„Minkštai“. Jaukumo sala

„Minkštai“ – taip jaukiai savo naujausią meninį edukacinį projektą pavadino kūrėjų duetas – Inga Norkūnienė ir Lina Jaruševičiūtė. Prieš tai buvo interaktyvūs edukaciniai žaidimai „Klaipėdos miesto detektyvai“ ir „Kuršių nerijos detektyvai“, kūrybinių renginių ciklai „Klaipėdos suvenyras“, „Ekodizaino studija“, socialinės parodos ir daug kitų Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Meno kiemo projektų, inicijuotų ir įgyvendintų šio dueto.

Lina_ir_Inga_Rutos_Petniunaites_foto

Kūrėjų duetas – Lina Jaruševičiūtė ir Inga Norkūnienė išsikėlė sau tikslą auginti menu besidominčią kartą. Rūtos Petniūnaitės nuotr.

Projektui „Minkštai“ menininkė L. Jaruševičiūtė sukūrė 11 natūralios vilnos objektų, skirtų kūrybiškai naudoti meno centrų, muziejų bei mokyklų erdvėse edukacinių užsiėmimų metu. Objektų paskirtis – nuraminti jausmus, emocijas bei padėti susitelkti, atsiskleisti vaikų galimybėms kūrybiškai bendrauti, skatinti jų vaizduotę bei netiesiogiai ugdyti meno estetikos pojūčius.

Susitikti su I. Norkūniene ir L. Jaruševičiūte ir pasikalbėti apie jų meninį edukacinį projektą nebuvo paprasta – abiejų darbotvarkėje tiršta veiklos, tad atrasti laisvą akimirką tapo nemenku iššūkiu.

KKKC projektų iniciatorė ir idėjų generatorė I. Norkūnienė pastaraisiais metais, be kitos kultūrinės veiklos, nuoširdžiai ėmėsi jaunųjų klaipėdiečių edukacijos. Ji išsikėlė sau tikslą kartu su mokyklų pedagogais, kultūros įstaigų darbuotojais ir menininkais auginti menu besidominčią kartą. Be to, šiemet Inga su savo augintiniu erdelterjeru Kuršiu ir kitais Maltos ordino pagalbos tarnybos šunimis bei jų šeimininkėmis įgyvendina projektą „Šuo ir žmogus: susitikimai, kurie įkvepia“.

Profesionali tekstilininkė L. Jaruševičiūtė taip pat nenustygsta vietoje – užsiima vienetinių gaminių kūrimu, daiktų ir interjerų dekoravimu bei spaudos dizainu, aktyviai dalyvauja švietėjiškoje ir leidybinėje veikloje bei, bendradarbiaudama su KKKC, entuziastingai mėgina naujas veiklos sritis.

minkstai_Rutos_foto

„Minkštai“ objektai, padėjus juos erdvėje, tampa beveik skulptūromis. Rūtos Petniūnaitės nuotr.

Menas žmogaus gerovei

– Išgirdus projekto „Minkštai“ pavadinimą, asociacijos nuneša į vaikystę, nuteikia smagiam nuotykiui. O kas iš tiesų yra „Minkštai“?

Lina: Esu tekstilininkė, Vilniaus dailės akademijos absolventė. Ši specialybė man yra antroji, pirmoji – architektūra. Studijų metais vienos privačios mokyklos vaikų poilsio zonai kūrėme minkštą kampą. Tuomet nusprendėme, kad tokiame formaliame pastate – mokykloje – jaukų vaikystės kampelį, pasitelkę įgytas žinias, galėtume sukurti minkštomis priemonėmis. Pasitarę su architektais, pagaminome veltinio baldų kolekciją. Tuomet įgijau patirties, kartu atėjo suvokimas, kad įvairiose institucijose yra daugybė formalių, „kietų“ erdvių – klasių ar biurų, – kurių padaryti jaukesnių šios įstaigos savo jėgomis negali. O toms erdvėms reikia kažko, kas jas „sujaukintų“, „suminkštintų“ ir leistų nusiteikti džiaugsmingai ir smagiai.

Inga: Tai nėra visiškai nauja idėja. Didelės pasaulinės kompanijos pastebėjo, kad darbo vietose įrengus jaukias poilsio erdves, kuriose darbuotojai galėtų praleisti laisvas minutes, jaučiamas teigiamas poveikis darbo procesui. Šia pasauline praktika pasinaudojome ir mes, kurdamos projektą „Minkštai“, atsižvelgusios ir į Lietuvos kultūros tarybos pasiūlytą temą – „Menas žmogaus gerovei“.

– Kokiomis formomis tas projektas atsiskleidžia?

Lina: Mūsų pagrindinė priemonė yra natūrali nedažyta balta vilna. Iš jos sukūriau 11 įvairaus dydžio objektų, kuriuos konstruojant, perdėliojant, sukemšant vieną į kitą galima pasidaryti mažiau arba daugiau. Visus juos jungia didžiulis, daugiau kaip 2,5 m skersmens kilimas, veltas ir nertas kombinuotu būdu. Kiti objektai yra velti arba nerti, sujungti didesniais ir mažesniais segmentais. Pastebėjome, kad tie objektai, padėjus juos erdvėje, tampa beveik skulptūromis. Sunku pamatuoti – menas tai ar ne, tačiau jaučiame atsakomybę kurti estetiką.

minkstai1_Rutos_foto

Projekto „Minkštai“ objektų paskirtis – nuraminti jausmus, emocijas bei padėti susitelkti, atsiskleisti vaikų galimybėms kūrybiškai bendrauti, skatinti jų vaizduotę bei netiesiogiai ugdyti meno estetikos pojūčius. Rūtos Petniūnaitės nuotr.

Vilnos gyvačių susitikimai

– O kodėl atsisakėte spalvų?

Lina: Spalvų specialiai atsisakėme, kad leistume pasireikšti vaikų kūrybiškumui. Nors iš pradžių kilo mintis kurti labai tikslias gamtines kopijas, pavyzdžiui, padaryti geltoną akytą korį ar kokį nors žalią koralą. Bet kalbantis apie šių objektų paskirtį – nuraminti jausmams, emocijoms, padėti susitelkti, – buvo nutarta atsisakyti spalviškumo ir leisti pasireikšti fantazijai: kas tai? Ar tai primena koralą? O gal debesį? Ar tai kokia nors išsirangiusi, palengva šliaužianti gyvatė? Šie objektai kiekvienam kelia vis kitokias asociacijas.

– Ar įsivaizduojate, ką mažieji galėtų su šiais objektais daryti?

Lina: Gal būtų galima šių objektų principą palyginti su „Lego“. Tik „Lego“ yra aiški struktūra, o mes rinkomės minkštą formą. Kadangi minkšti objektai vienas į kitą susideda arba išsiima, iš jų galima padaryti, pavyzdžiui, bokštą arba susikurti sau erdvę. Gali daryti su jais ką nori! Gamindama objektus stengiuosi, kad jie būtų tarsi neužbaigti. Man labai svarbu, kad liktų erdvės kūrybai ir mane pačią nustebintų, kaip tai gali būti panaudota.

Inga: Pristatydamos projektą Nidoje, festivalyje „Senųjų amatų dienos“, pamatėme, kaip vilna veikia vaikus. Tėvai negalėjo jų nutempti nuo kilimo, o mažųjų fantazijai nebuvo ribų! Darbiniai vilnos karšiniai jiems virto ir krokodilu, ir šernu, vyko kažkokie gyvačių susitikimai… O vilnos kamuoliai vaikams buvo tikras atradimas!

– Šiuos objektus lies daugybė vaikų. Ar jie nesuplyš nuo glamonių?

Lina: Vilna sumegzta taip, kad būtų kuo tvirtesnė, atsisėdus neplyštų, neirtų, nedūlėtų, ir po to suvelta – dvigubai sutvirtinta. Tai iš praktikos atėjęs sprendimas – kad objektai būtų ne tik dėl grožio, bet ir tikrai naudojami.

minkstai2_Rutos_foto

Rūtos Petniūnaitės nuotr.

„Minkštai“ kelionės

– Kas pirmieji išbandė visą komplektą „Minkštai“?

Lina: Pirmoji išmėgino Klaipėdos „Litorinos“ mokykla – ji mūsų pagrindinė ir startinė partnerė, šioje mokykloje galėjome realiai įvertinti projekto galimybes.

Inga: „Litorinoje“ „Minkštai“ buvo įkurtas ergoterapijos kambaryje. Kadangi ši mokykla skirta specialiųjų poreikių turintiems vaikams, mobilus meninis edukacinis kampelis plečia vaikų galimybes bendrauti, įtraukus šiuos taktilinius objektus į įvairias veiklas.

– Minėjote, kad projektas yra mobilus. Jis liko „Litorinoje“ ar buvo perkeltas kitur?

Inga: Gruodžio pradžioje vilnos objektai keliavo į Neringos muziejus, vėliau – į KKKC Parodų rūmus. Kadangi šios muziejinės, galerinės erdvės yra šiek tiek įpareigojančios, edukaciniams užsiėmimams ir įvairioms kūrybinėms veikloms dažnai pritrūksta jaukaus, šilto kampelio. O minkšti objektai ir yra skirti kurti tokią aplinką.

Lina: Manau, kad šis projektas galėtų būti bandomasis. Gal kažkas norėtų įsirengti sau tokį kampą ar kambarį, bet nedrįsta investuoti? Pasitikrinimui galėtų susitarti ir pasiskolinti, kad išbandytų. Tikimės, kad „Minkštai“ komplektas ne nuguls vienoje vietoje, o daug keliaus. Sukurti patiems tokius objektus nereikia ypatingų studijų, viskas vyksta paprastuoju senuoju mezgimo, nėrimo būdu. Tereikia šiek tiek žaliavos – vilnos ir laiko.

– Ar „Minkštai“ turės tęsinį?

Inga: Taip, jau galvojame apie projekto ateitį. Norėtume jį plėsti, atsižvelgusios į konkrečius partnerių poreikius, didinti objektų skaičių, paieškoti spalvinių sprendimų, naudojant skirtingų atspalvių natūralią vilną. Jau turime idėjų įvairioms naujoms kūrybinėms bei edukacinėms veikloms.

Lina: Norėtume tokias minkštas saleles įkurdinti ir kitose įstaigose – parodų salėse, muziejuose, bibliotekose, net teatruose ar ligoninėse. Šis „Minkštai“ kampelis galėtų tapti prototipu, kaip įstaigose įkurti jaukią salelę ir tokiu būdu „sušildyti“ atmosferą.

minkstai3_Rutos_foto

„Minkštai“. Rūtos Petniūnaitės nuotr.

Kaip idėja virsta kūnu

– Jūsų abiejų tandemas atrodo toks darnus. Kaip pasidalijate pareigomis?

Lina: Mums pareigas, matyt, iš aukščiau padalijo, o mes jas tik vykdome (juokiasi). Kaip kūrėja galiu pasakyti, kad tobulas derinys, kai turi žmogų, kuris tave geba išklausyti, pakoreguoti ir, sustruktūravęs tavo idėją, ją pateikti. Nes vienam kūrėjui sunku išvystyti abi sritis: kai giliniesi į kūrybinę sritį, vadybinė lieka silpnesnė. Manau, kad turėtų būti įstaigų, kuriose kūrėjai galėtų susitikti su dalykinių žinių, patirties turinčiais žmonėmis. Tuomet įvyksta kūrybinio proceso pilnatvė. Skatinčiau daugiau žmonių kreiptis, drąsiai ateiti ir sakyti: „Aš turiu idėją.“ Maža ką, galbūt ta idėja čia ir dabar laukiama ir reikalinga. Tokiu būdu ir pati atsiradau KKKC – turėjau idėją ir drąsos ją pristatyti. Bendraujame jau ketverius metus. O rašydamos projektus, gaudamos finansavimą, augindamos patirtį, mes irgi tobulėjame, tobulėja mūsų juslės – ko visuomenei reikia šiandien.

– O ko reikia šiandienos žmogui?

Inga: Manau, kad pamatinio ryšio su savimi ir tuo, kas mus supa. Projektas „Minkštai“ buvo patvirtintas iš pirmo karto. Vadinasi, poreikį atliepėme.

Lina: Natūralumo poreikis mūsų kasdienybėje – turbūt taip galėčiau apibūdinti tą reiškinį. Visi esame pasiilgę natūralumo, ieškome jo aprangoje, maiste ir artimiausioje mus supančioje aplinkoje. Bet norisi vis didesnio mastelio: baldų, namų, gyvenamosios vietovės.

– Jūsų projektai yra edukaciniai, dažniausiai skirti jauniems žmonėms. Kodėl atsirado edukacijos poreikis?

Inga: Ne paslaptis, kad dauguma mūsų neturi natūralaus poreikio dalyvauti meno ar kultūros renginiuose dėl įvairių politinių, socialinių ir kitų priežasčių. Tai per tam tikrą laikotarpį susiformavę įpročiai, kuriuos pakeisti, pakreipti reikia laiko ir nuoseklumo. Manau, kad esminę pažintį su menu reikia pradėti nuo mažų dienų. Nes edukacija, kurioje susijungia ir geros emocijos, ir naujos žinios, ir patyrimas, prigimtinis smalsumas, asmeninis dalyvavimas, įsitraukimas bei bendradarbiavimas, – nuosekliai augina mūsų auditorijos sąmoningumą ir jos natūralų poreikį lankytis meno bei kultūros renginiuose kaip aktyviems, kuriantiems, keičiantiems ir atsakomybes suvokiantiems dalyviams. Tarkime, kai mažas žmogus dalyvauja projekto „Minkštai“ edukacijoje, jį supa estetiniai meno objektai, su kuriais jis gali tiesiogiai bendrauti. Tai nėra paroda, kur jis iš toli stebi meną. Ir palaipsniui, po truputį, per malonias patirtis jis natūraliai tampa kultūros dalyviu.

Apie aistrą tyrinėti

– Bet sugrįžkime prie judviejų. Abi esate ne klaipėdietės, bet visa galva panirusios į miesto kultūrinį gyvenimą, Klaipėdos praeities ir dabarties analizę. Manote, kad iš šono miestas geriau matyti?

Lina: Nuo vaikystės jaučiu poreikį tyrinėti. Taip buvau ugdoma nuolat – ir meno mokyklose, kurias lankiau, vėliau – Dailės akademijoje. Negaliu atsakyti, ar man dėl to sunkiau, ar lengviau, bet gilaus, net laboratorinio tyrimo poreikis mane lydi visada, kad ir kur atsidurčiau: ar gimtajame Kaune, ar studijuodama Vilniuje, ar keliaudama. Ir ką tyrinėdama randu – tai ir turiu. Kai negaliu tirti gilesnio lauko, tiriu paviršinį, tai, kas prieinama. Nežinau, kaip Ingai, bet man ištirti ir atrasti yra didžiausias apdovanojimas! O kai tie mano atradimai, idėjos atliepia ir kitų poreikius – tai tampa dvigubu atlygiu.

Inga: Man irgi nepaprastai įdomu tyrinėti bei pažinti. Visuomet jaučiau vidinį poreikį bendrauti su įvairių profesijų atstovais, kad suprasčiau jų veiklas bei ieškočiau naujų galimybių. Tai mano asmeninės savybės, atkeliavusios iš šeimos – kas vakarą analizuodavome įvairius aplink vykstančius politinius, gamtinius, mokslinius ir kultūros reiškinius bei procesus. Esu iš Kėdainių, o šis miestas tiek istoriškai, tiek architektūriškai yra nepaprastai įdomus. Jame būta daugybės įvairių istorinių įvykių ir žymių asmenybių – kad tik kantrybės užtektų juos visus atskleisti ir pažinti! Nuo mokyklos laikų domėjausi savo miestu, į vietos laikraštį rašydavau straipsnius moksleiviams aktualiomis kultūros temomis, keliaudavau į istorinius ekspedicinius žygius, domėjausi senuoju paveldu.

– O kaip sekasi tyrinėti Klaipėdą?

Inga: Atkeliavus į Klaipėdą šis miestas man buvo visai nepažįstamas. Bet vedama smalsumo ir sutiktų įdomių žmonių, palaipsniui atradau šio miesto istoriškumą, daugiasluoksniškumą, jūrinio paveldo lobynus. Kadangi man visada norisi gilesnio tyrimo, tai išaugo į bendradarbiavimą su įvairių sričių mokslininkais bei menininkais. O kai susijungia menas ir mokslas, atsiveria didžiulės pažinimo galimybės!

– Negaliu nepaklausti jūsų nuomonės apie Klaipėdos kultūros situaciją. Kai kas sako, esą kultūra šiame mieste baigia išnykti, o menininkai – išsivaikščioti. O kaip jums atrodo?

Lina: Kultūros Klaipėdoje mums tikrai netrūksta. Kad tik suspėtume apibėgti ir pamatyti, ką aplinkui veikia tikrai labai daug aktyvių Klaipėdoje kuriančių žmonių. Kai žmogus sako, kad jam kažko trūksta, galbūt jam reikia kokio nors labai specifinio dalyko. Bet kad nėra kultūros – taip sakyti būtų išties negarbinga. Kiekvieną savaitę sprendžiu dilemą: kur nueiti? Ne dėl to, kad nebūtų kur, bet todėl, kad labai didelė pasiūla. Ir skauda širdį, kad kažką tenka atmesti dėl laiko stokos.

Inga: Šio miesto pranašumas – nedidelis mastelis, kuriame yra daug erdvės kūrybai ir bendradarbiavimui. Klaipėdoje yra toks kūrėjų ir idėjų koncentratas! Manau, kad šio miesto kultūros laukas yra labai profesionalus, nes čia gyvena nepaprastai daug talentingų žmonių, kuriančių ne tik savo miestui, bet ir šaliai bei pasauliui.

DURYS, 2018 gruodis, Nr. 12 (60)

Parašykite komentarą