Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Lost Lost Lost“ – mąslus, jautrus ir modernus žvilgsnis į Jono Meko gyvenimą ir kūrybą

Maloni staigmena – jaunų veidų pilnas Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Lost Lost Lost“ jau pasirodė klaipėdietiškoje scenoje. Tai pasakojimas apie lietuvių kilmės amerikietiškojo avangardinio kino krikštatėvį Joną Meką, kuris ilgiau nei septyniasdešimt metų išgyvenęs Niujorke vis dar ilgėjosi savo lietuviško kaimo – Semeniškių.

Spektaklį režisavo lenkų režisierius Michał Borczuch, scenarijų, remdamasi J. Meko paliktais raštais, interviu ir filmais, kūrė Joanna Bednarczyk, taigi tai lenkų ir lietuvių bendras darbas, atliktas lietuvių ir anglų kalbomis. Gal dėl kalbos barjero dalis žiūrovų, atidžiai neperskaitę spektaklio aprašymo, išėjo po pirmo veiksmo. O gal jie nesuprato spektaklio koncepcijos – jame naudotasi žurnalistikoje paplitusiu interviu žanru, buvo daug kalbama, narpliotos egzistencinės, žmogaus be vietos temos. Sunku pasakyti, kodėl žiūrovai spektaklį priėmė taip dviprasmiškai, tačiau mano giliu įsitikinimu šis pastatymas suteikia daug peno apmąstymams, atspindi globalaus pasaulio nulemtas nūdienos aktualijas ir puikiai atskleidžia J. Meko, filmų kūrėjo, rašytojo ir meno kuratoriaus, sudėtingą likimą bei asmenybę.

J. Mekas, būdamas vos 22-ejų metų, dėl okupacijos turėjo palikti gimtuosius namus Lietuvoje ir tapti pasaulio lietuviu – kurį laiką gyventi Vokietijoje, o vėliau emigruoti į JAV. Tačiau terminas „pasaulio lietuvis“ sumąstytas visai neseniai – anais laikais J. Mekas buvo imigrantas iš kitos šalies, maža to, žmogus, priverstas, o ne pats pasirinkęs palikti gimtinę. Vis dėlto nors ir turėjo dirbti per keturis penkis darbus – ne tik kurti kiną, tačiau ir kasti duobes, ir pardavinėti automobilius, – sugebėjo įleisti šaknis Niujorke ir tapti jo kultūros dalimi. Apie tai bylojo ir margas žmonių, supusių J. Meką, kontingentas – jis bendravo su tokiais žymiais menininkais kaip Andy Warhol, Yoko Ono, John Lenon, Susan Sontag, Salvador Dali ir kitais.

Namų ilgesys, sieloje išsiraizgiusios Lietuvos šaknys ir, kita vertus, noras pažinti pasaulį – menininką kankinęs prieštaravimas. Jis teigė, kad gali įleisti šaknis bet kur, kad nėra prisirišęs prie vienos vietos, o Niujorko šviesos bei daugiakultūris gyvenimas iškart pakerėjo jo detalėms jautrias akis – taip smarkiai, kad jis jų neapleido iki pat mirties. Tačiau taip pat Mekas teigė, kad mirti nori Lietuvoje, o laiškuose mamai rašė, jog pasiilgo lietuviškų bulvinių blynų. Galiausiai šis žmogus, atmetęs bet kokią nacionalinę tapatybę, pasirinko kūrybą.

Spektaklis „Lost Lost Lost“ pavadintas taip pat, kaip ir pirmasis J. Meko sukurtas dokumentinis filmas, kuriame jis įrašinėjo savo gyvenimą JAV nuo 1949 m. iki 1963 m., kai buvo ką tik atvykęs į galimybių šalį ir bandė prisitaikyti prie vietinės kultūros. Šiame filme J. Mekas vaizdais kalba apie pereinamojo laikotarpio sunkumus, kai žmogus, išplėštas iš sau įprastos aplinkos, dar jaučiasi svetimas ir pasiklydęs naujoje žemėje, bando priprasti prie naujų sąlygų ir tai jam pavyksta, tačiau labai lėtai. Dažnai iškyla namų ir žmogaus vietos istorijos tėkmėje temos.

Spektaklio kūrėjai pasirinko šiek tiek kitokį rakursą, į pasakojimą įpindami postapokaliptinį siužetą ir konstruodami įvykius metalygmeniu – realus pasakojimo laikas ne tas, kuriame gyveno J. Mekas, tačiau tolima ateitis, kurioje kuriamas filmas bandant atkurti menininko gyvenimą kaip senovinę visų užmiršto pasaulio iškaseną. Šis siužeto vingis suteikė spektakliui neįprastą, netikėtą koncepciją, tačiau įgyvendinti ją nelabai pavyko, kadangi vis dėlto įdomiausios ir svarbiausios scenos buvo tos, kuriose dalyvavo pats J. Mekas, o kitos, iš dabarties, atrodė perteklinės, dirbtinai primestos ir nereikalingos.

J. Meką spektaklyje vaidina du aktoriai – Darius Meškauskas ir Jonas Baranauskas. Pastarasis atliko jaunojo Meko vaidmenį, D. Meškauskas suvaidino vyresnį, brandesnį Meką. Nors vaizduojamas asmuo tas pats, tai lyg du atskiri personažai. Jaunasis Mekas kritiškas, smalsus, žingeidus, o vyresnysis – mąslesnis ir ramesnis. Įdomus sprendimas leisti tiems patiems aktoriams vaidinti kelis vaidmenis toje pačioje scenoje. Scenos, kuriose „filmuojamas“ filmas apie J. Meką, ir tos, kuriose veiksmas vyksta realiu laiku, skiriasi kaip diena ir naktis. „Filme“ aktoriai vaidina organiškiau, natūraliau, jie sukuria savitus personažus. Veikėjai, gyvenantys realiu laiku, perdėm teatrališki, jų vaidyba perspausta.

Į spektaklio veiksmą įtraukti interviu, J. Meko paimti iš amerikiečių rašytojos, filosofės ir politinės aktyvistės Susan Sontag, iš muzikantų Yoko Ono ir Džono Lenono. Nors kartais jie kalbėdavo visiškas nesąmones ir vienintelis sveiko proto siūlas driekėsi nuo Meko, buvo be galo įdomu klausytis jų pokalbių. Galimas daiktas, dėl to, kad aktoriai gerai atliko savo vaidmenis ir sukūrė ryškius personažus, kurie traukė akį bei skatino norą jų klausytis. 

Verta atkreipti dėmesį į spektakliui parinktą muziką ir apšvietimą. Muzika skambėjo tartum filmo garso takelis. Žinoma, spektaklyje vaidinamas filmas, tačiau tai taip pat gan simboliška, kadangi juk ir pats J. Mekas buvo filmų kūrėjas, taigi spektaklis apie jį – tai garso takelį turintis filmas, kuriame kalbama apie filmus ir garso takelius. Šviesa spektaklio kontekste užima dviprasmišką vietą. Viena vertus, tai meninė priemonė, su kuria scenoje žaidžiama, kita vertus, tai simbolis, taigi meninė priemonė tampa simboliška ir atskleidžia vieną iš spektaklio idėjų – kaip ir šviesa yra tik akimirkos blyksnis, taip ir šiame pasaulyje viskas yra laikina, tačiau tai nebūtinai yra blogai – juk šviesa paprastai asocijuojasi su gėriu.

J. Mekas niekada netikėjo scenarijumi – savo filmuose jis jo nenaudojo. Menininkas atsiduodavo vaizdų tėkmei. Taip ir gyvenime scenarijaus nėra ir vienintelis būdas nepaskęsti sraunioje būties tėkmėje yra nesipriešinti.

Spektaklis „Lost Lost Lost“ – vienas iš geresnių mano matytų Klaipėdos dramos teatro pastatymų, atnešantis gaivių naujovių gūsį į Klaipėdos sceną.