„Žiūrovai – svarbiausia spektaklio dalis“. Pokalbis su sopranu Lauryna Bendžiūnaite

Opera „Acis ir Galatėja“ – išskirtinis įvykis Lietuvoje, o ypač Neringoje – 2021 m. Lietuvos kultūros sostinėje. Georgo Friedricho Händelio pastoralinė meilės opera liepos 9-ąją 20 val. atlikta Neringos gimnazijos sporto salėje tarptautinės operos meistrų trupės: pastatymo idėjos autorius – Fredericas Wake‘as Walkeris, pastatymo muzikos vadovas – Trevoras Pinnockas, režisierius – Peteris Cantas, britų solistai tenorai Benjaminas Hulettas (Acis) ir Anthony Gregory (Damonas), lietuvių operos solistas bosas Tadas Girininkas (Polifemas), Klaipėdos kamerinis orkestras, choras „Jauna muzika“.

Ir, žinoma, Galatėja. Ji – sopranas Lauryna Bendžiūnaitė, šios operos realizavimo Neringoje idėjos autorė, subūrusi menininkus ir dovanojusi šį ypatingą patyrimą kiekvienam savo kraštiečiui, apskritai operos meno mylėtojui, buvusiam katarsinėse meno apeigose. „Acis ir Galatėja“ svariai baigė tarptautinį Neringos muzikos festivalį „N žemė“. Apie operą kaip svajonės materializaciją – pokalbis su Lauryna Bendžiūnaite.

Miela Lauryna, vos kelios dienos prabėgo nuo operos „Acis ir Galatėja“ išsipildymo. Kokios mintys, kokie jausmai šiandien?

Jaučiu neišpasakytą džiaugsmą, atlikto darbo svorį ir begalinį dėkingumą visiems prisidėjusiems prie idėjos įgyvendinimo. Aš turėjau tikslą atvežti savo „darbą“ – operą į gimtinę, tai mano lauktuvės bendruomenei ir mano indėlis pakylėjant Neringą – kultūros sostinę. Mes nesiekėme perteikti vakaro, praleisto teatre, patirties, vertinti tą vakarą be konteksto – mažų mažiausiai būtų klaida. Mes pakvietėme žiūrovus į mano mokyklos sporto salę ir padovanojome muzikinę šventę toje aplinkoje, kur kažkada žaidžiau kvadratą ir šokinėjau per „ožį“. To penktadienio tikslas buvo bendruomenės susiėjimas kaip ritualas, kurio po šių išbandymų kupinų metų reikėjo ir žiūrovui, ir atlikėjui.

Kodėl pasirinkote būtent G. F. Händelio „Acis ir Galatėja“ – koks ir apie ką šis kūrinys?

Ieškojau siužeto, kuris prabiltų mums šiandien. Siužetas yra meilės istorija, kurią galima rasti įvairiose kultūrose – kadaise ir dabar. Tai istorija meilės, tokios stiprios, kad ji atlaiko laiko, gyvenimo ir net mirties išbandymus. G. F. Händelio muzika yra belaikė. Buvo svarbu identifikuoti trumpos apimties kūrinį, kurį galėtume atlikti su palyginti mažomis pajėgomis. G. F. Händelio „Acis ir Galatėja“ kaip tik ir atitiko keliamus reikalavimus.

Esate barokinės muzikos mylėtoja? Pasidalinkite savo patyrimais ir pajautomis.

Aš myliu muziką ir griežtai nerūšiuoju jos į atskiras lentynas. Jokia muzika, joks stilius neegzistuoja vakuume. Nesu dainavusi daug baroko pastatymų, tačiau tos galimybės, kurias turėjau, – visada (!) su meistrais, atliekančiais ne tik barokinius kūrinius ir žinomais ne tik dėl vieno stiliaus interpretacijų. Visada turėjau mokytojų, patariančių da capo ir ornamentų klausimais, todėl drąsiai imuosi atlikti šio laikotarpio kūrinius.

Galatėja – kas ir kokia ji, įkūnyta Laurynos Bendžiūnaitės? Ko ši nimfa reikalavo iš Jūsų, kam įgalino?

Ji nemirtinga, tu, kuris skaitai šį straipsnį, taip pat esi amžinas. Ji man priminė, kokia galinga yra meilė. Balsiniu klausimu didžiausius uždavinius kėlė žemesnis derinimas, paprastai aš „gyvenu“ man patogesnėje, aukštesnėje soprano tesitūroje.

Galatėja – jūros nimfa. Miela Lauryna, nusakykite savąją jūros pajautą.

Aš gimiau šioje žemėje. Jūra yra mano dalis. Mano venomis teka druskingas jos vanduo, aš esu amžiams suaugusi su Nida.

Pasidalinkite pastatymo kūrybiniu procesu nuo idėjos gimimo iki materializacijos.

Turėjome išties neįprastą vietą mūsų premjerai – sporto salę mano mokykloje. Gyvenime, kiekviename žingsnyje sprendžiame: ar lokacija, kurioje aš esu, yra erdvė, ar vieta. Mūsų žiūrovai atvyko į sporto salę, bet išėjo iš muzikos įkvėptos koncertinės erdvės. Man sudėtinga nupasakoti visa apimantį artumo jausmą, išvydus savo mokyklos mokytojus, kaimynus kaip publiką; matyti džiugesį, smalsumą ir tą ypatingą palaikymą žmonių, kurie prisimena tavo pirmus žingsnius, raides ir dainas. Jiems yra skirta ši opera Neringoje. Dėl jų laukiančių širdžių mes vertėme „neįmanoma!”; „nėra galimybių, lėšų!”; „tu iš proto išsikraustei!“ kalnus.

Režisieriui Peteriui Cantui iš karto buvo visiškai aišku, kad mūsų sceninis veiksmas ir aplinka turi tapti viena. Šis pastatymas, specifiškai susijęs su sporto salės erdve, priklauso ir yra padiktuotas šios vietos. Atskirai tokia operos interpretacija neįsivaizduojama. Tai mūsų menininkų, organizatorių tarnystė Neringos bendruomenei, ne maskuojant, o drąsiai demonstruojant duotą vietą, sportinį jos aspektą. Publika – taip arti atlikėjų – akimirksniu tapo mūsų trupės nariu, ir tam tikra prasme žiūrovai ir buvo svarbiausia spektaklio dalis. Mūsų džiaugsmui salės akustika buvo draugiška ne tik trenerio švilpukui, bet ir mums, atlikėjams.

Aš asmeniškai turėjau patį ypatingiausią publikos narį – MAMĄ, visa esybe jaučiau jos jaudulį ir meilę.