Silpnų nervų žmonių ir Šarūno Saukos tapybos akistata

Vieno žymiausių Lietuvių tapytojų Šarūno Saukos retrospektyvinė paroda „Žmogus su Saukos veidu” keliauja į Klaipėdą, čia, KKKC Parodų rūmuose, bus eksponuojama daugiau kaip 60 Š. Saukos paveikslų, sukurtų 1978–2015 m. Prieš tai ši paroda tapo išbandymu Nacionalinei dailės galerijai (NDG) – ar ji buvo pajėgi sklandžiai priimti ir suvaldyti plūstančias minias, ar darbuotojai turėjo pakankamus kantrybės, takto resursus, būtinus bendraujant su gausiais lankytojais. Juokai juokais, bet tiek patys meno mylėtojai, tiek jį pristatančios galerijos, parodų rūmai ir t. t. mūsų šalyje nėra per daug įpratę prie visuotinio smalsumo, išskirtinio žiniasklaidos dėmesio savo renginiams.

Monika Saukaitė. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Apie „Žmogų su Saukos veidu”, eksponatus ir reakciją į juos pasakojo parodos kuratorė, Š. Saukos dukra Monika Saukaitė, beje, ir savo daktaro disertacijoje tyrinėjusi tėčio tapybą („Pasakojimo strategijos Šarūno Saukos tapyboje”).

Pradėti norisi nuo to, kas akivaizdu, – kaip vertini didžiulį parodos populiarumą? Ar svarstėte, kokios galimos to masinio susidomėjimo priežastys?

Tikrai nesitikėjome tokio dėmesio. Nustebome, bet, aišku, džiaugėmės. Tai vienas iš tų dalykų, kuris, manai, gali nutikti kitam, bet ne tau.

Sunku išskirti kažkokias ypatingas susidomėjimo priežastis. Yra standartiniai atsakymai, kad Š. Sauka – vienas žinomiausių tapytojų mūsų šalyje, kad jau gana seniai nebuvo jo parodos, kažkiek veikia autoriaus mitas, bet sunku pasakyti, ar tai ir buvo lemiantys veiksniai. Žiniasklaidos atstovai ne kartą teiravosi, kuo buvo ypatinga parodos viešinimo strategija, o juk iš tiesų nieko ypatingo nedarėme – parodą rengėme su meile, net negalvodami apie „piarą”. Iš tiesų net ir nebuvo jokio išskirtinio viešinimo, naudotos standartinės priemonės ir būdai. Jei gerai pamenu, pranešimas apie renginį „Facebook” socialiniame tinkle buvo sukurtas likus kiek daugiau nei savaitei iki parodos, bet per kelias valandas atsirado beveik tūkstantis žadančių ateiti į ją. Dabar manau, kad buvo labai daug informacijos sklaidos iš lūpų į lūpas, suveikė sniego gniūžtės efektas.

Ne viename tekste užsimenama, kad paroda „ne silpnų nervų žmonėms”, tai skamba kaip cirko „freak show” programos reklaminis šaukinys, kuris, akivaizdu, suvilioja visus labai silpnų nervų žmones, ieškančius būdų pasišiurpinti. Kaip reaguoji į tokį parodos vertinimą ir ar sutinki, kad paroda „ne silpnų nervų žmonėms”?

Pati taip nepagalvočiau, bet gal tai per ilgus metus susiklostęs imunitetas – kai nuo vaikystės gyveni tarp tų paveikslų, priimi juos natūraliai.

Priskirčiau save prie silpnų nervų žiūrovų – negaliu pakęsti brutalių, siaubo filmų, tokių, kuriuose žiūrovas prievartaujamas, įgąsdinamas, verčiamas kuo tikroviškiau, kuo tikriau įsigyventi į išraiškingą herojaus kančią, bet įsigilinkite – Š. Sauka to tikrai nedaro. Jo paveikslai daugiasluoksniai – galima justi juose kuriamo pasaulio žaidybiškumą, sąlygiškumą, humorą, ironiją. Žiūrėdamas į kūrinius supranti, kad kalbama ne apie tai, kas vaizduojama, kad juokiamasi iš pernelyg rimto kalbėjimo ir juokiamasi iš to, kad juokiamasi, ir t. t. Ten daug intelektualinių žaidimų, kurie silpnų nervų žmonėms turėtų būti pakankama apsauga nuo streso. Televizijoje ar internetinėje erdvėje tos apsaugos tikrai nėra.

Reaguojant į lankytojų vertinimus, galima priimti faktą, kad kai kuriuos ateinančius į parodą veikia išankstinis nusistatymas, iš kažkur susirinktos žinios, kad Š. Sauka tapo šlykštynes, o ir šiaip yra kažkoks beprotis…

Atmetimo reakcija į meno kūrinius dažnai maskuojamas paprastas neišmanymas, kaip juos skaityti, perprasti. Kaip manai, ar įmanoma šios ar bet kokios meno parodos lankytojui pagelbėti rasti taką į kūrinius?

Viskas priklauso nuo paties nesuprantančiojo nusiteikimo. Minėtas išankstinis nusistatymas vaidina labai svarbų vaidmenį. Jei ateini tvirtai žinodamas, kad bus nesąmonė, šlykštu ir reikia vaikams užrišti akis, jog to nepamatytų, tuomet nepagelbės nei parodos gidas, nei kuratorius, nei autorius, nei kilniai nusiteikęs giminaitis.

O jei nori suprasti, pažinti, bet nenumanai, nuo ko pradėti, – paaiškinimas gali pagelbėti, nukreipti teisingu keliu. Pati parodos struktūra sufleruoja, nuo ko pradėti, pateikia užuominas atspirčiai. Manau, pradžia į supratimą yra kylantys klausimai. Pavyzdžiui, man vedant ekskursijas ne vienas žmogus teiravosi, kodėl kai kurios figūros paveiksluose spalvotos, o kitos nespalvotos. Man žiūrint į Š. Saukos tapybą atrodo, kad nespalvotos figūros atkeliauja iš nespalvotų fotografijų ir kartu su savimi nešasi praeities laiko matmenį, tad galima jas skaityti kaip prisiminimus. Tai jau lyg ir kūrinio skaitymo kelio nuoroda.

Šarūnas Sauka. Mirusiųjų minėjimo diena I. 1983.

Ar parodos lankytojo pastūmėjimas tam tikru kūrinio suvokimo keliu neapriboja to žmogaus interpretacinių galimybių? T. y. gal jam rodysis visai kitoks skaitymo kelias, nei nurodomas jam patariančio gido, juk tuomet lankytojas gali pasijusti netvirtai bandydamas atpažinti ir visus kitus kūrinius?

Tiesa, toks pavojus yra. Ypač – kai interpretaciją pasiūlo lyg ir daugiau žinių toje srityje turintis žmogus: gidas, menotyrininkas, pats menininkas ar parodos kuratorius. Gali susidaryti įspūdis, kad tėra tas vienas teisingas kelias, o visi kiti – kažkokie šunkeliai, ir todėl neverta mėginti ieškoti savo paaiškinimo, savų asociacijų. Bet tai netiesa: kiekvienas žiūrovas gali savaip užbaigti kūrinį. Dėl to bent jau aš kiekvienąkart, siūlydama kokią nors savo interpretaciją ar asociaciją, stengiuosi akcentuoti, kad tai tik viena iš kūrinio interpretavimo galimybių, vienas šunkelis iš visų galimų. Dažnai klausiama, kokios buvo menininko intencijos, šiuo atveju pats menininkas visada vengė išsiduoti, ką norėjo pasakyti savo kūriniais būtent dėl to, kad paliktų atvirus suvokimo kelius tiems, kas vėliau žiūrės į jo tapybos darbus.

Dabar svarstau, kad už pasivaikščiojimą su gidu turbūt pavojingesni yra audiogidai, kurie iš tiesų prikabina informaciją prie kūrinio. Slidi riba tarp kelio parodymo ir visų kitų kelių užkirtimo.

Kalbant apie kelius, paroda NDG erdvėse buvo giriama dėl įdomios, labirintą menančios ekspozicijos, dėl tako, kuriuo priverčiamas judėti kiekvienas parodos dalyvis. Kodėl pasirinkote tokią struktūrą?

Tai – dalis parodos idėjos, pati paroda yra kad ir subjektyvus, bet, be abejo, pasakojimas. NDG į salę žvelgiant iš viršaus matėsi labirintas, bet jame buvo tik vienas kelias – pradedi nuo pradžių ir eini juo iki pabaigos. Tame kelyje sutinki tekstinius intarpus, kurie aiškina, kodėl kūriniai atsirado greta, kokie jų ryšiai. Lankytojas, kad ir pastūmėtas eiti tuo vienu keliu, vis tiek turi pasirinkimą – viską peržiūrėti nuosekliai, o gal kažką praleisti, eiti nuo pradžios ar nuo pabaigos.

Š. Saukos tapyba yra pasakojimai, kurie patys jungiasi į didesnius pasakojimus. Bent jau man žiūrint į kūrinius labai greitai užsimezga loginiai, laiko ryšiai.

Tarp kitko, manau, kad tako pasiūlymas parodos lankytojui yra elementarus mandagumas, pagarba jam, be to, ir pagalba orientuojantis erdvėje.

Šarūnas Sauka. Žmogus, turintis problemų. 1992.

NDG erdvės visai kitokios nei KKKC Parodų rūmų – ar parodai atvykus į Klaipėdą nesikeis jos pasakojimas?

Pats pasakojimas nesikeis, bet įdomu, ar nesikeis jo perskaitymo galimybės. Pokytis neišvengiamas – NDG buvo didelė stačiakampė erdvė, kurioje galėjome savo nuožiūra suformuoti parodos taką, erdvės pulsavimą. Sienas dažėme skirtingomis spalvomis, nors lankytojai net nepajusdavo, kad spalva pasikeitė, pajusdavo tik kintančią nuotaiką.

Klaipėdoje – erdvė, prie kurios reikės prisitaikyti. Iškart kilo klausimas, ar bus įmanoma išdėstyti tą pasakojimą, kiek jo telpa, pastebėjome, kad pati erdvė diktuoja, kurių darbų geriau atsisakyti.

Pasakojimas prasidės pirmame aukšte ir ves į antrąjį. Pirmame aukšte telpa kelios skirtingos temos, jos susipina, nebeturi NDG turėto individualumo (tai nėra blogai, tiesiog  – kitaip) ir t. t. Nenoriu visko papasakoti – bus galima pamatyti apsilankius parodoje.

Paroda retrospektyvinė, bet joje nėra chronologinės linijos. Kodėl toks pasirinkimas?

Taip įdomiau ir korektiškiau. Chronologinis takas lengviausias, bet jis pavojingas, nes kviečia stebėti ne menininko kūrybą, o jo gyvenimą: čia – jaunas, čia – senas, čia – gyvenimo krizė, čia – ekonominė krizė.

Nuo vaikystės skyriau kūrybą ir gyvenimą, paveikslų pasakojimų nesiejau su mūsų šeimos gyvenimo realijomis. Ir kai rašiau disertaciją, turėjau semiotinį filtrą – rašiau ne apie menininką, bet apie jo kūrybą. Tad ir komponuojant parodą norėjosi pasiūlyti taką, kuriame dėmesys sutelktas į kūrinius, o ne jų autorių, kur kviečiama pastebėti, kaip bendrauja paveikslai, kaip tam tikri motyvai keliauja iš vieno jų į kitą, kaip sugretinus skirtingus kūrinius, kinta jų perskaitymas. Įdomu pamatyti, kad dviejuose skirtingų laikotarpių darbuose gali pasirodyti tie patys personažai, detalės.

Manau, kad sąžininga patį menininką palikti ramybėje, tegu gyvena kaip nori – nuošaliai, neatviraudamas apie save, nepasakodamas, ką nori perteikti savo paveikslais. Patys kūriniai iškalbingi – pakanka susitikimo su jais.

Net jei kvietėte palikti menininką ramybėje, parodos pavadinimas – „Žmogus su Saukos veidu” – gana primygtinai atkreipia dėmesį į tą dėmesio netrokštantį autorių.

Sunku neatkreipti dėmesio, kai tas autoriaus veidas žiūri iš paveikslų gausos, natūraliai kyla klausimas, kas jis toks ir kodėl tapo save. Mėginu sufleruoti, kad ten ne Sauka, ten – žmogus Saukos veidu. Tas veidas – kaukė, po kuria slepiasi skirtingi personažai. Nebūtina kiekvieną paveikslo pasakojimą išgirsti kaip autoriaus pasakojimą apie save. Tas pats, kai skaitome romaną, parašytą pirmuoju asmeniu, – juk žinome, kad tai nėra pasakojimas apie romano autorių.

Kiek galiu spręsti iš atsiliepimų – mintis buvo išgirsta.

Šarūnas Sauka. Įkyrios mintys. 1991.

Augai su Š. Saukos paveikslais, gal gali papasakoti, kaip keitėsi ir ar išvis keitėsi Tavo požiūris į tėčio tapybą? Ar dabar joje vis dar atsiveria kokių nors visiškai netikėtų atradimų?

Viena iš savybių, kuri man be galo patinka Š. Saukos tapyboje, ir yra ta, kad nepriklausomai nuo to, kiek laiko tuos darbus pažįstu, vis pamatau juos naujai, atrandu kažką, ko nesu pastebėjusi. Tas pamatymas naujai atsiveria su gyvenimo patirtimi, einančiu laiku, net su augančiu peržiūrėtų parodų ar filmų kiekiu.

Galiu papasakoti jau chrestomatinę istoriją apie vieną paveikslą. Vaikystėje, būdama gal šešerių, buvau į jį labai įsigilinusi, ryte ir vakare skaičiuodavau grybus jame – kaskart gaudavau vis kitą sumą, dvejodavau, ar štai ten vaizduojamas grybas, o gal koks akmuo. Įsivaizduoji, nuolatinė, prikaustanti intriga. Einant metams dėmesys nukrypo į paveikslo siužetą, kad tam paveiksle – parkritęs, strypais subadytas žmogus, kad šalia jo sėdi kitas žmogus, kuriam aplink galvą skraido keisti sparnuoti padarai. Dar po kiek laiko atkreipiau dėmesį, kad abi figūros žiūri į mane, kad paveikslo pavadinimas „Įkyrios mintys”. Pradėjau galvoti, kodėl jie žiūri, koks mano vaidmuo, atsirado kažkokios sąsajos ir t. t. Tai pavyzdys to, kad visas paveikslo supratimas, jo skaitymas gali keistis, atsirasti naujų, suvokimą modifikuojančių detalių. Net ir per šią parodą NDG paveiksle „Žmogžudystė restorane” pamačiau dar nematytą detalę – judantį moters pirštelį. O man judančios detalės labai įdomu – santykis tarp to, kas juda ir statiška. Detalė pačiame paveikslo centre, nors anksčiau kiek žiūrėjau – nebuvau pastebėjusi. Pripažinsiu, iki šiol jaučiuosi neatsižiūrėjusi. Toks ir yra gero meno bruožas – jis neatsibosta.

Šarūno Saukos tapybos paroda „Žmogus su Saukos veidu” veiks nuo balandžio 3 iki gegužės 8 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val.