Klaipėdos dramos teatras rugsėjį dedikuoja jaunimui

Klaipėdos dramos teatras visą rugsėjo mėnesį skiria jaunimui ir kviečia į spektaklius specialiomis kainomis. Jaunimui teatras rugsėjį rekomenduoja septynis spektaklius.

Scena iš Klaipėdos dramos teatro spektaklio G. Grajausko „Pašaliniams draudžiama“ (rež. O. Koršunovas). Algirdo Kubaičio nuotr.

Rugsėjo 7 ir 8 d. Gintaro Grajausko „Pašaliniams draudžiama”. Tai Oskaro Koršunovo režisuotas spektaklis klaipėdiečiams apie Klaipėdą, jau tapęs savotiška atsinaujinusio Dramos teatro vizitine kortele ir sutraukiantis pilnas sales žiūrovų. Aktualu, aštru, gyva, tikra. Pjesės, turinčios autobiografinių momentų, pagrindinis herojus – Poetas. Pradžioje visai jaunas jis keliauja per laiką ir gerai atpažįstamas situacijas, pamažu bręsdamas ir mėgindamas perprasti savo paskirtį pasaulyje. Jis puikiai suvokia visą savo egzistencijos tragikomiškumą, tačiau nelabai ką gali pakeisti – šitame keistokame „roadmovie”, vadinamame gyvenimu, jis tėra tik vienas iš personažų. Groteskas, farsas, autoironija – trys amžini jo palydovai.

Rugsėjo 9 d. Ivano Vyrypajevo „Girti” (rež. Loreta Vaskova). Spektaklio veiksmas vyksta vieną naktį, kurią spektaklio herojai be saiko vartoja alkoholinius gėrimus, o vėliau susitinka gatvėje – tokioje veiksmo vietoje ir tokios būsenos visi socialiniai statusai nebetenka prasmės. Tik tokiu būdu šie labai skirtingi personažai sugeba vienas kitam atsiverti, išpažinti savo nuodėmes, išsakyti tai, kas iš tiesų skauda. Paradoksas: giliai širdyje žmonės nujaučia esą sutverti pagal Dievo paveikslą, tačiau tik mirtinai pasigėrę išdrįsta nusimesti savo žemiškąsias kaukes. Ne veltui pats pjesės autorius I. Vyrypajevas sako, kad ši jo pjesė yra labiausiai religinė iš visų jo parašytų.

Spektaklis skirtas žiūrovams nuo 18 metų.

Rugsėjo 13 d. Petro Zelenkos „Paprastos beprotybės istorijos” (rež. Darius Rabašauskas). Tai pamišėliškai atvira, o kartu ir geraširdiško čekiško humoro sklidina istorija, kurioje juokingi herojai gyvena savo liūdnus gyvenimus. Taip, jie šiek tiek bepročiai – tačiau ne romantizuoti pamišėliai, draskomi didingų aistrų, ne asmenybės skilimo kankinami šizofrenikai ar šalti moderniųjų laikų maniakai. Kasdieninis jų palydovas – visa persmelkiantis troškimas ką nors mylėti ir būti mylimam. Herojai elgiasi beprotiškai, desperatiškai bandydami išsiveržti iš savosios vienatvės, krečia neįtikėtinas kvailystes – ir ką jie bedarytų, viskas tik blogyn… Nes bepročiai, ko gero, visai ne jie – beprotiška pati kasdienybė, pats gyvenimas. Pjesę „Paprastos beprotybės istorijos” P. Zelenka dedikavo kultiniam amerikiečių rašytojui Charlesui Bukowskiui, kurio knyga tuo pačiu pavadinimu buvo išleista ir Lietuvoje (leidykla „Kitos knygos”, 2011 m.).

Spektaklis skirtas žiūrovams nuo 18 metų.

Rugsėjo 14 d. Gintaro Grajausko „Mergaitė, kurios bijojo Dievas” (rež. Jonas Vaitkus). Spektaklis apdovanotas 16 prizų, tarp jų – 3 „Auksiniai scenos kryžiai”.

Scena iš Klaipėdos dramos teatro spektaklio G. Grajausko „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ (rež. Jonas Vaitkus). Algirdo Kubaičio nuotr.

Pagrindinė pjesės herojė – Marija, pasakojanti savo nuotykingą gyvenimą. Prisiminimų kaleidoskope keičiasi personažų galerija, pamažu įtraukdama žiūrovus į fantasmagorišką „tarsi-realybės” atmosferą. Viskas lyg ir labai realu ir atpažįstama – tiek vaikystės istorijos, kuriose pirmąkart iškyla Marijos dievinamo lėktuvų konstruktoriaus Antano Gustaičio figūra, tiek šaržuota „naujųjų lietuvių” buitis. Tačiau ši atpažįstama realybė – kiek pasislinkusi, prisodrinta detalių, verčiančių suklusti, išplaunančių ribas tarp tikrovės ir vizijų. Kas iš tiesų vyksta? Marija – auka ar žudikė? Ką regime scenoje – vieno pamišimo istoriją, vartotojiškos visuomenės kritiką, trumpą Lietuvos – postsovietinės valstybės istorijos kursą? Ko gero, visa tai kartu – ir šį tą daugiau…

Rugsėjo 19 d. Ksenijos Dragunskajos „Lunačiarskio lunaparkas” (rež. D. Rabašauskas). K. Dragunskaja – žymi šiuolaikinė rusų dramaturgė. Jos pjesės statomos ne tik akademiniuose teatruose, bet ir undergroundo rūsiuose, ypač mėgstamos jaunimo. Kritikai akcentuoja K. Dragunskajos išradingumą, nevaržomą fantaziją, psichologinį subtilumą, sugebėjimą pastebėti charakteringus žmogaus bruožus, nepiktą ironiją ir puikų žodžio valdymą.

Pjesė „Lunačiarskio lunaparkas” – apie naujų ir senų laikų sankirtas, apie dirbtinį sostinės spindesį ir tikrą provincijos nykulį. Ir, žinoma, apie žmones – graudokai juokingus, iškritusius iš savojo laiko, tačiau tebegyvus ir tebesvajojančius apie didelį stebuklą, visam laikui pakeisiantį jų mažus gyvenimus.

Rugsėjo 22 d. Sławomiro Mrożeko „Petro Ohėjaus kankinystė” (rež. D. Rabašauskas). Lenkų dramaturgo, absurdo teatro klasiko pjesės herojai Piotras Ohėjus ir jo šeima – patys paprasčiausi eiliniai piliečiai, gyvenantys gana pilkai ir nuobodžiai. Kol vieną gražią dieną tas jų gyvenimas staiga ima ir pasikeičia – pačiu radikaliausiu būdu. Privati Ohėjų erdvė staiga tampa vieša, ir aplink ją ima formuotis ištisa industrija. Visi iš eilės ima nurodinėti, kaip jiems gyventi, kaip elgtis ir ką galvoti. Namuose nuolat klega mokinukų ekskursijos, šmirinėja reporteriai, slampinėja kažin kokie ypač svarbūs valdininkai, o visą šitą balaganą nebyliu žvilgsniu stebi iš Sibiro atvykęs Medžiotojas – senas profesionalas, įgudęs spręsti problemas savais metodais. Ore pakvimpa paraku…

Rugsėjo 28 d. Pero Ulovo Enquisto „Lūšies valanda” (rež. Māra Ķimele, Latvija). Vieno garsiausių Švedijos dramaturgo P. U. Enkvisto psichologinė drama „Lūšies valanda” – tai vieno vaikinuko, uždaryto į psichiatrinę ligoninę už dvigubą žmogžudystę, istorija, kurią jis pasakoja dviem nepriekaištingai normalioms moterims, o kartkartėmis – ir vienam labai supratingam katinui. Ir po jo pasakojimo viena tų itin normalių moterų, berods, ima ir patiki, kad „Dievas gali būti rusvas katinas, o meilė – senelio namai”…

Klaipėdos dramos teatro inf.