VYTAUTAS IR VELTA ANUŽIAI: APIE TEATRO PEDAGOGŲ DARBĄ – SU SVEIKA IRONIJA

ŠVENTIEJI KANKINIAI

Paantraštę  inspiravo jau po pokalbio su teatro pedagogų duetu matytas Oskaro Koršunovo spektaklis „Žuvėdra“ ir jame nuskambėjusi Ninos frazė: „Aš dabar žinau, kad mūsų srityje – nesvarbu, ar rašom, ar vaidinam scenoje – svarbiausia ne šlovė, ne blizgesys, svarbiausia – mokėti kentėti. Mokėk nešti savo kryžių ir tikėk.“

Vytautas ir Velta Anužiai. Gyčio Skudžinsko nuotr.

Vytautas ir Velta Anužiai. Gyčio Skudžinsko nuotr.

Susitikti su Velta ir Vytautu Anužiais jų namuose einu šiek tiek jaudindamasi: nors scenoje Vytautą tenka išvysti kas keletą mėnesių, bet artimesnio, buitiško, tiesioginio bendravimo be ketvirtosios, teatro scenos, sienos įgūdžiai kiek priblėsę. Jau penkeri metai, kai nebetenka matytis tris ar keturis vakarus per savaitę ir gyventi intensyviu teatro ritmu…

Prisimindama „Dramos klasės“ itališkų pasakų periodą, kurio metu buvau „prirašyta“ į šią Klaipėdos universitete gyvavusio teatro trupę, prigriebiu itališko vyno, šiek tiek alyvuogių ir spaudžiu durų skambutį.

Tetrunka vos keletą minučių, kol smukteliu į fotelį tiesiai po infraraudonųjų spindulių šildytuvu (negaliu nepaminėti, nes pirmą kartą regėjau tokį dalyką, juolab bute ant lubų). Jausmas kaip namie ar bent jau pas savus. Tiesa, niekaip negaliu atrasti naujo kreipinio. Man ši nuostabiai subalansuota ir vienas kitą papildanti pora visada išliks Dėstytojais. Šiedu žmonės ne tik išmokė amato žinių, bet ir paveikė ir užkodavo esmines pažiūras į pasaulį ir santykį su aplinkiniais, jau nekalbant apie teatro užkratą.

Ketinau iškart gvildenti teatro ir mokyklos temą: būtent švietėjiškų temų ir pedagoginio tono gausa šio sezono pastatymuose paakino mane prisiminti savo teatro mokytojus. Beje, teatrologė Ramunė Balevičiūtė 2006 m. išleistoje apybraižoje apie V. Anužį rašė: „Teatrinę V. Anužio kraujo grupę gali padėti nustatyti jo pedagoginis darbas.“ Tačiau pokalbis plėtojosi kiek kitaip.

Ambicijos ir meilė Klaipėdai

Kaip ir kuo jūs gyvenate?

Vytautas:  Dirbame. Jau trečią vasarą abu su Velta be atostogų. Ilgai užtruko persikraustyti iš Klaipėdos į Vilnių: butų pardavimas ir pirkimas, remonto darbai, investicijos į jaunėlio Mato studijas, o šią vasarą su režisieriumi O. Koršunovu intensyviai repetavome A. Čechovo „Žuvėdrą“. Be to, ištisus metus visu krūviu darbuojamės. Nuolat reikia balansuoti ir derinti – spektakliai Klaipėdos dramos teatre, Nacionaliniame ir Rusų dramos teatruose, pedagoginis darbas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Be to, skaitymai, filmų garsinimas, radijo įrašai, filmavimai..

Kuris darbas Jums  svarbesnis, kurį labiau vertinate ar kurio lengviau galėtumėte atsižadėti?

Vytautas: Nei vieno. Džiaugsmo ir skausmo priepuoliai garantuoti iš abiejų pusių… Iš tiesų jie kažkaip papildo vienas kitą. Taip jau susiklostė. 1978 metais pradėjęs etatinio Klaipėdos dramos teatro aktoriaus karjerą, įsitraukiau ir į pedagoginį darbą Klaipėdos universitete, tuomečiuose Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Pirmųjų studentų kartai priklausė ir dabartinė kolegė, scenos partnerė  Nelė Savičenko.

Velta: Režisierius Povilas Gaidys pakvietė Vytautą padėti statyti ištraukas iš Šekspyro dramaturgijos, kai jo surinkti studentai buvo jau trečiame ar ketvirtame kurse… Aš į Klaipėdą atvykau 1981 m. su savo „baisia“ lietuvių tartimi, man apie teatrą nebuvo ko net svajoti, ir į pedagoginį darbą buvau įtraukta ne savo valia, galima sakyti, priverstinai. Reikėjo pavaduoti vieną motinystės atostogų išėjusią kolegę, taip  ir likau. Šitaip galiu išlaikyti artimą ryšį su teatru bei dvasiškai augti.

Vytautas: Nuo tų Šekspyro ištraukų ir pradėjau derinti abu darbus. Ypač karjeros pradžioje, kol manęs nebuvo aplankiusi aktorinė laimė, aš labai aktyviai buvau įsitraukęs į pedagoginę veiklą. Nors ir vėliau neapleidau šios srities, pradžioje ji man buvo net svarbesnė už vaidybą scenoje, kurios tiesiog per daug netekdavo.

Aš buvau antrasis lietuvis po A. Olekos-Žilinsko, baigęs  B. Ščiukino aukštąją teatrinę mokyklą prie J. Vachtangovo valstybinio akademinio teatro. Konkursas būdavo po šimtą žmonių į vieną vietą. Dar prieš tai Juozo Miltinio studijoje buvau vertinamas kaip labai perspektyvus, bet pabėgau į Maskvą. Po studijų atvažiavus į Klaipėdą, teatre teko septynerius metus stovėti scenos kampe su alebarda. Ir būdamas paprastesnių ambicijų, šitaip gali iš proto išeiti. O jei jos truputį didesnės…

Kodėl šitaip nutiko – Klaipėdoje buvote svetimas?

Vytautas: Aš visur jaučiuosi truputį kitoks, visur būnu svetimas. Ir Vilniuje vertinu daugelį dalykų kitaip nei visi. Vaidyboje, tarkim. Ne visuomet sutinku, kai kiti šaukia „bravo“ ir vadina vaidmenį sėkmingu. Aš kitaip įžvelgiu vertę: kur yra dramaturgijos, kur – režisūrinių sprendimų, kur – įgimtos aktorinės prigimties nuopelnai, o kur per valią, energiją ir talentą sukurtas „vaidybos produktas“. O kur dar pridėtinės vertės: reklaminis ažiotažas, vardo (tiek aktoriaus, tiek režisieriaus ar dramaturgo) įkrova. Tuos dalykus reikia mokėti atskirti. Kad suprastum, kaip sukurtas mechanizmas, reikia mokėti jį išardyti. Ir tik tuomet  pamatai gryną žaliavą – energiją, sukūrentą vaidmens gimimui. Tik apvalęs nuo visų tų pridėtinių šiukšlių, galiu matyti: ar šaukti „bravo“, ar tai niekutis, nuogas karalius, nes, viską atmetus, nebelieka jokio aktorinio meno. Grįžtant prie klausimo – atsakymas paprastas: pradžia buvo labai sunki, o pabaiga puiki. Klaipėda ir Klaipėdos dramos teatras man – meilė visam gyvenimui.

Kilni liga

Vytautas Anužis – Peteris Stokmanas rež. Jono Vaitkaus spektaklyje „Visuomenės priešas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Vytautas Anužis – Peteris Stokmanas rež. Jono Vaitkaus spektaklyje „Visuomenės priešas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Jūsų nuomone, Lietuvos scenoje dominuoja režisūrinis teatras ar lieka erdvės ir aktoriniam menui pasireikšti?

Nelygu kuriuo laikmečiu.

Paskutiniuosius du dešimtmečius?

Sunku  kalbėti, nes jie įsišleifavo ankstesnes patirtis ir tradicijas. Neįmanoma šitaip abstrahuoti, tiesiog ištraukti iš istorijos ar konteksto…

Mano nuomone, dabartiniame Lietuvos teatre nebelikę erdvės stambaus kalibro aktoriaus, aktoriaus-asmenybės ar aktoriaus-kūrėjo pasireiškimui. Tai ne jo laikas. Prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų buvo visa gausu artistų-asmenybių. Režisierius teatre nedominavo. Buvo pusiausvyra, režisūrinis teatras nebuvo išprotėjęs ir suprato, kad turi kurtis per aktorių. 

Gal gimsta nauja meno šaka, artėjanti prie performanso, kuriame aktorinis išsilavinimas yra nebereikalingas arba yra laužoma aktoriaus profesijos prigimtis? Aš neprieštarauju – gali būti ir tokia pozicija, bet tik ne aktorinio meno sąskaita. Aktorystės profesija yra pasiekusi didelių aukštumų per labai ilgą laiką, o režisieriai save įrodinėja tik gerą šimtmetį ar dar mažiau.

Tokia ta didelė laimė būti aktoriumi – skleisti ir skleistis žmonėms, atėjusiems pažiūrėti viešo, atviro jo dvasios virsmo, įtaigoto idėjos; kokie gilūs iki ekstazės patyrimai! Juos prisimeni, ilgiesi jų kaip meilės, kad ir koks skaudus, alinantis, dažnai save naikinantis kelias į tai vedė. Kilni liga, kurią supranta tik ja sergantys.

Ir tiek daug iššūkių tenka aktoriui… Nesumenkti dėl nuolatinio prisitaikymo siekiant vaidmenį, suderinti savo veiklas ir pragyventi iš nepadoriai mažo atlyginimo, neiškristi „iš apyvartos“ ir t. t.

Ar šalies teatro reformoje, kuri gvildena ateities teatrą ir aktoriaus poziciją, svarstymuose apie permainas dalyvauja aktoriai?.. Gal tai reiškia, kad esminė teatro dalis – aktorius –  nereikšmingas?

Pasirengę viskam

Klaipėdos universiteto teatras „Dramos klasė“ 2000 metais. Asmeninio albumo nuotr.

Klaipėdos universiteto teatras „Dramos klasė“ 2000 metais. Asmeninio albumo nuotr.

Grįžtant prie teatro ir mokyklos temos, kuri pozicija reikalauja daugiau atsakomybės – kelis vakarus per savaitę transliuoti idėjas keliems šimtams ar tūkstančiams žiūrovų iš scenos ar ketverius metus formuoti dvidešimties jaunų žmonių vertybinius pamatus bei ugdyti jų profesionalumą?

Vytautas: Daug sunkiau, nedėkingiau yra dirbti teatro pedagogo darbą. Studentai būna tokie įvairūs, bet ilgainiui tampa savi. O dėl savo žmogaus juk labiausiai išgyveni – džiaugiesi, kai jam gera ir skauda, kai jam blogai. Taip ir kankinamės, – juokiasi. – O studentai kartais nesupranta, kad tu, kad ir koks būtum, niekada, net pats to norėdamas, negali jiems likti abejingas. Niekada. Net kai jie pasensta.

Velta: Arba supranta daug vėliau. Praeina dešimt, dvidešimt metų… Turi būt pasiruošęs viskam – bet kuriuo momentu tave gali įskaudinti. Dažnai tai būna netyčinės, impulsyvios replikos ar poelgiai, bet jie žeidžia ir kaupiasi. Per laiką išmoksti atsiriboti. Neva negalvoji, neprisileidi. Neva. Per dešimtmečius užsigrūdini bijodamas ir vengdamas patirti įžeidimus, slopindamas savo emocinius skaudulius. Išmoksti nutylėti, neprovokuoti.

Vytautas:  Nuolat jauti vertinimą. Viską sugeri labai intensyviai, kadangi norint pažinti, suprasti ir paruošti kitą žmogų aktoriaus profesijai tenka pačiam labai atsiverti ir prisileisti. Dvasiškai apsinuoginti. Tas profesinis atsivėrimas yra jautrus kokiems neigiamiems dalykams. Vaidmens sukūrimą aš pavadinčiau kitaip atsakingu procesu: jis gali nepavykti, nepasisekti, bet ir atsakai tik pats už save. O čia tampi atsakingas už visą gaują.

Velta: Man  teko susidurti su šitokia jaunesnio aktoriaus, ne mūsų auklėtinio, pozicija: kalbėdamas apie kurso vadovą, jis kandžiai replikavo, jog šeimos neturintis dėstytojas didžiąją laiko dalį akademijoje ir ten verčia būti studentus. Juk tai šimtaprocentis pasišventimas savo profesijai! Tokio požiūrio į darbą tikimasi iš kiekvieno profesionalaus žmogaus. Nustebau, kad tai traktuojama kaip žmonių kankinimas teatru…

Gal net neverta sureikšminti teatro pedagogo darbo?

Vytautas:  Už teatro pedagogiką, apskritai – už pedagoginį darbą žmonėms reikia medalius kabinti, ant rankų juos nešioti, nes tai labai sudėtinga, alinanti profesija. Tikroji pedagogika yra be galo sunki, reikalauja savęs išsižadėjimo.

Velta: Be to, svarbu likti labai sąžiningam skirstant užduotis, vaidmenis. Sudaryti lygiavertes tobulėjimo galimybes kiekvienam yra nepaprastai sudėtinga. O dramaturgijoje dažniausiai būna 2–3 pagrindiniai vaidmenys, kiti – mažiau reikšmingi, epizodiniai. Ilgai užtrunka surasti tinkamą darbui medžiagą, kad visiems tektų panašaus sudėtingumo vaidmenys. Vis tiek nujauti ir pastebi, kad lieka nusivylusių, tokiu, kurie pasijuto neįvertinti, nepastebėti. Stengiamės suteikti sąlygas tobulėti ir pasireikšti kiekvienam.

Vytautas: Kitas dalykas, jeigu studentui baigiamuoju etapu kažkas nepasiseka. Tuomet visada prisiimame kaltę sau. Pastabos, pedagoginis manipuliavimas, kritiškas vertinimas galimas tik tarpiniais etapais, paruošiamojo proceso metu. Nemėgstu vedlių, kurie pabaigoje linkę nusiplauti rankas –  neva aš viską padariau, o jie nesusitvarkė su užduotimi. Mano nuomone, kas veda, tas ir atsako.

SMS, verta ketverių metų

Klaipėdos universiteto teatro „Dramos klasė“ spektaklis „Rusų keliautojo užrašai“. Asmeninio albumo nuotr.

Klaipėdos universiteto teatro „Dramos klasė“ spektaklis „Rusų keliautojo užrašai“. Asmeninio albumo nuotr.

Atėjau su nuoširdžia padėka už  indėlį  į mano asmenybės ir vertybių formavimąsi. Norėčiau „įšventinti“ teatro pedagogo profesiją.

Vytautas: Be abejo. Šventumo niekas neatima. Matai, tų šventųjų visokių būna: pašauktųjų, palaimintųjų. Galbūt labiau derėtų pedagogus vadinti ne šventaisiais, o kankiniais? Labai graži yra viena frazė A. Čechovo „Nebaigtoje pjesėje“, kurią refrenu kartoja Ivanas Ivanovičius: „Kankinys aš, tėveli, kankinys“, – juokiasi.

Velta: Jėgų suteikia tikėjimas, kad tai, ką mes darome, yra teisinga ir reikalinga kitiems. Nepaisant visko…

Vytautas: Yra šviesioji šios profesijos pusė. Ne vien tik jausmas, kad atlieki pareigą ir perduodi patirtį ateities kartoms. Pedagoginėje veikloje daug gerumo, o ir dėkingumo pakanka. Svarbiausia – abipusiai mainai ir tas susiformavęs bendrystės jausmas. Tiesiog teigiamų dalykų visada norėtųsi daug daugiau…

Velta: Dar vienas pozityvus pedagoginio darbo momentas, čia mano labai asmeniška patirtis. Neseniai teko kažko ieškoti savo fotografijų archyve ir suradau nuotrauką, darytą Bezansone, tarptautinio studentų  teatro festivalio metu, po spektaklio „Fariatjevo fantazijos“ pristatymo. Toje nuotraukoje mudu su Vytautu stovime priekyje, aš pasisukusi profiliu į visus ir tokia laiminga, tokia švytinti, kokią aš save retai nuotraukose atrandu. Tai laimė, kurią patyrėme po gausių tarptautinės publikos aplodismentų, mūsų studentams parodžius spektaklį.

Gal mokinys niekuomet nesugebės tinkamai atsidėkoti savo mokytojui..

Velta: Neseniai teko aplankyti savo buvusius studentus latvius, kurių visas kursas priimtas dirbti Liepojos teatre. Praėjus porai metų po studijų baigimo, jie džiaugsmingai mane sveikino ir didžiavosi, jog dabar juos visoje šalyje vadina žvaigždėmis, jų nori. Tarp studentų buvo viena mergina, su kuria studijų metu neradome šiltesnio ryšio. Jaučiau, tarsi ji žvelgtų į mus iš viršaus. Dabar, po kelerių metų nuvykus į spektaklį Liepojoje, ji buvo pirmoji, kuri pribėgo po spektaklio užkulisiuose, apsikabino ir apsiverkė. Toks netikėtas bežodis vertinimas. Peržengtas išdidumas.

Vytautas:  Aš galiu parodyti vieną SMS žinutę, kurioje – vieno mūsų studento padėka. Šis tekstas man atperka mažiausiai dvejus metus pedagoginio darbo patirties. Saugau ją iki šiol, – atsineša mobilųjį telefoną ir išdidžiai perskaito tekstą latvių kalba, gautą iš Mārtiņio Kalitos, kuris nesenai sukūrė pagrindinį vaidmenį Nikitos Michalkovo filme „Saulės smūgis“. Dėstytoja padeda išversti. – „Norėjau padėkoti už tą jūsų man padovanotą galimybę. Pasakyti ačiū už jūsų nervų, širdžių ir gyvenimų dalelę, kurią abu esate atidavę man. Ačiū, kad per visus šiuos ketverius metus Klaipėdoje buvote mano patys tikriausi tėvai. Jums leidus, aš Jus abu saugosiu savo širdyje. Dėkoju likimui, kad leido Jus sutikti ir pažinti. Leido tikėti ir jausti, kad Jūs tikite manimi. Esu laimingas, kad tomis akimirkomis, kai būsiu scenoje, manyje visada bus ir dalelė jūsų.“

Tokių tiesių pasakymų, atsivėrimų būna, bet nedažnai, o jie atperka visas nuoskaudas, suteikia stiprybės. Šis tekstas rašytas po latvių kurso pirmosios premjeros Liepojos teatre. Mudu su Velta keliavome automobiliu atgal į Klaipėdą ir mus pasivijo ši žinutė.

Velta: Gavęs vaidmenį N. Michalkovo filme, jis mums pirmiesiems pranešė apie sėkmę. Paskambino praėjus šešioms valandoms po bandymų ir interviu.

Ką daryti? Mokytis

Vytautas Anužis repeticijoje. Asmeninio albumo nuotr.

Vytautas Anužis repeticijoje. Asmeninio albumo nuotr.

Pradėjus kalbėti  apie potencialią aktorystės sėkmę ir pasiekimus, norėčiau paklausti apie Lietuvos teatrinę rinką:  ar nėra taip, kad mūsų šalyje profesionalių aktorių paruošiama užtenkamai ar net per daug, tačiau trūksta jaunų režisierių?

Velta: O iš kur jų paimsi? Čia taip pat talento ir valios klausimas.

Vytautas: Paradoksas – gyvename režisieriaus teatre laiką, bet, kita vertus, jų labai trūksta. Turėtų būti parengtas stiprus režisūrinis ešelonas, kurio trūksta Klaipėdai, Šiauliams ir Panevėžiui. Naujų radimąsi stabdo nuolatinis virimas savo sultyse – tame pačiame Lietuvos teatriniame katile.

Lyg  neturėtume būti teatro atžvilgiu provinciali šalis, bet šis bruožas iš dalies būdingas kai kuriems mūsų kūrėjams. Per mažai pažįstame, kas vyksta pasaulyje, kai kurias formas ar žanrus pristatome pirmąkart, nors kitur arba kituose kontekstuose tai buvo atrasta prieš keliasdešimt metų. Beje, kai kurie režisūriniai bandymai kritikų buvo nuvertinti vien dėl to, kad netilpo į lietuviško teatro standartus.

Čia tiktų prisiminti Valdo Gedgaudo frazę recenzijoje apie  Jono Vaitkaus spektaklį „Visuomenės priešas” Nacionaliniame dramos teatre: „Taigi, kai nebelieka nieko – lieka pedagogika. Lavinimas. Saviugda. Savišvieta. Regis, tai byloja Henriko Ibseno pasažus interpretuojantis Jonas Vaitkus…“. Kai spektaklio finale iškyla klausimas, ką daryti, J.Vaitkus, pats būdamas nenuilstantis pedagogas, gali pasiūlyti vienintelį sprendimą – išgelbėti supuvusią santvarką gali tik naujos, ateinančios kartos ugdymas ir švietimas.

Kas jums yra teatras?

Vytautas: Banaliau turbūt ir nesugebėsiu atsakyti. Tai mano gyvenimas. Pirmas mano gyvenimo dėmuo yra šeima: tėvai, žmona, vaikai, o antrasis – teatras.  Be šių dalykų  aš daugiau nieko neturiu. Nei pinigų sukaupiau, nei kažko kito išmokau, bet dėl to esu labai laimingas.

Sąmoningai pasirinkote?

Vytautas: Taip. Tai buvo aišku. Man gimus Panevėžyje, kur tuo metu klestėjo J. Miltinio teatras, nieko sąmoningesnio , o gal ir nesąmoningesnio negalėjau sugalvoti. Tuomet tai buvo mada, vardas, progresas. Taip ir gyvenu jau keturiasdešimt metų.

Namai, kurių nebėra

Prisimenant Klaipėdą: jei reikėtų išskirti įsimintiniausias miesto erdves ar vietas, kas pirmiausia iškyla, ką norisi aplankyti sugrįžus?

Velta: Aš nuolat atsimenu vietą, kurios, deja, jau nebegaliu aplankyti. Niekad nepamiršiu mūsų studentų teatro ir repeticijų buveinės, kurios dabar nebelikę. Liko tik renovuotos sienos, bet tų prisiminimų, keisto kvapo, katinų, nešvaros, kurią savotiškai toleravo ir palaikė tuometiniai pastato administratoriai, jau nebėra. Kartais pasiilgstu daugybės ten praleistų valandų su studentais ir gražiausio „Dramos klasės“ laiko. Pamenu, kaip mes įsivaizduodavome, jog ten rengiame tarptautinius teatrų festivalius. Ironiškai juokdavomės iš situacijų, kaip patiesiame raudoną kilimą ir priimame užsienio teatrų atstovus ir ekspertus. Dabar ten įrengtos reprezentacinės salės, o pastatas vadinamas pagrindine universiteto miestelio Aula. O štai apie „Dramos klasę“  rekonstruotame pastate minint universiteto jubiliejų nebuvo net užsiminta. „Dramos klasė“ – tai aštuoneri mūsų gyvenimo metai.

Klaipėdos universiteto teatro „Dramos klasė“ trupė. Asmeninio albumo nuotr.

Klaipėdos universiteto teatro „Dramos klasė“ trupė. Asmeninio albumo nuotr.

Šiek tiek keista, jog kelerius metus Klaipėdos universitetą Lietuvoje ir užsienyje reprezentavęs, savarankiškai veikęs ir išsilaikęs teatras „Dramos klasė” tėra santūriai paminėtas KU interneto svetainės studijų aplinkos skiltyje. Nėra jokios informacijos nei apie Vytauto ir Veltos Anužių pedagoginį indėlį, nei apie gana ilgalaikį „Dramos klasės“ egzistavimą, pasiekimus bei reikšmę KU teatro studijų raidoje. – Aut. past.

Velta: Gerai jau, bet Vytautas dar nepasakė, kokią Klaipėdos vietą jis labiausiai įsiminė…

Vytautas: Vienareikšmiškai – Martyno Mažvydo skulptūrų parkas, tiksliau, ta jo dalis, kur arčiau Trilapio gatvės, stačiatikių cerkvės, kur dar išlikę senieji kapai. Jei dar detalizuočiau – tai renkuosi skulptūrą „Ilgesys“. Pamenu, mes su Veronika Vildžiūnaite šnekėjomės kadaise, ir aš pasakiau, kad ta skulptūra man patinka. Ji pareiškė, kad mano visiškai neišvystytas plastikos pajautimas. Aš kategoriškai ginčijausi, kad man ši forma graži.

Dabar žiūrėdamas į tą skulptūrą jau suabejoju savuoju pojūčiu, bet tuomet gražesnės nebuvo. Bet ne dėl skulptūrų renkuosi šią vietą. Dėl to, kad parkas gražus ten, kur per Vėlines dar žvakeles uždega, ten senųjų medžių išlikę, voverės gyvena. Ir man ši vieta žadina asociacijas su Rygos didžiosiomis kapinėmis, „Lielie kapi“, kurias irgi bandė iškelti iš miesto centro ir vietoje jų įrengti parką. Rygos gyventojai paprieštaravo kapų naikinimui ir ardymo procesas buvo atšauktas. Šios kapinės iki šiol patiria kultūrinį virsmą.

P.S. Beje, mūsų pokalbis kažkodėl baigiasi esminiu, bet gana retoriniu klausimu: kas yra protas, o tiksliau, kur jis?

IŠVADA: Protas nematerialus ir nepažįstamas.

Klaipėdos universiteto „Dramos klasė“ spektaklių ir gastrolių akimirkos. Asmeninio albumo nuotr.

2000 m. birželio 5 d. LRT laida „Kūrybos metas” – apie Veltos ir Vytauto Anužių darbą Klaipėdos universitete bei teatrą „Dramos klasė”.

***

Velta ir Vytautas Anužiai – antrieji pašnekovai interviu-portretų serijoje „DEDIKUOTA Klaipėdai“, kurioje pristatomi kuriantieji ar kitaip visuomeniškai aktyvūs žmonės, kurie šiuo metu ne(be)gyvena Klaipėdoje, bet yra vienaip ar kitaip paveikę ar nuotoliniu būdu daro įtaką Klaipėdos kultūriniam identitetui ir savitumui.

3 komentarai

  1. Kristina

    Fantastinis straipsnis apie neeilinius zmones, destytojus, autoritetus, kurie visuomet isliks paciu sviesiausiu prisiminumu is universiteto studiju. Tos nesumeluotos emocijos, tas pasisventimas, ta pagarba ir meile teatrui, persmelkta znogiskumu ir aukstomis vertybemis…garbe buvo buti Ju studente, laime susitikus po keleriu metu dalintis gyvenimo patirtimi ir buti priimtai su tokia meile ir siluma. ACIU, KAD ESATE :*

  2. Rita

    Galima krauju pasirašyt po Martino Kalito sms ir pridėt “…Ačiū Jums. Daugybe labai!”

  3. laura

    Akvile labai gražus straipsnis. Pavydžiu tau tau to laiko praleisti interviu metu. Bet jaučiasi nostalgija ir meilė teatrui jo žmonėms. Pripažinkim kad tas laikas su dėstytojais-geriausias mūsų gyvenimo laikas. Su teatro diena visa Draklos kolektyva.

Komentuoti: Kristina Atšaukti atsakymą