Galima susitaikymo vieta

Klaipėdos skulptūrų parko transformacijos: kaip sugyventi kapams ir skulptūroms?

Klaipėdos skulptūrų parkui – 40 metų. Tiek reikia laiko, kad reiškinys taptų paveldo objektu. Klaipėdos miesto kapinėms 2020-aisiais bus jau 200 metų. Ta proga miestas pagaliau ryžosi imtis tvarkybos darbų, bandydamas pritaikyti miesto poreikiams šią ypač jautrią, bent dvi tapatybes išgyvenančią vietą.

1977_A_Bosas_V_Krutinis_J_Narusis_M_Navakas

Skulptoriai Algirdas Bosas, Vaclovas Krutinis, Julius Narušis, Mindaugas Navakas. 1977 m. MLIM archyvo nuotr.

Atgavus nepriklausomybę vis stiprėjo diskusijos dėl sunaikintų kapinių, dėl ten įkurto Klaipėdos skulptūrų parko, jo vertės ir prasmės, galimybių sujungus šias dvi tapatybes į visumą laimėti trečiąją – miestiečiams pritaikytą rekreacinę, miesto parko erdvę.

Turėjau garbės dalyvauti seminare Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, skirtame Klaipėdos skulptūrų parko ir miesto kapinių įamžinimo problematikai aptarti. Seminare buvo pristatytas skulptūrų parko sutvarkymo projektas, kurį rengia architektė Margarita Ramanauskienė, dizaineris Kęstutis Mickevičius ir kraštovaizdžio specialistė Rita Goliakovienė. Projekto pristatymas akcentavo senųjų miesto kapinių įamžinimą, pastangas atkurti, paryškinti parterinės takų sistemos dalį, tuos takus iškloti trinkelėmis, atstatyti buvusius vartus, aptverti tvoromis teritoriją, pažymėti granitiniais stilizuotais kryžiais abiejų pasaulinių karų karių, belaisvių palaidojimo vietas, eksponuoti rastus ir išsaugotus akmens antkapius. Nors iš senųjų fotografijų galima matyti šioms kapinėms būdingus kaltus ir lietus geležies kryžius, tvoreles, nebuvo kalbama apie jų eksponavimo galimybes.

Iš pranešimo paaiškėjo, kad skulptūroms apšvietimas nenumatytas, apie prieigų takus nekalbėta. Pagal sumanymą, kai kurias skulptūras reikėtų perkelti kitur, nes jos pastatytos ant komunikacijų ar tiesiog ne vietoje. Į Algirdo Boso prašymą grąžinti skulptūrą „M. Mažvydas“ į pirminę vietą (dėl temos traktuotės kilusio triukšmo skulptūra buvo perkelta į parko gilumą) neatsižvelgta.

Tai, ką išvydau ir išgirdau, nuteikė pesimistiškai – siekis sulieti abi skulptūrų parko ir kapinių tapatybes vėl lieka tik svajone. Susidarė įspūdis, kad klaipėdiečiai nesuvokia ir neįsisąmonina skulptūrų parko kaip vertybės ne tik miesto, bet visos Lietuvos kontekste. Vertinant skulptorius kaip „sovietinius kolaborantus“ ir vos ne kapinių griovėjus, bandoma prikelti kapines (tarsi atgaivinti negyvėlį) siekiant „prigesinti“ visą „invazinę“ skulptūrų ekspoziciją, badančią akis nepadoriais vaizdiniais. Reikėtų nepamiršti, kad ne skulptoriai griovė kapines. Daugiau kaip dešimt skulptūrų parko kūrinių autorių yra nepriklausomos Lietuvos Nacionalinės meno premijos laureatai.

1977_statoma_V_Krutinio_Pakrante1

1977 m. statoma Vaclovo Krutinio skulptūra „Pakrantė“. I. Simonaitytės bibliotekos fondas: B. Aleknavičiaus nuotr.

Istorija kartojasi, pokario dramos ir kataklizmai, išmokę žmones skirti tik juodą ir baltą spalvas, be viso kito, suformavo du kraštutinumus: labai brutaliai sunaikintas „senas ir svetimas“ paveldas, šiuo atveju kapinės (visoje Lietuvoje ant kapinių pristatyta Santuokų rūmų, viešųjų tualetų, paminklų „išvaduotojams“ ir t. t.), jo vietoje sukurtas skulptūrų parkas, kuris turėjo sumoderninti, sušiuolaikinti esamos santvarkos veidą. Štai čia ir susiduria kaktomuša praeitį kaltinanti dabartis ir „pamirštanti, amnezinė“ dabarties ateitis… Tai, kas buvo anuomet šiuolaikiška ir modernu, nūnai tampa paveldu, kurį būtų gerai bent jau paslėpti nakties tamsoje, tyliai patikint vandalams.

Būsimų granitinių kryžių ir skulptūrų vizualiniai ryšiai atrodo neįmanomi, nors turės dalintis ta pačia parko erdve. Vėl brėžiantys atskiras paralelines trajektorijas, neinantys į visumą, į bendrystę. Susidaro įspūdis, kad projektas nėra išgvildentas, ruošiamas paskubomis, gal kaip ir visoje Lietuvoje bandant išnaudoti gautas lėšas ar tiesiog atsikratyti tos „gėdingos“ problemos.

Linkėčiau kur kas taktiškesnio, jautresnio, subtilesnio požiūrio į šią ypatingą vietą, organiškesnio parko ir memorialinių elementų sujungimo į visumą, nes ši vieta yra svarbi visai Lietuvai ne tik kaip buvusios kapinės, bet ir kaip skulptūrų parkas, davęs stiprų postūmį visam skulptūros meno vystymuisi, padaręs įtaką kelioms skulptorių kartoms ir išliekantis vienintele modernistinės skulptūros kolekcija po Lietuvos dangum.

Praeitis, kad ir kokia ji yra, turi būti priimta su atida ir jautrumu, tik tada įmanoma sukurti atleidimo ir susitaikymo erdvę. Klaipėdos skulptūrų parkas galėtų tapti tokia vieta, kur potrauminė okupacinė patirtis nustotų veikti, kur kaltė dėl sunaikintų kapinių pavirstų gyvųjų pagarba pačiai gyvybei, todėl nesigėdykim didžiuotis tuo turtu, kurį dar turim, gerbdami praeitį negriaukime skubotai dabarties…
Labai prašau – neslėpkite skulptūrų tamsoje.

P. S. Klaipėdos skulptūrų parko pertvarkymo projekto rengėjai projekto vizualinės medžiagos straipsniui pateikti nesutiko, jos viešinimas apsiribojo konferencija. Ar tai reikėtų traktuoti kaip pozicijos neužtikrintumą?

7md_logo_200

Parašykite komentarą