Cirkas + fizika + Einšteinas = teatras

Sigita Pikturnaitė. „AA Studio“ nuotr.

Sigita Pikturnaitė. „AA Studio“ nuotr.

Klaipėdos universiteto bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventė Sigita Pikturnaitė, pernai Lietuvos rusų dramos teatre debiutavusi su edukaciniu naujojo cirko spektakliu „Linksmoji Einšteino laboratorija“, šiuo metu brandina tris temas naujiems pastatymams. „Renku informaciją, ruošiu scenarijus, kadangi vaikiškai auditorijai skirtos dramaturgijos pasiūla yra tuščia niša. Noriu, kad vaikai teatre galėtų ne tik prisiminti pasakų ar kitokių knygų siužetus. Juk jas galima pasiskaityti namie! Teatras turi kelti klausimus, audrinti emocijas“, – įsitikinusi ji.

Su Sigita susipažinome dar studijuodamos Klaipėdos universitete bei drauge spėjome patekti į beveik dešimtmetį (2000–2009 m.) gyvavusio Vytauto ir Veltos Anužių studentų teatro „Dramos klasė“ epochą.

Šiuo metu netikėtai tapome kaimynėmis – gyvename netoli Vilnelės. Baigiantis žvarbiam sausiui, susėdame delnais apglėbusios šildančius arbatos puodelius. Sužinau naują faktą, kad ji nemėgsta žaliosios, bet tarp arbatžolių atsargų surasta skrudinta matė pasirodo visai tinkama alternatyva. Karšto gėrimo ritualas paskatina pokalbį apie jaunos režisierės debiutą – edukacinį naujojo cirko spektaklį „Linksmoji Einšteino laboratorija“, kurio premjera įvyko pernai vasarą. Pirmąjį klausimą pasufleruoja citata iš spektaklio, kuris nuo rudens įtrauktas į Lietuvos rusų dramos teatro repertuarą – kodėl žmonės taip skuba žengti į mėnulį, siekia jį ištyrinėti, užuot artimiau susipažinę su savo kaimynu, šalia kurio gyvena visą gyvenimą? 

Papasakok apie savo teatro ligą ir kelią aktorės karjeros link.

Mokyklą lankiau Vidurio Lietuvos miestelyje, kur gyvena mano šeima. Pasišventusi piešiau, tad manyje visi regėjo būsimą Dailės akademijos studentę. Baigdama gimnaziją visų nuostabai apsisprendžiau studijuoti aktorystę, bet iš pirmo karto neįstojau. Tuomet pasirinkau lietuvių filologijos ir režisūros studijas Klaipėdoje, V. ir V. Anužių kurse, puoselėdama mintį, kad po metų vėl bandysiu laimę Vilniuje. Bet įsimylėjau savo dėstytojus ir pasilikau pajūryje. Vėliau – teatrologijos studijos, pedagogės darbas. Nors savęs niekada neįsivaizdavau mokytojos amplua, tačiau vadovavimas  Klaipėdos vaikų laisvalaikio centre suburtai vaikų teatro trupei, manau, suteikė abiems pusėms vertingos patirties.

Atsidėti vien mokytojos darbui nesijaučiau visiškai subrendusi, tad pasiryžau naujai bandyti sėkmę aktorystės srityje. Nutariau vėl stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Vilčių daug neturėjau – priimant į magistro studijas pirmenybė dažniausiai teikiama saviems studentams. Įstojau į Jono Vaitkaus kursą. Studijos daug naujos patirties ir galimybių surasti savo vaidmenis scenoje nesuteikė. Tačiau Vilniuje daugiau erdvės išreikšti aktorės pašaukimą. Čia dažniau tenka susidurti su darbu filmavimo aikštelėje.

Prieš atsiimdama išsvajotąjį aktorės diplomą Vilniuje spėjai debiutuoti kaip režisierė.

Per tuos dvejus metus supratau, kad labai svarbu būti iniciatyviai ir nepritrūkti drąsos įgyvendinant savo pačios sumanymus. Pagaliau buvo apsispręsta imtis senos idėjos realizavimo. Dar gyvendami Klaipėdoje drauge su aktoriumi Viačeslavu Mickevičiumi pradėjome fantazuoti, kaip būtų puiku pastatyti spektaklį apie fiziką Albertą Einšteiną. Šia idėja susirgome ir kliedėjome keletą metų, bet pajūryje pritrūkome pasitikėjimo ir ryžto ją įgyvendinti. Neradome tinkamos erdvės ir sąlygų, nebuvo patirties, paskatinimo.

Vilniuje tiesiog atsirado daugiau drąsos, laiku susibūrė tinkami žmonės. Procesas ir pasiskirstymas vaidmenimis bei užduotimis susidėliojo natūraliai.  Viačeslavas jau tarsi buvo susikūręs vaidmenį, Sandra Latanauskaitė su pantomimos patirtimi puikiai tiko į kompaniją, tad man beliko viską apjungti bendram tikslui ir prižiūrėti procesą  iš šalies. Todėl šįkart likau kitoje rampos pusėje negu visuomet svajojau.

Viačeslavas prieš kelerius metus su savo individualia programa buvo pakviestas vesti mokyklos išleistuvių vakaro. Renginio temai ir savo triukams pristatyti jis pasirinko žinomą personažą – A. Einšteiną. Besiruošdamas renginiui jis taip susižavėjo mokslininko asmenybe, jog ėmė svarstyti būdus, kaip būtų galima viename spektaklyje apjungti tris, iš pirmo žvilgsnio skirtingus, bet tarpusavyje labai daug bendro turinčius polius: fizikos mokslą, Einšteino asmenybę ir cirko triukus.

Galiausiai mano buvusi kurso draugė, pantomimos aktorė Sandra, kuri spektaklyje sukūrė mokslininko asistentės vaidmenį, pareiškė: „Rašom projektą – jeigu gausim finansavimą, tuomet būtinai darom!“ Ji kurį laiką su iliustratore Rasa Joni vesdavo edukacinius animacijos užsiėmimus, tad pasiūlė pasinaudoti viešosios įstaigos statusu ir paprašyti lėšų spektaklio įgyvendinimui.

Rasa Joni mus konsultavo scenografijos klausimais, nors jau iš anksto žinojome, jog mūsų dekoracijos ir rekvizitas turi būti ne tik dekoratyvūs, bet ir funkcionalūs – tikti kaip akrobatinių triukų elementai. Beje, Rasa Joni pasiūlė įdomų sprendimą, iliustruojantį A. Einšteino reliatyvumo teoriją. Laboratorijos baldai – kėdės, stalas, lentyna – yra šiek tiek pasvirę, atrodo kreivi, tačiau visiškai nepraradę savo paskirties. Taip pat Rasa sukūrė labai įdomias spektaklio programėles, kurios drauge yra puikus galvosūkių ir užduočių rinkinys.

Spektaklis „Linksmoji Einšteino laboratorija“. „AA Studio“ nuotr.

Spektaklis „Linksmoji Einšteino laboratorija“. „AA Studio“ nuotr.

Papasakok apie kūrybinį procesą. Nebuvo sunku atsirinkti informaciją ir atgaivinti scenoje ikona tapusį mokslininką?

Užduotį sprendėme labai paprastai. Mus įkvėpė cirko žanras, pasirinkome edukacinį pobūdį – nutarėme vaizdingai ir žaismingai iš(si)aiškinti fiziką. Tuomet natūraliai atėjo eilė Einšteinui. Apskritai galiu sakyti, jog šio spektaklio atsiradimas susijęs su trejybėmis: cirkas, fizikos mokslas ir Einšteinas; kūrybinės komandos trijulė… Drauge rašėme scenarijų, studijavome fiziką, tyrinėjome Einšteino fenomeną – rinkome jo posakius, sentencijas, peržiūrėjome daugybę vaizdinės dokumentinės medžiagos.

Einšteiną pažinome kaip simpatišką, truputį keistą asmenybę, mėgusią važinėtis dviračiu, ilsėtis prie jūros. Mus sužavėjo jo aprangos stilius, ypač avalynė. Mokslininkas mėgo dėvėti moteriškas basutes primenančius sandalus, o labiausiai mus inspiravo jo nuotrauka su pūkuotomis šlepetėmis. Iškart supratome, kad tai bus mūsų Einšteino įvaizdžio dalis.

Šių dienų visuomenė linkusi pervertinti mokslo pasiekimus, naujausias technologijas, galimybę skristi į kosmosą, bet dažnai pamiršta, kad svarbiausia šito pažinimo ir ieškojimų grandis yra žmogus. Be to, subrandinti scenarijų ir bendrą spektaklio dramaturgiją įkvėpė A. Einšteino sentencija, jog logika tave gali nuvesti nuo taško A iki taško B, o vaizduotė – bet kur.

Galima nujausti, bet dar atsiklausiu – kodėl pasirinkai kurti vaikams? Ar pritari minčiai, kad  tik mokykloje ugdomas vaikas yra neišsilavinęs?

Tikrai pritariu. Mane apskritai varžo mokyklų sukurta sistema: mokymasis nuo skambučio iki skambučio bei sausų žinių ir formulių kalimas į galvą. Galbūt įtakos bus padariusi ir teatro pedagogės patirtis. Pažinau vaikų psichologiją, interesus, lūkesčius, aktualias jiems temas. Teatro misija – ugdyti asmenybes, ypač jas įtraukus į kūrybinį procesą.

Be to, man pačiai šis darbas buvo puiki proga pasimokyti iš vaikų laisvumo, energijos, gebėjimo žaisti. Su teatro studijos vaikais mes ne tik vaidinome, kūrėme įvairius etiudus, bet ir intensyviai stebėjome Klaipėdos sceninį repertuarą. Teko susidurti su kokybiškos produkcijos trūkumu. Teatruose dominavę pasakų siužetai su paršiukais poroloninėmis ausimis ar keturiasdešimtmetėmis coliukėmis stūmė į neviltį.

Vėliau Vilniuje nenustojau stebėti spektaklių vaikams. Mane stebino tie patys, metai iš metų kartojami, pasakų pastatymai. Suprimityvinti, infantilumu dvelkiantys siužetai ir iliustratyvus išraiškos stilius privertė galutinai patikėti Viačeslavo idėja. Vaikams reikia kažko naujo, kitokio, aktualaus. O tikslieji mokslai mums patiems mokykloje asocijuodavosi su kosmosu – nepažintu, neištyrinėtu, tolimu. Suvoki, kad jie egzistuoja, bet tai paaiškinti pritrūkdavo žodžių.

Taigi kviečiate mokytis fizikos ir astronomijos?

Mums buvo svarbu, kad spektaklyje sau įdomios informacijos gautų ne tik vaikai, bet ir juos atlydėję tėvai. Po spektaklio dažnai išgirstame ir replikų iš suaugusių žiūrovų: „Šito mes ir patys nežinojome!“ Tikrai nebijome sakyti, kad sukūrėme daugiasluoksnį scenarijų ir pasirodymą. Todėl norime, kad į spektaklius ateitų šeimomis, o po to galėtų kartu pasidalinti patirtais įspūdžiais, diskutuoti namie.

O kaip su naujuoju cirku? Kas tai iš viso yra?

Oi, – juokiasi Sigutė. – Neturėčiau išsiduoti, bet jeigu atvirai, tai epitetas „naujasis“ atsirado pildant paraišką finansavimui gauti. Mūsų scenografė ir patarėja Rasa Joni paprotino, jog šiais inovacijų: naujasis šokis, naujoji drama ir t.t. – laikais toks apibūdinimas gali užtikrinti sėkmę.

Iš tiesų nėra nieko naujo po saule. Yra tik iš naujo atrasti seniai pamiršti dalykai. Viskas eina ratu. Nors mes siekėme naujai paživelgti į cirko žanrą, kuris dažnam asocijuojasi su raudonomis klounų nosimis, pjaustomomis moterimis-gyvatėmis, balandžiais iš skrybėlių. Mes pasitelkėme išgrynintą cirko formą, apvalytą nuo blizgučių ir fanfarų. Kartais skambina iš mokyklų ir įtariai klausinėja: „Kiek gi to cirko gali sutilpti dramos teatro spektaklyje?!“ Tikriausiai tikisi balandžių ir magijos triukų.

Spektaklis „Linksmoji Einšteino laboratorija“. Tomo Pikturnos nuotr.

Spektaklis „Linksmoji Einšteino laboratorija“. Tomo Pikturnos nuotr.

Kokių cirko elementų yra spektaklyje?

Ekvilibristikos, žongliravimo, šiek tiek akrobatikos, klounados elementų. Galima sakyti, jog spektaklyje nemažai žodinio cirko. Pats spektaklis struktūriškai sudėliotas kaip cirko pasirodymas. Pradedama nuo paprastų triukų, o kulminacijai paliekami sudėtingieji „mirtini šuoliai“. Beje, cirke po kiekvieno įtampą žiūrovui keliančio pasirodymo į areną išeina klounai, kad sumažintų stresinę nuotaiką. Mūsų spektaklyje cirko elementai irgi sudėlioti panašiai – augant įtampai, sudėtingėjant fizikinėms formulėms bei triukams, siužetą kartas nuo karto paįvairina komiškas klounados numeris.

Būna, kad koks triukas nepasiseka?

Būna. Bet tai nereiškia spektaklio nesėkmės. Tokiu būdu žiūrovai pamato ir gali įvertinti visų šitų triukų sudėtingumą. Šitaip mes šiek tiek pataikaujame publikai. Juk sakoma, jog žiūrovui reikia kraujo. Kodėl žmonės taip noriai stebi koridas, pavojingas sporto šakas ar kriminalines naujienas? Nes suvokia šalia esantį pavojų. Pagrindinis aktorius pasakojo, jog pajuto, kaip kartą jam suklupus per sudėtingą, fizinio pasirengimo bei koncentracijos reikalaujantį numerį ir nuvirtus, sėdintieji salėje nuščiuvo ir nustojo juoktis. Žiūrovai tokių nutikimų metu įvertina riziką, su kuria kiekvieno spektaklio metu susiduria Einšteino personažą kuriantis aktorius.

Be kūrybinės dalies, ne ką mažiau svarbi organizacinė, spektaklio prodiusavimo linija. Ar gali pasidalinti patirtimi, kaip neturint susiformavusios komandos, konkrečios erdvės pasiruošiamiesiems darbams sukurti spektaklį?

Pradėjome repetuoti kaip tikra pogrindžio grupė. Nuomojomės patalpas Vilniaus centre esančiame pusrūsyje, kur dirbome ekstremaliomis sąlygomis. Žiemą repeticijos pertraukėlių metu eidavome pasišildyti į lauką.  Dirbome gana intensyviai, nes mokslo tema įpareigojo išgryninti visą scenarijų, tiksliai sudėlioti faktus bei formules. Tuo pat metu ieškojome partnerių, kurie išnuomotų sceną premjeros pristatymui. Kreipėmės į keletą įstaigų, teatrų. Kadangi aš tebebuvau J. Vaitkaus, Lietuvos rusų dramos teatro meno vadovo, studentė, ten mus priėmė globėjiškai ir geranoriškai.

Sutarėme pristatyti premjerą. Gavome dvi dienas adaptuoti rūsyje sukurtą pastatymą teatro scenai. Kaip specifinę patirtį įvardinčiau bendravimą su teatro scenos darbininkais, švietėjais ir kitu aptarnaujančiu personalu. Atėjus iš pogrindžio, o dar su mano fiziniais duomenimis (Sigitos ūgis – 1,59 m. – Aut. past.) nebuvo paprasta įtikinti teatro kolektyvą savo režisūriniais sprendimais ir sustyguoti bendrą spektaklio mechanizmą – garsą, šviesas, scenografiją.

Po premjeros J. Vaitkus pasiūlė šį spektaklį įtraukti į teatro repertuarą. Kadangi spektaklis – lietuvių kalba, šitaip siekiama pritraukti naujų teatro lankytojų. Apsidžiaugėme ir nuo rudens Einšteinas yra Lietuvos rusų dramos teatro repertuaro dalyvis. O Viačeslavui po šio spektaklio buvo pasiūlytas aktoriaus etatas teatre.

O kokie tavo pačios planai? Nesusiviliojai tapti režisiere?

Pati labiau linkstu vaidinti nei režisuoti. Tačiau apetitas ateina su patirtimi ir šitas arkliukas pabalnotas: jau dabar generuoju tris naujas temas, iš kurių dvi labiausiai tiktų vaikų auditorijai skirtiems spektakliams. Nesakau, kad tai – jau subrandintos mintys ir negaliu tiksliai prognozuoti, kada ir kokiu pavidalu jas realizuosiu.

Renku informaciją, ruošiu scenarijus, kadangi vaikiškai auditorijai skirtos dramaturgijos pasiūloje turime tuščią nišą – absoliutų nulį. Noriu, kad vaikai teatre galėtų ne tik prisiminti pasakų ar kitokių knygų siužetus. Juk jas galima pasiskaityti namie! Teatras turi kelti klausimus, audrinti emocijas. Be to, labai svarbu studijuoti pačių vaikų poreikius, psichologiją, bendrauti su jais ir išsiaiškinti jiems aktualius ir svarbius dalykus, surasti bendrą kalbą.

Nekyla minčių grįžti į Klaipėdą? Juolab kad pati konstatuoji alternatyvių vaikiškų dramos spektaklių trūkumą.

Klaipėdoje turiu keletą likusių gijų. Viena iš jų – buvę mano teatro studijos ugdytiniai. Iki šiol palaikome ryšius su kai kuriais, sveikiname vieni kitus gimtadienių proga. Iš Klaipėdos išsivežiau  suvokimą, jog teatras gali daryti įtaką, ugdyti. Po metų darbo viena mama priėjusi paklausė: „Ką jūs darote su tais vaikais?“ Truputį išsigandau, kadangi pedagoginio išsilavinimo neturiu, o ir savo kompetencijas studijų metais vertinau gana kritiškai. O moteris pagyrė, jog dukra pasikeitė, tapo laisvesne, ėmė lengviau bendrauti, žaisti su mažesniąja seserimi. Tokia paskatino mane susimąstyti apie įtaką, daromą kitiems. Supratau, jog pati dar turiu „augti“.

Vilnius užbūrė savo kultūrine pasiūla ir galimybių, sveikos konkurencijos bei kūrybinio potencialo gausa. Klaipėda turi kažkokią išplaukusią atmosferą: kultūros, teatro ir apskritai visuomeninio gyvenimo poreikis čia atrodo silpnesnis. Per mažai pasirinkimo, su kuo ir kam kurti. Be to, kol kas pati turiu semtis patirties ir impulsų.

Ko pati paklaustum aktorės, režisierės, teatro pedagogės Sigitos Pikturnaitės?

Galbūt kas jai gyvenime įdomu?

Ir ką atsakytum?

Mane į priekį veda smalsumas patirti, kas bus rytoj? Šiuo metu esu visiškai įtikėjusi pasąmonės galia: tai, ko iš tiesų sieki, apie ką nuolat tyliai svajoji, vieną dieną ima ir išsipildo. Net kai užeina nemalonių emocijų ar nusivylimų metas, visada guodžia mintis, kad kita diena būtinai atneš ką nors naujo. Šitoks gyvenimas šia diena, netikėtumai, nesuplanuotas arba kintantis grafikas mane labiausiai džiugina, stebina ir verčia irtis pirmyn. Drauge labai domiuosi savo praeitimi, šaknimis. Žinojimas, iš kur tu atėjai, leidžia lengvai sutikti ateities siurprizus.

Spektaklio „Linksmoji Einšteino laboratorija“ fotogalerija. Tomo Pikturnos ir „AA Studionuotr.

[nggallery id=80]

Parašykite komentarą