Klaipėdos dramos teatras gastroliuoja Vilniuje

Klaipėdos dramos teatras lankosi Vilniuje. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (Gedimino pr. 4) klaipėdiečiai rodys du spektaklius – čekų dramaturgo Petro Zelenkos „Paprastos beprotybės istorijos” (rež. Darius Rabašauskas) ir Gintaro Grajausko „Mergaitė, kurios bijojo Dievas” (rež. Jonas Vaitkus).

„Paprastos beprotybės istorijos”. Algirdo Kubaičio nuotr.

Balandžio 6 d. 18.30 val. žiūrovų lauks P. Zelenkos „Paprastos beprotybės istorijos”. Petras Zelenka (Petr Zelenka, g. 1967 m.) – garsus čekų dramaturgas, teatro ir kino režisierius. Savo tėvynėje P. Zelenka labiausiai žinomas kaip kino režisierius, jo filmai neretai gretinami su kultinio amerikiečių režisieriaus Jimo Jarmuscho kūryba. P. Zelenkos filmai buvo įvertinti tarptautiniuose Roterdamo ir Maskvos kino festivaliuose, o filmas „Karamazovai” 2008 m. buvo nominuotas „Oskaro” apdovanojimui geriausių užsienio filmų kategorijoje.

P. Zelenkos pjesė „Paprastos beprotybės istorijos” (iš čekų k. vertė Almis Grybauskas) – pirmasis jo kūrinys, susilaukęs įvertinimo. Spektaklio premjera įvyko 2001 m. Prahos teatre „Dejvické divadlo”, tais pačiais metais „Paprastos beprotybės istorijos” pelnė prestižinę Čekijoje Alfrédo Radoko premiją. Pjesės ėmėsi Lenkijos, Vengrijos, Vokietijos, Slovakijos ir Slovėnijos teatrai. 2005 m. P. Zelenka adaptavo pjesę kino scenarijui ir pagal ją pats režisavo filmą (angl. pav. „Wrong Side Up”), kuris pelnė du kino festivalių prizus ir buvo nominuotas dar šešiems.

„Paprastos beprotybės istorijos” – ypatingo žanro spektaklis. Tai tarsi juodoji komedija, kurioje nerasite absoliučiai nieko „juodo” – vien geraširdišką, su niekuo pasaulyje nesupainiojamą čekišką humorą, atveriantį kasdienybės siurrealizmą. Spektaklio herojai tokie vieniši, taip išsiilgę kito žmogaus artumo ir meilės, kad nuo savo vienatvės tiesiog kraustosi iš proto. Kraustosi tyliuoju būdu – be teatrališkų aistrų, paprastai ir buitiškai. Ir, kaip tautos išmintis byloja, – kiekvienas savaip… Petras Zelenka sugeba šią tylios beprotybės kroniką paversti švelnia poezija, bylojančia apie žmogiškąją egzistenciją, vienatvę ir begalinį meilės ilgesį.

Tai atvira ir geraširdiška istorija, kurioje juokingi herojai gyvena savo liūdnus gyvenimus. Taip, jie šiek tiek bepročiai – tačiau ne romantizuoti pamišėliai, draskomi didingų aistrų, ne asmenybės skilimo kankinami šizofrenikai ar šalti moderniųjų laikų maniakai. Jie – eiliniai miestelėnai, gyvenantys paprastus, iš pažiūros niekuo neišsiskiriančius gyvenimus. Kasdieninis jų palydovas – visa persmelkiantis troškimas ką nors mylėti ir būti mylimam. Herojai elgiasi beprotiškai, desperatiškai bandydami išsiveržti iš savosios vienatvės, krečia neįtikėtinas kvailystes. Bet, kad ir ką jie darytų, viskas tik blogyn… Nes bepročiai, ko gero, visai ne jie – beprotiška pati kasdienybė, pats gyvenimas.

„Mergaitė, kurios bijojo Dievas”. Algirdo Kubaičio nuotr.

Balandžio 7 d. 18.30 val. klaipėdiečiai rodys tituluočiausią savo spektaklį – G. Grajausko „Mergaitė, kurios bijojo Dievas”. Spektaklis Lietuvoje pelnė 16 prizų, tarp jų ir tris garbingiausius Lietuvos teatro apdovanojimus – Auksinius scenos kryžius. 2011 m. Tarptautiniame Baltijos teatrų festivalyje Rygoje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas” apdovanota prizu už geriausią režisūrą.

Režisierius Jonas Vaitkus – viena ryškiausių asmenybių Lietuvos teatro scenoje. Tai vienas tų retų režisierių grandų, sugebančių „iš muzikos, dailės, ritmikos, plastikos, žmogaus balso ir paties žmogaus, ir spalvų, ir architektūros” sukurti ištisą savo pasaulį – drąsų, neretai atvirai maištingą, o kartu subtiliai jautrų ir filigraniškai niuansuotą. Ne vienas J. Vaitkaus spektaklis jau tapęs legendiniu, jo kūryba svarstoma ir analizuojama teatrologų. Tarp J. Vaitkaus mokytinių – gausybė žinomų Lietuvos aktorių bei režisierių: Saulius Balandis, Arūnas Sakalauskas. Gintaras Varnas, Dalia Michelevičiūtė ir kt.

Klaipėdietis rašytojas Gintaras Grajauskas – poetas, dramaturgas, eseistas. Lietuvoje išleidęs 12 knygų, 2000 metais tapęs iki šiol jauniausiu „Poezijos pavasario” laureatu. G. Grajausko knygos išleistos ir Švedijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Islandijoje. Pastaraisiais metais G. Grajauskas vis labiau sieja savo gyvenimą su teatru – rašo ir verčia pjeses, dirba Klaipėdos dramos teatro literatūrinės dalies vedėju.

Pagrindinė pjesės „Mergaitė, kurios bijojo Dievas” herojė – Marija, pasakojanti savo nuotykingą ir nuotaikingą gyvenimą. Prisiminimų kaleidoskope keičiasi personažų galerija, pamažu įtraukdama žiūrovus į fantasmagorišką „tarsi-realybės” atmosferą. Viskas lyg ir labai realu bei atpažįstama – tiek sovietmečio vaikystės istorijos, kuriose pirmąkart iškyla Marijos dievinamo lėktuvų konstruktoriaus Antano Gustaičio figūra, tiek šaržuota „naujųjų lietuvių” buitis. Tačiau ši atpažįstama realybė – kiek pasislinkusi, prisodrinta detalių, verčiančių suklusti, išplaunančių ribas tarp tikrovės ir sapno poetikos, tarp vizijų ir aktualijų. Kas iš tiesų vyksta? Marija – auka ar žudikė? Ką regime scenoje – vieno pamišimo istoriją, vartotojiškos visuomenės kritiką, trumpą Lietuvos – postsovietinės valstybės istorijos kursą? Ko gero, visa tai kartu – ir šį tą daugiau…

Epizodiškai pasirodantis, tačiau „raktinis” pjesės „Mergaitė, kurios bijojo Dievas” personažas – lietuviškų lėktuvų ANBO (akronimas – Antanas Nori Būti Ore) kūrėjas Antanas Gustaitis (1898 – 1941). Jis tarsi lakmuso popierius, leidžiantis gyviesiems pasitikrinti dar tebelikusias savo gyvybės ir tikrumo promiles, vaizduotės ir kūrybos galias.

Klaipėdos dramos teatro inf.