Šiuolaikinio meno paroda „Chronometrai“: pamatyti laiką

KKKC Parodų rūmuose eksponuojamos šiuolaikinio meno parodos „Chronometrai“ epicentru tapo LAIKAS. Kūrinių kolekciją parodai kartu su fotomenininku Gintaru Zinkevičiumi surinkusi kuratorė Agnė Narušytė išsikėlė sau tikslą patyrinėti, kaip laikas atsispindi šiuolaikiniame mene. Juolab kad šią temą menotyrininkė analizuoja projekte „Įsivaizduoti laiką“ – šis netrukus turėtų įgyti knygos formą.

Chronometrai_atidarymas_Nerijaus_Jankausko_nuotr2

Parodos „Chronometrai“ pristatymas. Fotomenininkas Remigijus Treigys pasakoja… Nerijaus Jankausko nuotr.

Laikas – reliatyvi sąvoka. Kartais akimirka gali užtrukti amžinybę, o metai – prabėgti nepastebimai. Arba visai sustoti, kai ko nors labai lauki. Bet dažniausiai jo katastrofiškai trūksta. Visuotinė laiko stoka A. Narušytei ir tapo impulsu imtis šiuolaikinio meno tyrimo: „Dabar toks metas, kai nieko nespėjame ir vis sakome, kad neturime laiko. Atrodo, kad laikas yra tapęs problema, ypač kai mus supa daugybė aparatų, technologijų, ekranų, mus tarsi skubinančių viską daryti kuo greičiau ir per tą patį laiko tarpą atlikti kuo daugiau. Prancūzų filosofas Paulis Virilio knygoje „Atviras dangus“ teigia, kad šiuo metu laikas, labai greitai lėkdamas, praktiškai ištrina erdvę – lieka tik laikas. Virilio tai sieja su technologijomis, kurios taip paveikia mūsų sąmonę, kad jau nebejaučiame laiko ir tai verčia mus dar labiau skubėti. Tačiau ar ne paradoksalu, kad pagreitėjusiam laikui ištrynus erdvę, turėdami vien laiką, mes aštriausiai jaučiame kaip tik jo trūkumą? Ir man pasidarė labai įdomu pažiūrėti, kaip apie laiką mąsto menininkai“, – priežastis imtis tyrimo atskleidžia menotyrininkė.

Pasak A. Narušytės, kitas svarbus aspektas – kaip, kokia forma būtų galima įsivaizduoti laiką. Filosofas Imanuelis Kantas teigė, kad laikas yra mūsų būties forma, į kurią įdedame visas patirtis ir šitaip suvokiame, kur kas yra, kaip kas kinta ir kaip mes patys kintame. „Tada supranti, kad menininkai, mąstantys apie laiką, tą būties formą kažkaip turėjo įsivaizduoti, kad perteiktų savo kūriniuose. Aš ir savo projektą, susijusį su šia paroda, pavadinau „Įsivaizduoti laiką: chronopolitika, heterochronija ir greitėjančio pasaulio patirtys Lietuvos mene“. Manau, kad svarbiausia – kaip mes įsivaizduojame laiką.“

Laiko suvokimai taip pat gali būti skirtingi. Galvojant apie laiką jis dažniausiai įsivaizduojamas kaip linija: su pradžia, viduriu ir pabaiga. Laiką galima suvokti ir kaip ritmingą ciklų kartojimąsi: rytas – vakaras. Arba besikeičiantys metų laikai. Dar laiką galima suvokti kaip tam tikrą svarbų istorinį ar asmeninį momentą, kaip praeitį su sava patirtimi ir kaip ateitį – su vizijomis ir svajonėmis. Kartu laikas ir yra tas chronometras, kuris viską sudalina ir leidžia pamatuoti trukmes.

Chronometrai_atidarymas_Nerijaus_Jankausko_nuotr1

Iš kairės: KKKC direktorius, menotyrininkas Ignas Kazakevičius ir parodos „Chronometrai“ kuratoriai Agnė Narušytė bei Gintaras Zinkevičius. Nerijaus Jankausko nuotr.

Apie laiką – vis kitaip

Parodai „Chronometrai“ jos kuratoriai A. Narušytė ir G. Zinkevičius rinkosi tuos kūrinius, kurie geriausiai parodytų laiko formų įvairovę. Atspirties tašku, pasak A. Narušytės, jai tapo fotomenininko Remigijaus Treigio fotografijos: „Ir parodą, ir knygą pradėjau rašyti nuo teksto apie Remigijaus Treigio fotografijas, kadangi man visada atrodė, kad jose labai stipriai veikia tirštas laikas, judantys praeities, dabarties ir ateities fragmentai, kuriuose laikas tarsi įgyja substanciją. Žiūrėdami į tuos kūrinius mes galime pajusti ne tik laiko tėkmę, bet ir tą klampų, tekantį čia ir dabar laiką.“

Šioje parodoje darbai apima laikotarpį nuo 1989 m. iki šiais metais sukurtų darbų, taigi tam tikra prasme aprėpiamas konkretus meno pasaulio laikas. Parodoje dominuoja fotografija – ne tik todėl, kad jos kuratorius Gintaras Zinkevičius yra fotografas, o Agnė Narušytė – fotografijos tyrinėtoja, bet ir todėl, kad fotografija laikoma labai tampriai su laiko problema susijusia technologija. „Fotografinis vaizdas atsiranda priklausomai nuo to, kiek skiriama laiko ekspozicijai, cheminiai ryškinimo procesai fotografijoje su laiku taip pat labai tampriai susiję. Pavyzdžiui, iš pradžių ekspozicijos procesas buvo labai ilgas, reikėjo net iki 8 valandų padaryti vaizdą, buvo problema, kaip šį procesą sutrumpinti. Taigi fotografija visą laiką yra apie laiką“, – pasakoja A. Narušytė.

Kiekvienas parodos eksponatas savaip susijęs su laiku. Pavyzdžiui, Alfonsas Budvytis, norėdamas nufotografuoti šakelę fotografijų ciklui „Bebro pusryčiai“, turėjo ją suskaidyti į kelis kadrus. O kiekvienas kadras – tai vis kitas laiko momentas, jos apžiūrėjimui taip pat reikia tam tikro laiko. Taigi šakelė nėra tik daiktas erdvėje, ji tarsi tęsiasi laike.

Liudo Parulskio „kioskeliai“ – instaliacija „1993.06.29″ – lyg laiko mašina nukelia į praeitį, į labai konkretų momentą 1993 m. birželio 29 d., kai atsirado litai, bet dar galiojo ir talonai. Tuo metu, kai prasidėjo kapitalizmas, verslas, naujas gyvenimas, atsirado kioskai – ištisi kioskų miesteliai, ir gyvenimo laikas pasidarė radikaliai kitoks. Tarsi laiko mašina yra ir Eglės Bertašiūtės kūrinys „Dvikalbė dauba knygai „Ateities fizika“, tik šiuo atveju jis nukelia ne į praeitį, o į ateitį.

Chronometrai_atidarymas_Nerijaus_Jankausko_nuotr3

Parodoje „Chronometrai“. Nerijaus Jankausko nuotr.

Visiškai kitoks laikas sustingęs Valentyno Odnoviuno fotografijų cikle „Horizontai“ – estetiškos horizontalės iš tiesų yra aštrios kalėjimo laiptų briaunos. Kitame šio menininko cikle pavaizduotas, atrodytų, fantastinis pasaulis viso labo yra labai išdidintos įvairių KGB kalėjimų kamerų akutės. Šie darbai, pasak parodos kuratorių, į ekspoziciją įtraukti kaip laiko ribos ženklai, kadangi už pavaizduotų objektų laiko tarsi ir nebelieka.

Dar kitaip su laiku susijęs Gintauto Trimako 1990–1996 m. kurtas projektas „Dienoraštis“. Kiekvienas ciklo kadras fotografuotas skirtingu metu, juose užfiksuotas vis kitas laiko momentas. Įdomus ir dar vienas šių darbų aspektas: tokių dienoraščių menininkas buvo sukūręs labai daug, pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais jie gyveno labai intensyvų gyvenimą, nuolat keliavo po parodas užsienyje. Susidomėjimui atslūgus, trys likusios neparduotos ciklo dalys supakuotos nugulė Šiuolaikinio meno centro fonduose ir buvo išpakuotos tik po daugiau nei 20 metų specialiai šiai parodai – pamatyti darbus po šitiek laiko buvo atvykęs ir pats autorius.

Remigijaus Treigio nulaikintas laikas

Didžiąją parodos „Chronometrai“ ekspozicijos dalį sudaro fotomenininko Remigijaus Treigio darbai. Pasak kuratorių, ši paroda Klaipėdoje ir vyksta būtent todėl, kad čia gyvena Treigys.

Pristatydamas savo darbus, R. Treigys akcentavo juose nesantį laiką: „Kai kuratoriai pakvietė dalyvauti šioje parodoje, galvojau, ką būtų galima parodyti, kad atsiskleistų laikas. Mano fotografijoje laiką geriausiai atspindi peizažas, nes jame nėra jokių laiko ženklų, nėra objektų, kurie identifikuotų mūsų laiką. Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus ir kitų mūsų klasikų fotografijose laikas yra labai aiškus: yra apranga, mada, pagaliau net ir žmonių žvilgsniai visiškai kitokie, negu dabar. Mano fotografijose šito nėra – jose kažkoks nulaikintas laikas.“

„Chronometrų“ ekspozicija pradedama dviem R. Treigio „Rudais peizažais“. Pirmasis fotografuotas 1989 metais, antrasis – 2014-aisiais. Atspaudęs pastarąjį, menininkas prisiminė, kad kažką labai panašaus jau yra nufotografavęs – nors tai nebuvo ta pati vieta, tačiau nuotraukų kompozicija visiškai sutapo – abiejose fotografijose balutės, medis, horizontas. Todėl antrąjį darbą pavadino „Rudas peizažas po 25 metų“.

„Savo darbuose aš kažkodėl vis sugrįžtu į tą patį laiką. Mano fotografijose laikas apibūdinamas taip: „Tai buvo, tai yra, tai dar bus“. Tie mano peizažai jau buvo, jie ir dabar yra tokie, po kažkiek metų vėl gali būti tokie pat – jie niekuo nepasikeis“, – pasakoja menininkas.

Chronometrai_atidarymas_Nerijaus_Jankausko_nuotr

Parodoje „Chronometrai“ – Remigijaus Treigio peizažai. Nerijaus Jankausko nuotr.

Beveik visuose R. Treigio darbuose galima pamatyti horizonto liniją – jei ne patį horizontą, tai bent jau horizontalę. Menininkas turi paaiškinimą: „Aš manau, kad horizontas ir simbolizuoja laiko nebuvimą, nes už horizonto mes vėl randame horizontą. Tas pat ir jūroje – kiek beplauktum, horizonto pabaigos nematytum. Man šioje parodoje labai įdomu pačiam stebėti tarsi savo darbų išklotinę nuo 1989 metų – visuose juose tęsiasi linija. Šią mano horizonto liniją tikriausiai suformavo erdvė, kurioje aš gyvenu – pamario kraštas, jūra, jokių kalnų, tik lygumos ir horizontas. Jeigu gyvenčiau Mėnulyje, mano pasaulio supratimas būtų kitoks. Kitas peizažas suformuotų tam tikrą mąstymą ir požiūrį. Nes fotografija, apskritai kūryba yra ne tik vaizdas, bet ir mąstymas.“

Nors laiko ženklų Treigio darbuose nėra – jokio žmogaus, jokio veiksmo, tik horizontas ir tyla, pasak menininko, vis dėlto jo fotografijose užfiksuotas laukas sekmadienį skiriasi nuo lauko pirmadienį ar antradienį: „Kaip ir sekmadienio ketvirta valanda yra kitokia nei pirmadienio ketvirta valanda. Viskas priklauso nuo aplinkybių. Pavyzdžiui, darbe „Laukas, sekmadienis“ absoliučiai niekas nevyksta, galbūt tik už tos šoninės linijos kas nors gali būti užlindę ir laukia įėjimo į tą teritoriją, kurioje nieko nėra. O tie brūkšniai ir taškai mano fotografijose yra tarsi tylos sudrumstimas. Nes kai būni tame lauke, išgirsti praskrendantį paukštį ar varlės pliūkštelėjimą į vandenį, ar tolumoje birbiantį traktorių – garsai sudrumsčia tylą. Ir tas triukšmas gali sudrumsti laiką.“

Po parodos pristatymo žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose visi rašė ar vaizdais perteikė musės zirzimą. Kuo jis susijęs su laiku ir Remigijumi Treigiu? Ogi tuo, kad R. Treigys, kalbėdamas apie laiką, pasakė: „Man pats gražiausias vasaros garsas, kai ilsiuosi karštą dieną, būna arba laikrodžio tiksėjimas, arba musės zirzimas. Jos įkyrus zirzimas karštą dieną man patinka. Zirzimas ir laikrodžio tiksėjimas – tie dalykai irgi rodo laiką, nes musės zirzia tik vasarą…“ Štai taip.

***

Parodoje „Chronometrai“ dalyvauja: Aleksas Andriuškevičius, Eglė Bertašiūtė, Violeta Bubelytė, Alfonsas Budvytis, Cooltūristės ir Adomas Žudys, Kęstutis Grigaliūnas, Arūnas Kulikauskas, Algimantas Kunčius, Dainius Liškevičius, Aurelija Maknytė, Valentyn Odnoviun, Remigijus Pačėsa, Liudas Parulskis, Eglė Ridikaitė, Rūta Spelskytė, Ričardas Šileika, Remigijus Treigys, Gintautas Trimakas, Darius Žiūra. Kuratoriai – Agnė Narušytė ir Gintaras Zinkevičius.

Paroda yra Lietuvos mokslų tarybos remiamo Vilniaus dailės akademijos projekto „Įsivaizduoti laiką: chronopolitika, heterochronija ir greitėjančio pasaulio patirtys Lietuvos mene“ dalis.

Paroda „Chronometrai“ veiks iki 2018 m. lapkričio 4 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

Parašykite komentarą