Menotyra populiariai

Gyvename visuomenėje, kurioje vizualieji menai, išskyrus kiną, yra paribio reiškinys, įdomus labai nedaugeliui. Ši tendencija mus pasiekia dar iš sovietinių laikų tradicinės vidurinės mokyklos, kurioje ir dabar literatūrinį rašinį parašyti vienaip ar kitaip išmoksta beveik kiekvienas moksleivis, o štai ką nors nupiešti ar parašyti dailės darbo kad ir mokyklinio lygio interpretaciją išmokyti rūpi retam labiau entuziastingam mokytojui. Juk dailės pamoka jau kelis dešimtmečius dabar jau rečiau, o anksčiau labai dažnai būdavo skirta atlikti kitų pamokų užduotis ir namų darbus. Subrendę šie mokiniai, savaime suprantama, palieka už savo interesų ribų tai, ko nėra pajėgūs suprasti ar sukurti nors ir mėgėjiškai.

linija_spalva_forma

Šią spragą sėkmingai bando užpildyti LRT Kultūros kanalu transliuojamas vien tik tapybos, grafikos, skulptūros menų problemoms skirtas beveik pusvalandžio trukmės dailės žurnalas „Linija, spalva, forma”. Kurti šią laidą yra nemenko sudėtingumo užduotis, nes reikia pratinti auditoriją prie to, kas vadinama metakalba, kuri reiškia kalbą apie kalbą. Įprastinėse buitinėse ir psichologinio lygmens kasdienėse situacijose esame įpratę kalbėti paprasta šnekamąja kalba, kuri perteikia mūsų suvokimą apie tai, kas yra ne pati kalba, o įvairūs išoriniai buitiniai objektai ar kiti žmonės. Retas kuris yra pasiekęs Vakaruose įprastą psichologinio individo lygmenį, kai žmogus geba ne vien referuoti tikrovę, tačiau dar ir psichologiškai analizuoti save ir aplinką. Šios problemos šaknys ir priežastys yra tos, kad mūsų visuomenė yra ikipsichoanalitinė. Dabar baigiantieji aukštuosius mokslus beveik visuose universitetuose, akademijose ir kolegijose įgyja pradinių žinių apie tai, kas yra psichoanalizė. XX amžiaus Vakarų pasaulyje ši mąstymo kryptis buvo dominuojanti, todėl esame tiesiog beviltiškai atsilikę ir, kaip ir tarpukariu, strimgalviais veržiamės prie to, kas mums buvo prarasta ir uždrausta.

Tik išmokęs psichologinės kalbos žmogus geba pereiti į metakalbos lygmenį – gebėti žodžiais kalbėti apie kitų verbalinius ir vizualiuosius kūrinius. Laida „Linija, spalva, forma” yra būtent tokio metakalbinio bendravimo viena iš geriausių ir bene vienintelė mokykla mūsų šalies televizijų kanalų eteryje. Tiesa, sunkumų esama ir čia – metakalba nereiškia kalbėjimo siauram specialistų ratui suvokiamu žargonu. Sovietinis menotyros mokslas neretai buvo tokio žargoninio kalbėjimo citadelė. Kai kalbančiojo apie dailės kūrinį beveik niekas nesupranta, kyla pagarbi baimė ir pozityvus vertinimas kaip to, kas suvokiama ne kiekvienam mirtingajam. Laidos „Linija, spalva, forma” eteryje dar pasitaiko senosios kartos menotyrininkų prakalbų, kurias suprasti nematant prieš akis rašytinio teksto yra labai sunku. Šiems menotyrininkams jų žargoninis kalbėjimas, atliekantis kastos vienijimo funkciją, yra tapęs kasdienybe, o labai dažnam humanitarinį išsilavinimą turinčiam žiūrovui yra žodžių ekvilibristika.

Nepriklausomybės laikais disertacijas apgynę menų teoretikai ir kritikai jau daug dažniau ir labiau rūpinasi susikalbėjimu su savo sakytinių ar rašytinių tekstų auditorija. Jei žmogus girdi komentarą apie dėmesį patraukiantį meno kūrinį, specialistui tampa svarbu būti tarpininku tarp žiūrovo ir kūrinio. Juk tikroji meno kritikos funkcija šiais laikais labiau yra ne supeikti ar pagirti kūrinio autorių, o, analizuojant darbą ar iš jų rengiamą parodą, padėti žiūrovui, pasakant bent kelias suvokimo ir interpretacijos prieigas, kurias žiūrovas būtų pajėgus toliau savarankiškai plėtoti. Kitaip sakant, kritiko užduotis yra mažinti mentalinį atstumą tarp darbo ir žiūrovo, pakišant pastarajam galimą interpretacijos kelią, su kuriuo vėliau galima sutikti arba jį neigti, randant savąjį vertinimą. Laidoje „Linija, spalva, forma” tokio kritinio kalbėjimo yra išties daug gausiau nei specializuoto žargono, kuriuo kalbančius menotyrininkus laidos autoriams turbūt derėtų tiesiog ignoruoti.

Aptariamoje laidoje rodomi ne vien specialistų komentarai, tačiau žiūrovams apie savo darbus prabyla ir patys menininkai. Kai kurie reportažai net pretenduoja į mažus menininkų autoportretus: iš jų galima susidaryti pirminį įspūdį ir gauti pagrindinių žinių apie kalbančiojo kūrybinę biografiją, santykį su meno tradicija ir šiandiena. Tiesa, kartais veikia seniai žinomas principas, pagal kurį menininkas yra tas asmuo, kuris apie savo kūrinius pasakyti gali mažiausiai. „Linijos, spalvos, formos” laidoje pasitaiko tokių pašnekovų, iš kurių ir kalbėjimo būdo, ir turinio matyti, kad jie yra švelniai prievartaujami komentuoti savo darbus. Minėta laida yra simetriška mažam meno sociumui: kaip jame yra skirtingų menininkų, taip ir laidoje pašnekovų saviinterpretacinis lygmuo varijuoja. Tačiau tai susiję tik su klasikinio, ekspresionistinio, modernistinio ir kitokio labiau tradicinio meno kūriniais ir jų autoriais – čia dar galima kūrinių autoriams atleisti jų nekompetenciją, kai kalba apie savo darbus, nes žiūrovas vis tiek yra daugiau ar mažiau pajėgus interpretuoti tai, kas jau tradiciška.

Kai žvilgsnį nukreipiame į šiuolaikinį meną, ryškėja dar vienas labai svarbus ir esminis laidos „Linija, spalva, forma” vaidmuo. Reikalas tas, kad beveik visas šiuolaikinis menas kyla iš koncepcijų, kurių nežinodamas, neskaitydamas meno teorijos ir kritikos leidinių, šiuolaikinio meno žiūrovas sutrinka ir nusigręžia nuo tokios meninės kūrybos. Šiuolaikiniam menui tikrai nestinga socialinių probleminių aspektų, kurių nesuprantantis žiūrovas lieka nuskriaustas. Laidoje „Linija, spalva, forma” šiuolaikinio meno autoriai dažniausiai mokslo populiarinamuoju stiliumi pateikia savo kūrinių koncepcijas, komentuoja darbus, ir tai tampa akstinu žiūrovui domėtis daugiau, plačiau ir giliau.

Kas atsitinka, kai vidutinio amžiaus Lietuvos gyventojas atsiduria Niujorko Moderniojo meno muziejuje (MoMa)? Socialinių tinklų logika iš tokio žmogaus reikalauja fotografijų, kurias demonstruodamas pastarasis gali tarti: „Ir aš čia buvau, alų midų gėriau.” Tik tiek. Apie unikalų susitikimą su vienu ar kitu kūriniu pasakoja retas žiūrovas. Laida „Linija, spalva, forma” ugdo tas žiūrovų kompetencijas, kurios turėtų dauginti meną savaip interpretuoti gebančiųjų gretas.

Parašykite komentarą