„Šiurpūs” dialogai ir paišdykavimai

Gerą juoko dozę karantino metu likusiesiems namuose pasiūlė Apeirono teatras, į „YouTube” kanalą paleidęs bene penkias serijas (pavyko rasti keturias) geros nuotaikos serialo „Šiurpės karantine” ir pasiūlęs fizinį kūną bei psichiką stiprinti juoku.

Siurpes1

Kadras iš Apeirono teatro serialo „Šiurpės karantine“.

Juokas – dalykas rimtas

Žinome posakį, kad „juokas – dalykas rimtas”. Ir dar kiekvienas žinome, kad juokiantis gaminasi vitaminas C, o tai reiškia, kad mes „sveikėjame”, stiprėjame. Medicinos tėvas Hipokratas (459–377 m. pr. Kr.), pastebėjęs juoko naudą sveikatai, siūlė jį naudoti kaip vieną iš gydymo priemonių. Viduramžių gydytojai sakydavo, kad „vieno pajaco atvykimas į miestą gyventojų sveikatai turi didesnę reikšmę nei visas mulų karavanas su vaistais”.

Įvairiausi atliekami „juoko tyrimai” irgi tai patvirtina: niūrūs žmonės gyvena dešimčia metų trumpiau, linksmi žmonės net 40 proc. rečiau serga širdies ir kraujagyslių ligomis ir pan. Vakarų Europos ligoninėse daugiau kaip 20 metų svarbia pacientų sveikimo proceso dalimi yra tapę klounai. Olandijoje kiekviena ligoninė turi savo nuosavą klouną, Izraelyje yra oficiali medicinos klouno specializacija.

Tiesa, jei esate po operacijos – turite bet kokias įgimtas ar įgytas išvaržas, jei gresia akies tinklainės atšokimas, juokas gali tapti ligos paūmėjimo priežastimi.

Tiek šiam kartui medicinos ir pereikime per teatro lauką, ieškodami juoko grūdo.

Siurpes3

Apeirono teatro seriale „Šiurpės karantine“ veikia dvi labai įdomios sesės-raganos – aktorės ir režisierės G. Gudelytė ir E. Kazickaitė.

Naujos kokybės tęsinys

„Šiurpės karantine” – nuotolinis pasakojimas apie dviejų besikarantinuojančių personažų („sesių-raganų”) iš spektaklio „Apeironas seka Šiurpes” kasdienybę. Ką tik paminėtasis spektaklis buvo sukurtas, jei neklystu, 2016 m. ir per savo gyvavimo laiką patyrė nemenkų metamorfozių. Dabar tai labai aktyvus, artimas bendravimas su žiūrovais, su kuriais komunikuojant aktualizuojami kasdienybės paradoksai ir perversijos. Žinoma, jame tebesekami baisūs, dažniausiai mirtimi pasibaigiantys pasakojimai.

Tuo aspektu „Šiurpės karantine” – nuoseklus spektaklio-nespektaklio „Apeironas seka Šiurpes” tęstinumas, bet naujos kokybės, kurią lemia ir naudojama kino technika, ir plačiai apimama erdvė (kraštovaizdis, vidaus interjeras). Beje, kraštovaizdis labai priartina sekamas „Šiurpes karantine” prie mitinio pasaulio, kuriame gyvena laumės ir velniai, numirėliai keliasi iš kapų ir važiuoja pas mylimuosius, sampratos. Tai plati erdvė, paupys, apaugęs medžiais, sena troba (vietos, kur gali įvykti ar paprastai įvyksta realaus ir mitinio pasaulio sandūra). Kaip teigė etnologė Filomena Bučaitė, „mitologinėse sakmėse ir šiurpėse svetimas pasaulis suvokiamas esantis čia pat – pasakotojo ir klausytojo gyvenamoje aplinkoje”.

Siurpes4

Artimos, bet skirtingos

Dvi sesės-raganos gyvena senoje troboje, laksto po plačius laukus, žaidžia su šunimi, supasi ant sūpynių, atlieka grožio procedūras (didžiulėmis replėmis karpo nagus, kirvio ašmenimis skuta plaukus nuo kojų), skaito (kalendoriaus lapelį, užrašą ant skardinės, skaito iš medžio žievės ir pernykščio karvašūdžio), gamina gogelmogelį pagal receptą „Amžinai kvailybės paslapčiai išsaugoti”, renka kaulus ir iš jų dėlioja „Demonų šaradas” ar ieško Požeminės katakombinos kiaušų. Jos visada kažką veikia, net jų sėdėjimas kupinas vidinio veiksmo, ir vis dėlto vienoje kažkurioje serijoje pareiškia: „Visiškai nėra pramogų.” Pasako tai, ką ne vienas sau tyliai ir garsiai galvojo per karantiną.

Pačios veikėjos labai įdomios. Savo absurdiškas veiklas veikia absoliučiai rimtais veidais. Kalba keista latvių-žemaičių tarme. Keikiasi, kartais yra nešvankios, kartais – labai „dvasingos”, lyriškos, intelektualios. Vilki kažkokius hibridinius apdarus (viena – ilgą juodą suknelę su prabangia apykakle ir užsidėjusi juodus akinius (suvirintojo?), kita vis avi guminius batus, dėvi ilgą apsiaustą, žalio kailio kepurę ir taip pat akis slepia po juodais akiniais). Puikus „Šiurpių karantine” duetas – Greta Gudelytė ir Eglė Kazickaitė (primenu, kad jos yra Apeirono teatro įkūrėjos, režisierės ir dar daug kas). Jos puikiai viena kitą jaučia, papildo, pratęsia. Artimos, bet skirtingos. Eglės ragana santūresnė, tylesnė, Gretos – gaivališka, ekspresyvi, aistringa. Bet jų dialogas labai veiksmingas ir kalbasi jos apie tą patį.

Naujos Lietuvos erdvėje

Kiekviena serija prasideda savotiška uvertiūra – įvadu į seksimą šiurpę. Jei kalbama apie smagumą gyventi dviem moterims po vienu stogu, tai bus sekama šiurpė apie dvi moterytes, kurios kartu gyvena, gandrai jų pastogę aplenkia, o kaimo žmonės įtariai į jas žiūri, vadindami raganomis. Ta proga moterytės nusiperka mažulytį vyriuką, kuriam blogai baigiasi. Atlikdamos grožio procedūras, jos vėliau papasakoja šiurpę apie gražią moterį, kurios mirtis tampa šiurpų priežastimi.

Žodžiu, viskas vientisa ir tematiškai, ir stilistiškai. O kur dar kadrų – spalvotų ir nespalvotų – kaita, negarsinio kino ir garso priešprieša. Aktorės ir režisierės tarsi demonstruodamos, kad čia tik linksmas žaidimas, palieka ir „darbinius” kadrus, kuriuose jos ieško tinkamo pavadinimo daiktui ar apskritai žodžių minčiai išreikšti.

Šiurpės internete – ne naujiena. Vaikų sekamos šiurpės Lietuvoje paplito prieš pusšimtį metų, o išpopuliarėjus internetui ir jų sekimas persikėlė į virtualią erdvę, įgavo naujus raiškos būdus: tekstai, iliustracijos šiurpėms, pagal populiarius šiurpių siužetus sukurti filmukai… Vis dėlto Apeirono teatro taip sekamos šiurpės yra naujos Lietuvos erdvėje – dėl vedamos šalutinės linijos jos įgavo savitą kompoziciją, keliasluoksnį turinį, o meninės ir vizualinės raiškos priemonės šį serialą labiausiai priartina prie kino.

Dviejų žmonių komanda gali labai daug. Ypač pasilinksminti, kai kartais net norisi verkti ar uždaryti teatrą.

DURYS, 2020 m. birželis, Nr. 6 (78)

Kulturpolis.lt P.S. Visas Apeirono teatro “Šiurpes karantine” galima rasti ČIA.

Parašykite komentarą