Apeirono teatras: per aspera ad astra

Prieš trejus metus susibūręs Apeirono teatras nusiteikęs kovingai – kurti Klaipėdoje ir Klaipėdai, žadinti publiką iš snaudulio, skatinti žmonių sąmoningumą. Deklaratyvią, dažnai kraštutinio charakterio kūrybinę programą šis teatras argumentuoja spektakliais, iš kurių naujausias – „Uroboras“.

„Uroboras“ (2013, rež. E.Kazickaitė). Vaidina aktoriai K.Krasilnikovaitė, P.Megelinskas, G.Surgautaitė, G.Kazlauskaitė. Vytauto Liaudanskio nuotr.

„Uroboras“ (2013, rež. E.Kazickaitė). Vaidina aktoriai K.Krasilnikovaitė, P.Megelinskas, G.Surgautaitė, G.Kazlauskaitė. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Be protekcijų ir be valdiško „stogo“

Net ir prastai besiorientuojantį pajūrio teatriniame žemėlapyje pirmasis miesto teatrų festivalis „Namai“ turėjo įtikinti, kad Klaipėdos teatrinei šeimai demografinė krizė negresia – be 13-os trupių, dalyvavusių programoje, lengvai priskaičiuotume antrą pusę tiek, jei elgtumėmės kaip šio festivalio rengėjai, t.y. neatskirtume mėgėjų ir profesionalų, studijuojančiųjų ir teatrines studijas seniai baigusiųjų.

Tačiau tuos, kuriems atrodo, kad scena yra bankas, negrąžintinai dalijantis paskolas, derėtų persergėti – Klaipėdos kultūros ūkio aruodai nėra atviri kiekvienai, kad ir labai talentingai pelytei, o ir poezijos teatro kasdienybėje kartais daug mažiau nei žvejyboje. Maža to, teatrui nesvetima ir retrogrado „įgeidžiai“ – jis reikalauja ištikimybės, atsidavimo, nuoseklumo. Be to – aistros, geros formos ir „žvėriškos sveikatos“.

2011-aisiais pradėjęs burtis Apeirono teatras kol kas šių principinių nuostatų neignoruoja ir be protekcijų, be „stogo“ valstybinėse institucijose per aspera mėgina pasiekti žvaigždes (lot. per aspera ad astra – per kančias į žvaigždes). Šio teatro moteriškos lyties idėjinis branduolys nusiteikęs kovingai – kurti Klaipėdoje ir Klaipėdai, žadinti žiūrovus iš snaudulio, skatinti žmonių sąmoningumą ir pan.

Deklaratyvią, dažnai kraštutinio charakterio kūrybinę programą šis teatras argumentuoja spektakliais, kurių per porą metų pastatyti penki: „Didieji Arkanai“ (pagal Pero Olovo Enquisto romaną „Blanša ir Marija“; rež. Giedrė Kazlauskaitė, 2012) , „Įkalinti“ (Eugene’o O’Neillo trilogijos „Elektrai skirta gedėti“ motyvais; rež. Eglė Kazickaitė, 2012), „Fliuchšteino moterys“ (Davido Madseno romano „Sapnų dėžutė“ motyvais; rež. G.Kazlauskaitė), spektaklis vaikams „Šukianešiai“ (režisierė ir pjesės autorė Andra Kavaliauskaitė, 2013) ir „Uroboras“ (rež. E.Kazickaitė, 2013).

Nestokoja intelektualinių ambicijų

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Akivaizdu, kad teatras nestokoja intelektualinių ambicijų. Pradedant filosofiškai miglotu teatro pavadinimu (išvertus iš sen. graikų kalbos apeironas – tai neapibrėžta beribė būtis), baigiant dramaturgine medžiaga, specifine leksika. Jis vyriškajam naratyvui teikia ne per daug reikšmės, o moteriškoji reprezentacija čia vyksta Valerie Solanas maniera. Tiesa, labiau ja sekant nei artikuliuojamas idėjas argumentuojant, pagrindžiant individualiomis, autentiškomis patirtimis ir nuostatomis.

Asketiškas scenovaizdis, hermetiškumas, polinkis abstrahuoti binarinių opozicijų ribose, (pseudo)intelektuali retorika, emocinis apibrėžtumas tampa teatro atpažįstamumo ženklu, o sykiu ir hermetiškumo, savitiražavimo ir savirefleksijos priežastimi. Ir nors šis teiginys nėra aksioma, akivaizdu, kad Apeirono teatro spektakliai, nepaisant to, kad režisuoti dviejų skirtingų režisierių, yra pernelyg vienas į kitą panašūs ir atskirai paėmus prastai reprezentuoja konkrečią režisierę (G.Kazlauskaitę ar E.Kazickaitę). Užtat pakankamai aiškiai apibrėžia teatro kaip organizmo etinę ir estetinę poziciją, kūrybinių paieškų kryptį. 

„Uroboras“ įtraukia į žaidimą-spąstus 

Naujausias teatro spektaklis „Uroboras“ (rež. E.Kazickaitė) neatitrūksta nuo teatro spektaklius jungiančios logocentrinės tradicijos, grįstos verbalinių dvikovų ir vaizdinės intrigos priešprieša.

„Uroboras“ yra įdomus kinematografiniu braižu, „kolektyvine“ dramaturgija (apie darbo / kūrybinį metodą viename interviu yra pasakojusi spektaklio režisierė, todėl čia jo plačiau neaptarinėsiu) bei interaktyvumu, kuris randasi įtraukiant žiūrovus į dialogą, išvarant juos iš komforto zonos, atimant saugaus žiūrėjimo malonumą.

„Uroboras“ – gyvatė, ryjanti savo uodegą, – amžino grįžimo, begalybės simbolis. Jo atitikmuo ir kertinis naujausio spektaklio žodis – „sistema“, kurios dalimi tampa kiekvienas vos gimęs žmogus, ir visos kitos „sistemos“, kurias žmonija kuria kaip jau esamų sistemų išdavą, kaip antisistemas ir pan. Tai spektaklis apie begalinę sisteminę painiavą, egzistencinį žaidimą-spąstus, iš kurių bando ištrūkti žmogus. 

Keliu iš egzistencinės aklavietės 

Režisierė konstruoja du pasakojimo lygmenis. Viename jų – pasakotojas (-ai) (akt. Gerda Surgautaitė ir Pranciškus Megelinskas), replikuojantis, komentuojantis sceninius įvykius, savotiškai stimuliuojantis veiksmo slinktį, normuojantis veiksmą epizodais. Kitame lygmenyje – trys bevardžiai veikėjai (akt. G.Surgautaitė, Kornelija Krasilnikovaitė, P.Megelinskas), kurie, siekdami skirtingų tikslų (jauna moteris ieško darbo, vaikinas ateina į viešnamį, humanitarinių mokslų daktarė atvyksta skaityti paskaitos), elgiasi vienodai – absoliučiai neįsigilinę į situaciją, pasirašo ketvirtojo asmens (akt. G.Kazlauskaitė) pakištą sutartį (vs nuosprendį) ir yra įkalinami neribotam laikui – tol, kol tarp jų esantis „priešas“ prisipažins ir raštu patvirtins savo kaltę.

Taip duodamas startas „veiksmo filmo“ linijai: veikėjai provokuojami, auginama įtampa (norisi į tualetą, todėl tenka šlapintis į arbatos puodelį ar tiesiog kampe; nualpusiai moteriai niekas nesuteikia medicininės pagalbos; vyras pradeda priekabiauti ir moterys akimirkai tampa sąjungininkėmis), veikėjai toliau provokuojami ir galų gale – kulminacija.

„Kaltasis“ demaskuojamas (prisipažinimas ir atgaila – vienintelis kelias iš egzistencinės aklavietės), durys atsiveria ir „dieviškosios tikrovės“ perspektyvoje pasirodęs asmuo (pats Dievas?.. Išties simpatiškas, ryškus epizodinis aktorės G.Kazlauskaitės vaidmuo) atskleidžia žmogiškosios egzistencijos esmę: „Vienintelė tikra sistema – nuodėmės ir atpirkimo sistema“. 

Labai svarbu ieškant „priešo“ 

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Spektaklyje nėra aiškesnės takoskyros tarp herojaus ir antagonisto. Nei dramaturgija, nei režisūra ryškesnių charakterio dominančių nepateikia. Tačiau veikėjai vis dėlto ne anoniminiai.

K.Krasilnikovaitės paprasta, konservatyvaus charakterio, menko išsilavinimo (dirbo gėlių punktuose, mėsinėje) jauna moteris viena augina vaiką, todėl jai ir reikalingas gerai apmokamas darbas. G.Surgautaitės humanitarinių mokslų daktarė yra arši radikalių feministinių pažiūrų vyrų „nekentėja“ (būtent į jos lūpas yra įspraudžiami V.Solanas teiginiai apie „vyrą kaip aborto liekaną“, „vyrą kaip šūdo krūvą“, „vyrą kaip neužbaigtą chromosomų komplektą“ ir t.t.). Spektaklio moterys savo poreikiais, siekiamybėmis ar intelektu yra labai skirtingos, bet jas sieja ta pati lytis, o tai labai svarbu ieškant „priešo“.

Šiame vaidmenų trio P.Megelinsko vyras nėra toks atviras ir daugiažodis – jis informacijos suteikia panašiai tiek, kiek nuotrauka, skirta oficialiems dokumentams. Beje, naujasis aktoriaus personažas neįtikėtinai panašus į Dareką Filistovičių iš Valentino Masalskio režisuoto spektaklio „Kita mokykla“ – savimi pasitikintį, dailiai nuaugusį vyruką su numanoma beisbolo lazda, spinduliuojantį suvaldytą, bet vidinių seismografų fiksuojamą priešiškumą. Epizodais atrodo, kad P.Megelinskas tiesiog perkelia vaidmenį iš vienos scenos į kitą. Vis dėlto neskubėkime aktoriui diagnozuoti vienaplanio tipažo. 

Intriguoja spektaklio forma 

Labiau nei sklandūs, gyvi, tačiau deklaratyvūs, iliustratyvūs dialogai intriguoja pačia spektaklio forma – „tiesioginėje transliacijoje“ montuojamas, kadruojamas pasakojimas, klipinis spektaklio vaizdas (vaizdo pagreitinimas, kadro sustabdymas, funkcija back), pagrįstas TV logika (į veiksmą įterpiami reklamos ar pokalbių forumo internete epizodai). Publikai čia tam tikra prasme tenka „operatoriaus“ vaidmuo, todėl akies kameros vykusiai sudėliotas visuminis spektaklio vaizdas gali būti net ir labai nenuobodus, o žaidimas – nestokojantis įtampos, „prasimušančios“ subjektyvios publikos nuomonės ir deklaratyvios spektaklio pozos kaktomušoje…

Ir čia – menkutis rakursas. Visai „ką tik“ (vasario mėnesį) teatro kritikas Andrius Jevsejevas „Kultūros baruose“ publikuotame straipsnyje „Visi keliai veda iš Lietuvos“ apžvelgdamas Krokuvoje šeštą kartą vykusį teatro festivalį Boska komedija, konstatuoja ir apgailėtiną pastarojo penkmečio Lietuvos teatro kokybę – režisūros lyderių vis „blyškesnius blykstelėjimus“ ir iš esmės beveidžius jaunųjų pastatymus. Bendrame kontekste, žinoma, Klaipėdos teatriniai ieškojimai (nors kai kurie jų ir nominuoti Auksiniams scenos kryžiams) neatrodo nei nepavejamai progresyvūs, nei per daug marginalūs, nei pernelyg apatiški, nei entuziastingi. Tačiau pajūrio teatrinės kultūros kontekste save kontempliuojantis Apeirono teatras išsiskiria poza, pastanga estetizuoti hermetišką, klaustrofobišką, psichopatišką, kompleksuotą tikrovę ir tai daryti gryninant minimalią vizualinę raišką, lavinant kūrybinę vaizduotę.

DURYS, 2014 kovas (Nr. 3)

1 komentaras

  1. Andrius J.

    Gitana, juokingiausia, kad šitą spektaklį balandžio pradžioje pamačiau ir visiškai su Jumis sutinku. Ačiū už tekstą!

Komentuoti: Andrius J. Atšaukti atsakymą