Intelekto sala televizijoje

Kad ir kaip būtų nemalonu, turime pripažinti, kad pustrečio dešimtmečio Lietuvos televizijos kanalų produkcija skatino savo auditoriją nemąstyti, atsisakyti bet kokių loginių operacijų televizoriaus ekrano akivaizdoje. Ugdytas spoksantis ir vaizdus vartojantis žiūrovas, kurio akiratis ir domėjimosi sritys yra itin siauri, todėl nei patys prodiuseriai, nei kanalų vadovai, nei pagaliau masės, kurios kasdien įsijungia televiziją, nereikalavo ir nekūrė beveik nieko nauja.

pexels_com

Pexels.com nuotr.

Šiuolaikinis lietuviškos televizijos žiūrovas dažnai yra itin menkų interpretacinių galių, nes negeba žodžiais apmąstyti ir išreikšti tai, ką rutiniškai mato. Šių gebėjimų lavinimas liko tik knygų skaitytojų, o ne televizijos auditorijos, privilegija ir dažniausiai jau savarankiškai plėtojama galia. Televizijos laidą žiūrintis žiūrovas neretai jau nekelia sau tikslo rūpintis bendruoju gėriu, nes tuo pagal demokratijos taisykles turėtų rūpintis politinė valdžia. Nesileidžiant į svarstymus, ar politikai atlieka savo pareigas, pasakytina, kad žiūrovai, politikų rinkėjai, dažnai yra susirūpinę tik savo socialiniu ir buitiniu saugumu bei komfortu. Taigi viešieji reikalai nuoširdžiai beveik niekam nerūpi. Įsigalėjo privatizmas, kurį televizija itin palaiko, antrindama socialinių tinklų ir dirbtinio intelekto raidai ir poveikiui – idealus vaizdų vartotojas yra be žado spoksantis, gyvenantis tik nuojautų, bet ne išbaigtų ir argumentuotų teiginių tikrovėje.

Tokiame kontekste prieš kelerius metus LRT Kultūros kanalo eteryje radosi laida „Anapus čia ir dabar”, kurią veda filosofas Algirdas Acus. Šio televizijos produkto istorija minėtame kanale turi du etapus: laidą transliuojant LRT Kultūros eteryje ir tą laikotarpį, kurio pradžią žymi LRT Plius kanalo atsiradimas.

Pirmajame raidos etape „Anapus čia ir dabar”, užpildydama didžiulę ir labai aiškiai žiojinčią mokslo populiarinimo stoką Lietuvoje, koncentravosi į problemas, kurios labiau sietinos su teorine filosofija: ontologija, bioetika, logika ir kitomis minėto mokslo disciplinomis. Būtų galima teigti, kad šis laidos etapas buvo itin sėkmingas dėl vienos svarbios priežasties – mūsų šalies televizijose iki tol iš esmės nebuvo jokių teorinės minties pėdsakų, nes mūsų valstybėje visi taip susirūpinę praktiniais reikalais, visi yra tokie skubantys ir nesukaupiantys dėmesio, kad svarstyti apie problemas, kurios reikalauja gilintis, tiesioginės apčiuopiamos naudos iškart neduoda, tiesiog atrodė beprasmiška.

Visgi būtina pasakyti, kad, kai kuriais atvejais, gana specifinio žinojimo reikalaujančių klausimų nagrinėjimas laidoje „Anapus čia ir dabar” primindavo ezoterinių pokalbių popietes: tai, apie ką kalbama, suprasdavo turbūt tik šimtais skaičiuojamas žiūrovų kiekis. Be to, pokalbiai, kuriuos vesdavo A. Acus, kartais palikdavo įspūdį, jog laida reikalinga tik tam, kad jos vedėjas šį pokalbį galėtų pasižymėti kaip reikšmingą įvykį savo profesinės veiklos aprašyme.

Ir štai, pasikeitus visuomeninio televizijos transliuotojo vadovams, laida „Anapus čia ir dabar” taip pat pakito. Pokalbiai iš teorinio filosofijos lauko staiga peršoko į praktinės filosofijos valdas. Pastaruosius mėnesius žiūrint aptariamą laidą, atrodo, kad lyg ir bandoma sukurti ir iš dalies pakartoti tą televizijos stebuklą, kurį prieš daugiau nei dešimtmetį buvo sukūręs filosofas Leonidas Donskis. Tačiau pavyksta ne visada.

Pirmiausia, akivaizdu, kad A. Acus silpniau už savo pirmtaką jaučia auditoriją, menkiau išmano vizualiosios kultūros vartotojo dėmesio koncentravimo principus: „Anapus čia ir dabar” itin stinga to, kas poezijoje vadinama cezūromis, o kasdienėje kalboje – tiesiog pauzėmis, lengvesniais intarpais, leidžiančiais žiūrovui kiek atsikvėpti po sudėtingesnio minties vingio ar temos aspekto. Ryšio su įsivaizduojama, menama auditorija geriausiai išmokstama studijuojant ne filosofiją, o teatro režisūrą ar vaidybą: daugybė spektaklių repeticijų išugdo tą jausmą, kurį L. Donskis vadindavo „spektaklio kūrimu” eteryje. A. Acaus laida yra mažiau provokatyvi, mažiau orientuota į žiūrovą, labiau tenkinanti vedėjo, nei žiūrovų, smalsumą.

Be to, laida „Anapus čia ir dabar” po LRT reformų įsivedė studijoje šalia pagrindinių pašnekovų sėdinčią auditoriją, kurią dažniausiai sudaro mokiniai ir studentai. Taigi, randasi ir tam tikro akademinio seminaro žanro bruožų. Visgi tenka apgailestauti dėl to, kad A. Acus ir kiti laidos kūrėjai moksleivius ir studentus traktuoja kaip nelygiaverčius pokalbio dalyvius, kuriems leista paklausti tik tam tikru metu ir liepta sėdėti savotiškoje nuošalėje. Sunku būtų įsivaizduoti, kad pokolonijinio mąstymo ir posovietinės akademinės sistemos išugdyti žmonės jaunuosius laidos dalyvius vertintų nehierarchiškai, neprimestų jiems antraeilio vaidmens. O įsivaizduoti tai labai norisi, nes mūsų visuomenėje ypatingai ir vis stipriau stinga dviejų reiškinių: mokinio ir mokytojo santykio bei gebėjimo, esant tokiam santykiui, visgi nežeminti jaunesniojo, kaip būdavo įprasta sovietinėje armijoje. Tokie buvusios okupacijos pėdsakai netikėtai yra palikę žymę ne tik mūsų politinėje, socialinėje, bet ir kultūrinėje bei akademinėje terpėje.

Laidos „Anapus čia ir dabar” reforma, padarydama įtaką minėtais naujais trūkumais, vis dėlto iš dalies išsprendė ankstesnę šio televizijos kūrinio problemą: aptariamos temos tapo labiau praktinėmis, nei teorinėmis – įžengta į praktinės filosofijos teritoriją. Tai reiškia, kad vienas ar kitas teorinis filosofinis teiginys, netgi ištisa teorinė sistema dabar jau tikrinami, besikalbant apie to teiginio praktinį poveikį. Dar vienas naujas šios laidos laimėjimas – tai sukurtas temų ir problemų svarstymo tarpdiscipliniškumas: filosofija tapo artima literatūrai, menui, kitoms mokslo sritims.

Laidos „Anapus čia ir dabar” kūrėjams ir negausiems jos žiūrovams labai norisi linkėti tokios padėties, kokia yra būdinga okupacijų ir kolonizacijos nepatyrusios Prancūzijos visuomeniniam kanalui, kurio eteryje kasdien svarstomi sudėtingi praktiniai klausimai, nepamirštant, kad pačiuose mūsų kasdienio gyvenimo pagrinduose visgi slypi teorinė, filosofinė, plačiai, detaliai ir problemiškai bei kritiškai į tikrovę žvelgianti filosofija ir jos istoriniai bei šiuolaikiniai kūrėjai. Laida „Anapus čia ir dabar” – netobulas, kaip ir visas mūsų pasaulis, tačiau labai geras ir gražus reiškinys nykiame lietuviškųjų televizijos kanalų eteryje.

Parašykite komentarą