Teatras su deklaratyvia misija: mo

Oficialiai paskelbti Teatrų metai  ir  Teatro mėnesiu pakrikštytas kovas Klaipėdoje telkia vietines pajėgas startuojančiu festivaliu „Namai“, kurio užmačios numato išsiaiškinti Klaipėdos teatrinių vyksmų bendrumus ir išskirtinumus. Gera proga apžvelgti vieno šios bendruomenės nario – Klaipėdos jaunimo teatro – naujausią repertuarą.

Spektaklis „Batai“. Klaipėdos jaunimo teatro archyvo nuotr.

Premjerinio statuso nepraradę šios trupės spektakliai nesenai buvo pristatyti sostinėje, o Kultūros ministerijos paskelbtame pretendentų „Auksiniams scenos kryžiams“ sąraše, Klaipėdos jaunimo teatras nominuotas 2013-ųjų Metų scenos meno reiškinio kategorijoje.

Socialiai angažuoti

Neoficialiai Klaipėdos jaunimo teatras dažniau pavadinamas Masalskio teatru. Kol kas nesinori pridėti nei „dramos“, nei „režisūrinis“, nei „socialinis“, nei „aktorinis“, nei „eksperimentinis“, nei jokio kito epiteto, apibūdinančio teatrines institucijas. Tiesiog, Masalskio mokomasis teatras. Jaunas, maištaujantis, ieškantis ir kovojantis dėl publikos dėmesio bei „vietos po saule“, t. y. fizinės teatro erdvės, pastovių namų, etatų.

Panašūs struktūriniai ar idėjiniai dariniai – anokia naujiena tiek pajūrio, tiek nacionalinio teatro  ir kultūros kontekstuose. Uždarų teatrinių bendruomenių, pagrįstų vieno kurso, bendros mokyklos, vieno režisieriaus (lyderio) dominante pavyzdžių netrūksta. Kelerius metus gyvavusi „Dramos klasė“ uostamiestyje apjungė Vytauto ir Veltos Anužių vaidybos mokyklos atstovus; sostinės teatro laboratorija „Atviras ratas“ subūrė „Keistuolių teatro“ pradininko Aido Giniočio studentus; Vidas Bareikis savo kurso kolegas siekia išlaikyti po judėjimo „No Theatre“ vėliava; panašiai gimė ir Cezario Graužinio trupė.

Kitas svarbus aspektas šio jauno teatro raidoje – mokomasis, edukacinis, kartais net didaktinis pobūdis, vis intensyviau ryškėjantis ir kaip tendencinga bei skatinama kryptis bendroje šalies kultūrinėje plotmėje: kūrybinės partnerystės mokyklose, chorų karai ir protų mūšiai televizijoje, įvairiausi edukaciniai projektai ir šalia visi šito – nacionalinės dramaturgijos paieškos teatre.

Prasidėjusi švietėjiška atkurtos nepriklausomos valstybės epocha skatina socialiai angažuotis ir teatro kūrėjus. Ugdyti publiką ir jaunąją kartą – štai kokia svarbiausia menininkų socialinė misija. Šiame lauke savaip džiugina drąsus ir ryžtingas buvusios „trupės p.s.“ proveržis neva provincijoje*  kurti naują jauną teatrą ir kitokią mokyklą. 

Kertiniai akmenys

Spektaklis „Gaidos“. Klaipėdos jaunimo teatro archyvo nuotr.

Apšildančio vakaro programai Vilniuje buvo pasirinkti trupės skiriamuoju bruožu tapę ritmo ir dainavimo etiudai „Gaidos“ ir „Batų istorijos“. Trupės kolektyviškumą, susiklausymą ir susigrojimą demonstruojančius specifinius garso ir pantomimos junginius pavadinti spektakliais nesiryžtu.

Nors galima įžvelgti siužetų šiuose muzikaliuose kūriniuose, vis dėlto po dviejų valandų triukšmingo balsų ir judesio trenažo sunku atkurti ar nupasakoti pasirodymų idėjas, įspūdžius ar vertybes.

Šiuolaikiška, performatyvu, įtaigu, bet kas iš to? Ankstyvuosius „trupės p.s.“ kurtus judesio ir garso derinius tiktų pavadinti parodomosiomis aktorinio meistriškumo pamokomis. Tai iškart pasiūlo raktą į Klaipėdos jaunimo teatro stilistinę ir idėjinę viziją. Pa-mo-ka, mo-kykla, mo-kytojas + jaunimas, energija, kolektyvas  (klasė arba choras), sutartinėmis prasidainuojantis „ma-me-mi-mo-mu“ prieš reikšmingą pasirodymą, tampa kertiniais akmenimis jaunojo teatro pamatuose.

Beje, savotiškai praplečia Mindaugo Nastaravičiaus poezijos knygos „mo“, neseniai išleistos intensyviai su teatru bendradarbiaujančio dramaturgo, pavadinimo semantines paraštes.

Masalskis vs Binkis

Spektaklis „Kita mokykla“. S. Balčiūno / Klaipėdos jaunimo teatro archyvo nuotr.

V. Masalskio režisuota jaunojo dramaturgo M. Nastaravičiaus pjesė „Kita mokykla“ jau susilaukė išsamaus vertinimo su aliuzijomis į pernai rudenį Nacionaliniame dramos teatre pristatytą Kazio Binkio „Atžalyną“ (rež. Jonas Vaitkus). Neaišku, ar būta sąmoningo atspirties ieškojimo legendinio pirmtako kūryboje, bet pirmieji V. Masalskio režisuoto spektaklio įspūdžiai verčia prisiminti chrestomatinį tarpukario Lietuvos dramaturgijos veikalą ir jo idėjas.

Įdomus sutapimas, jog panašiu metu įvykusioms J. Vaitkaus ir V. Masalskio premjeroms scenografiją kūrė ta pati dailininkė – Lauryna Liepaitė. Žavus scenografijos copy paste iš vienos scenos į kitą, atsižvelgiant į finansines galimybes ir laikmečio stilistiką, taip pat leidžia suartinti pastatymus ar net konkrečias mizanscenas.

Svariais dėmenimis sugretinimui derėtų pasirinkti du kūrėjus, savotiškus maištininkus: K. Binkis vs V. Masalskis. Masalskio portretas paskutiniuoju metu štrichuojamas kaip teatru užsikrėtusių jaunų žmonių mokytojo, idėjinio vedlio, savotiško globėjo, beveik mesijo – šitaip patys jaunieji aktoriai ir kiti teatro bendraautoriai linkę įvardinti savo teatro pedagogą ir režisierių.

„Mums jaunimas, tai ne amžiaus grupė, o gyvybingumas, žingeidumas, nenutrūkstantis noras tobulėti ir tobulinti aplinką, kurioje gyvename“, – teigia Klaipėdos jaunimo teatro kolektyvas.

Čia tiktų pacituoti rašytojo K. Binkio sūnaus Gerardo Binkio atsiminimus: „ Jaunimas, galima sakyti, buvo mano Tėvo meilės objektas. Labai juo domėjosi, netgi mylėjo. Jam buvo svarbi auganti naujoji karta. Gerai prisimenu, kaip tėvas mus stebėdavo visai mūsų nevaržydamas (o tą jis labai mokėjo!), klausydavosi mūsų kalbų, kartais paklausdamas, ką reiškia koks žodis, kai pavartodavom ginazistišką žargoną.“

Pjesėje „Kita mokykla“ veikia jau nebe Atžalyno gimnazijos 6-ta klasė. Kita mokykla – „Saulės“ vidurinė mokykla – tai kita karta, kitos aktualijos ir kitoks žargonas. Spektaklyje nevengiama kasdieniškų ir skaudžių šiandieninės mokyklos problemų, jaunimo slengo, paįvairinto necenzūriniais epitetais bei kitomis vulgariomis išraiškos (kūno kalba, piešiniai lentos ekrane) formomis.

Tačiau tai nesukelia amoralumo įspūdžio ar publikos diskomforto, tiesiog taikliai priartina scenos veiksmą prie žiūrovo ir autentiškoje, aktualioje kasdienybėje patiriamų situacijų, bendravimo štampų ir manierų. Žinoma, čia nuopelnai atitenka M. Nastaravičiui, kuris tarsi koks rajoninių mokyklų antropologas įkvėpimo semiasi ne binkiškame „Atžalyne“, o savo asmeninių patirčių archetipuose ir subtilios dramaturginės klausos kloduose.

Kai visą šią dialogų ir charakterių pasiūlą suvaldo režisuojantis ir vaidinantis Mokytojas – rezultatas galėtų prognozuoti atžalynišką ateitį. „Kaip žinia, spektaklis „Atžalynas“ turėjo didžiulį pasisekimą ne tik premjeros metu, bet ir daugelį metų po jos. To priežastis visai paprasta ir aiški, išreikšta paskutinėje šio spektaklio frazėje:„Gražus atžalynas auga“, – prisimena G. Binkis.

Laikmečio kalba

Spektaklis „Kita mokykla“. S. Balčiūno / Klaipėdos jaunimo teatro archyvo nuotr.

Pradėjus gretinti abi pjeses tenka pastebėti keistą paradoksą. „Kita mokykla“, kitaip nei „Atžalynas“, dedikuota Mokytojui, o ne jaunajai kartai. Šias pjeses jungia siekis aktualiai atspindėti kartų ir jų požiūrių sankirtas konkretaus laikmečio, biurokratinių aplinkybių ar sistemų kitimo momentu.

K.Binkis savo pjesėje ugdė jaunąją kartą, kuri, moralinės šviesos nutvieksta ir Maironio poezijos nuskaidrinta, turėjo kurti valstybės ateitį. Deja, potencialių, individualių, sąmoningų asmenybių karta tarpukario Lietuvoje žlugo – šie žmonės pabėgo arba buvo išžudyti. M. Nastaravičiaus pjesėje pristatomas destruktyvesnis naujai atsikūrusios 20-metės valstybės vaizdelis. Šių dienų arba kitos mokyklos „atžalynas“ moraliai gerokai skurdesnis, savaime praretėjęs, tad jį gelbėti tenka ne už klasės garbę kovojančiam gimnazistui Petrui, bet 30 metų „Saulės“ mokyklai vadovaujančiam direktoriui (aktorius V. Masalskis).

Mokyklos direktoriaus vaidmenį sukūrusio ir scenoje dominuojančio V. Masalskio pašonėje ugdytiniai veikia taikliai, šmaikščiai ir kuria atpažįstamus, bet gana vienplanius, nuspėjamus tipažus, nepasižyminčius gilesne charakterių analize. Pradingus kolektyviniam choriniam triukšmavimui, šalia profesionaliai soluojančio Mokytojo atsiskleidusių vaidybos partijų dar nematyti.

Klaipėdos jaunimo teatro atžalos vaidybine prasme kol kas nesugeba lygiuotis į savo Mokytojo kuriamą daugiabriaunį išgrynintą personažą – „Saulės“ mokyklos direktorių. Belieka tikėti, kad  šešėlyje pradėjęs želti atžalynas suvešės, iškels šakas ir galės apginti savo naująją mokyklą. Galbūt, kitaip negu prarastoji Binkio karta, Nastaravičiaus sukurtų prototipų choras prasidainuos ir garsins mokyklos vardą ne tik rajone, bet visoje tėvynėje bei plačiajame pasaulyje. Jei prieš 80 metų neperskridome Atlanto, tai gal pagaliau laimėsime chorų Euroviziją!!!

Įtikina jaunimo balsas

Šia gana panegiriškai nuskambėjusia nata tiktų užbaigti įspūdžius apie svarbiausią Klaipėdos jaunimo teatro sezono premjerą, atskleidusią kryptingą ir deklaratyvų teatro judėjimą ir, tikėtina, nulėmusią nominaciją 2013-ųjų Metų scenos reiškiniui Auksinių scenos kryžių apdovanojimų sąraše.

Vis dėlto būtina paminėti ir dar vieną šiais metais pristatytą teatro debiutą. Jau antrą kartą scenoje atgyja aktoriaus bei dramaturgo Justo Tertelio pjesė „Sudie, idiotai!“, kuri Nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė‘09“ atrinkta į geriausių pjesių penketuką. Po metų (2010 m.) šią pjesę su „Atviro rato“ aktoriais pristatė režisierius Aidas Giniotis, o pats Justas sukūrė kelis epizodinių personažų vaidmenis – Komisijos narį, Darelį, Trojų.

Spektaklis „Sudie, idiotai!“. Klaipėdos jaunimo teatro archyvo nuotr.

Akivaizdu, jog pjesę rašė aktorystę ir sceninę kūrybą pažinęs žmogus, dėl to pagrindinio vaidmens atlikėjui tenka sodri dramaturginė medžiaga, padedanti vystyti paaugliškai maištaujančio žmogaus charakterio bruožus ir išryškinti jį supančias problemas.

Paulius Pinigis (Martynas) ir Marija Žemaitytė (Miglė) šiame spektaklyje išlenda iš po lentų, natų ir batų istorijų, nusiima charakterinių tipažų įvaizdžius bei valingai pasakoja jauno, nepritampančio žmogaus istoriją. Minimaliomis režisūrinėmis priemonėmis, nedaug atitolus nuo pjesės, skirtos skaitymui formato, atviru tekstu ir buvimu čia ir dabar gimsta pirmieji Klaipėdos jaunimo teatro vaidmenys.

Būtent šiame pastatyme gana natūraliai ir įtikinamai suskamba naujos kartos balsas. Jau galima pamatyti jaunųjų aktorių, kuriamų vaidmenų galimybes ir aktorinės potencijos spektrą. Mokytojas užleidžia erdvę savo atžalynui, įgarsindamas tik eglutės prižiūrėtojo-apsauginio tekstą, ataidintį iš šviesų operatorinės.

Reziumuojant metų reiškiniu siekiančios tapti jaunos uostamiesčio teatro trupės premjeras, susideda šiek tiek agresyvus, revoliucingas ir tiesmukas motto: Sudie, Idiotai! Mes kuriam kitą mokyklą. Naują, jauną teatrą, kuriame mokomės ir mokome kitus.

Galima pridėti: Mes ateinam su gaida – jums batai!

*rekomenduotina pažiūrėti video archyvą iš  Teatrų forumo Jauno Teatro Dienos 2013, kur pristatomas Vido Bareikio, Valentino Masalskio ir Aido Giniočio disputas prie bendro stalo “Teatras iš skirtingų mokyklų perspektyvų”