Publika džiaugėsi „Muse” – naujo mėgėjų teatro startas pavyko

Į Klaipėdos kultūros padangę lyg kometa įskriejęs mėgėjų teatras „Artyn” uostamiesčio žiūrovams pristatė premjerinį spektaklį „Musė” pagal Daivos Čepauskaitės pjesę. Nepilną valandą trukęs reginys žiūrovą nuo pat pirmų akimirkų įtraukia į veiksmą scenoje (bei žiūrovų salėje) ir jis vienu atokvėpiu „praryja” visą kūrinį iki pat pabaigos.

fotodvelksmas.lt +370-678-80055

Po premjeros. Dešinėje – teatro „Artyn“ režisierė Marta Zubkova. Fotodvelksmas.lt nuotr.

Džiugu, kad teatro įkūrėja ir spektaklio režisierė Marta Zubkova pasirinko prasmingą pjesę. Atrodo, kad šio kūrinio tema ir idėja artima ir patiems aktoriams, nes jie savo personažus kuria su tikru entuziazmu bei atsidavimu.

Šiandien daug kas teatre pasiilgęs ne formos ir įvairiausių išorinių dirgiklių, o tikrumo, dvasinių vertybių bei psichologiškai niuansuotų personažų. Režisierė Marta Zubkova savo aktorius veda būtent ta linkme, ir jiems daugiau ar mažiau tai puikiai pavyksta. Maža to, jokios vaidybos, jokių pastangų ir sunkaus darbo nesimato ir nesijaučia – taip organiškai jie veikia! Gulera Atajeva (Musė) ne tik puikiai įvaldžiusi sceninį judesį, bet ir kuria ryškų bei įsimintiną personažą (tiesa, palinkėčiau ateity dar labiau įsigilinti į vidinį nelaimingos merginos gyvenimą).

Įtikino ir Ana Kosmakova – jos sukurtas miesčioniškos panelės Monikos vaidmuo paliko ne mažiau ryškų įspūdį, tuo labiau kad „įlįsti į Monikos kailį” ji turėjo vos per dvi savaites (režisierei dėl objektyvių priežasčių reikėjo pakeisti anksčiau tą vaidmenį kūrusią aktorę). Kuo puikiausiai su savo personažu susitvarkė ir psichologiškai niuansuotą charakterį sukūrė Aušra Stonienė (motina).

Albertui Michejevui teko nemažas išbandymas – jo personažas Robertas nė minutės neapleidžia scenos. O dar prikaustytas prie vienos vietos! Gražiai ir harmoningai kuriamas vaidmuo, o aktoriui kartu su režisiere tik palinkėčiau paieškoti šio personažo vidinio virsmo ir pauzių momentų… Galiu tik pasidžiaugti, kad visi keturi aktoriai apdovanoti artistine prigimtimi, o puikios režisierės rankose „minkomi” ir „šlifuojami” ateityje gali pasiekti stulbinamų rezultatų.

[nggallery id=499]

Pats spektaklis darniai sustyguotas: jame nėra nieko nereikalingo, išlaikyta graži stilistiška vienovė. Atrodo, kad ir bendradarbiavimas su kompozitore Gintare Valionyte bus pavykęs: muzika taip pat darniai įsilieja ir papildo, paryškina sceninę mintį.

Mano širdis džiaugiasi, kad šiame spektaklyje matau režisierės Mokytojo (taip ji pati man sakė…) Gedimino Šimkaus braižą. O jam buvo svarbu tikslumas, išbaigtumas, mizanscenavimas, stilistinė vienovė, kruopštus analitinis darbas, tvarka, disciplina bei daugybė kitų dalykų, kurie žiūrovui paprastai lieka nematomi. Manau, jei jis dar būtų su mumis, džiaugtųsi ir didžiuotųsi Martos įkurtu teatru ir premjeriniu spektakliu… O gal ir džiaugiasi ten, iš Aukštybių… Juk turbūt nesuklysiu pasakydama, kad šiais laikais įkurti mėgėjų teatrą – beveik sensacija ir tikras iššūkis. Galiu tik įsivaizduoti, kiek užsispyrimo, valios, pastangų bei darbo reikėjo įdėti režisierei, kad uostamiestyje atsirastų nauja kultūrinė erdvė, turinti aiškias dvasines vertybes ir nuostatas – mėgėjų teatras „Artyn”.

Linkiu, kad „Musė” nepaliautų skraidyti ne tik po uostamiesčio ir Lietuvos scenas, kad startinis teatro spektaklis būtų dažnai vaidinamas, kad augtų ir tvirtėtų, o žiūrovai, kaip ir premjerinę dieną, – plotų atsistoję. Linkiu jaunam, kūrybingam, daug dirbančiam kolektyvui sėkmingai keliauti scenos meno labirintais, ir, žinoma, – suburti savo ištikimų žiūrovų ratą!

Parašykite komentarą