokio renginio formatą.

Meistras: grįžimas iš praeities

„GARSAS art’i KRAŠTO”: Gediminas Dapkevičius. Donato Bielkausko nuotr.

Kompozitoriaus ir muzikanto, įvairių muzikos projektų dalyvio Gedimino Dapkevičiaus kūryba yra smarkiai ezoterinė, liečianti giliuosius dvasinius laukus. Elektroakustiniai fundamentai pripildyti new age etninio dvasingumo. Meditacinės Rytų giesmės sąveikauja su baltiškąja mitologija ir džiazo harmonijų nuotrupomis, o viską į viena susieja minimalistinės neoklasikinės struktūros.

Dvasingos muzikos paieškos veda į tą patį gilųjį archetipų pasaulį, kuriame ir garsinės formos yra tos pačios, tad natūralu, kad girdėdami šio kūrėjo muziką, mes išgirstame ir kitų new age projektų – tokių, kaip „Enigma” ar Vangelis, atgarsius. G. Dapkevičius išsiskiria neapsimestiniu domėjimusi ne tik tyrinėjamų muzikinių tradicijų forma, bet ir turiniu. Jo kūrybinė filosofija – muzika atveria kelią į mitologijoje ir universaliuose kosmoso dėsniuose paslėptą išmintį.

Išties G. Dapkevičiaus sugrįžimas gyvai skambėjo šimtą kartų geriau nei klausant kūrėjo muzikos Spotify platformoje. Todėl norėtųsi tikėti, kad kūrėjas grįš ir atnaujins savo diskografiją naujais darbais. Mums be proto reikia tokios muzikos. Mane sužavėjo labai platus kūrėjo technikos diapazonas, naudojama brangi ir kokybiška elektroninė technika, kas akivaizdžiai rodo šio kūrėjo erudiciją ir puikų susivokimą nuolat į priekį bėgančios šiuolaikinės elektronikos technologijų srityje, taipogi platus tos technikos panaudojimas. Su kiekvienu taktu jaučiau, kaip panyru kažkur giliai. Šioje muzikoje teksto nebuvo, tačiau galėjai laisvai pajusti vyraujančią gamtos dominantę. Ir vis sukosi mintis: „Atgal į ateitį”, nes šis kūrėjas / atlikėjas, kūręs prieš daugybę metų, po to ilgai miegojęs, pabudo ir atnešė tą ypatingą nostalgiją iš senų „Gregorian” ar „Dead can dance” laikų.

Vartų saugotojas

„GARSAS art’i KRAŠTO”: Kęstas Didvalis. Donato Bielkausko nuotr.

Būtina atskirai paminėti ir būgnininką Kęstą Didvalį. Ypač sužavėjo šio muzikanto atsidavimas ir pasišventimas tokiai atmosferinei muzikai. Nesu girdėjusi taip subtiliai, sulaikytai ir suvaldytai skambančių būgnų komplekto. Ir vis bėgant muzikos sekundėms mintyse meldžiau Kęstą pasiduoti ir išlaisvinti klausytoją iš tos ramybės, taip stipriai norėjosi visiško ritmikos paleidimo, tačiau šis atlikėjas, tarsi koks gate-keeper’is, išlaikė savo misiją. Taip, jis leido paragauti stipresnės dvasios, tačiau visad grįždavo į savo budėjimo poziciją. Ach, aš visiškai pavergta šio žmogaus.

Raktininkas

Net ir nežinodamas galėjai įtarti, kad šį renginį organizavo Donatas Bielkauskas, nes akivaizdus atlikėjų pasirinkimas diktuoja Donatui būdingą pasaulėjautą. Renginys, įvardinamas kaip dvasingos muzikos koncertas, išties nustebino savo meditacinėmis spalvomis. Pats renginio pavadinimas „GARSAS art’i KRAŠTO” gali būti interpretuojamas kaip muzikos, egzistuojančios netoli dvasingumo ribos, konceptas, tarsi garsinė architektūra, besistiebianti vis arčiau dvasingojo pasaulio. Tarsi tokio tipo garsine dėlione bandoma pasiekti tam tikrus fundamentalius sielos klodus, šiuolaikine elektronika ieškant savojo mentalinio išganymo, atradimų ir, publikai sąmoningai nesusivokiant, vesti ją į ramybę, į esamo momento grynumą.

Teko nugirsti, kad šis renginys galėtų tapti tradicinis ir kasmetinis. Tai labai intriguoja, nes Klaipėdoje tokios elektroninės muzikos praktine savišvieta užsiimti galimybių nėra, šiuolaikinis kapitalizmas ir akivaizdžiai mažėjanti miesto populiacija nesuteikia galimybių publikai ieškoti gilesnių muzikinių klodų, fiziškai nardant garsuose. Kadangi D. Bielkausko pažiūros manęs niekada nenuvylė, be galo smalsu sužinoti, kas bus kitų metų renginio dalyviai.