Beno Šarkos „AOUM”: nežinomybės garso asimetrija

Veiksmo scenarijus: „2082-ieji. Pasaulio pabaiga jau buvo ir praėjo. Šimtmečio senumo šaltas aptrupėjęs monumentas stovi vidury apgriuvusios miesto tuštumos. Vienu kampu vis dar laikosi iškaba, sakanti, kad tai buvo Žvejų kultūros centras. Patenkam į vidų ir iškart sukam į kairę. Vaiduokliška erdvė negąsdina. Mus pasitinka Benas. Veda į rūsį. Tamsa. Kartkartėm beveik aklina. Kur ne kur žvakės liepsnos atšvaitai prasibrauna pro aštraus metalo kampus, apeina neaiškios formos daiktus ir išsisklaido tamsiame koridoriuje. Žmonės brenda per tamsą eile, viena ranka laikydamiesi už priešais einančiojo peties, lėtai ieško vietos, kur galima būtų atsisėsti. Postindustrinis pasaulis nutilo prieš daugybę metų ir žmonės jau po visko…”

AOUM. Benas Šarka. Donato Bielkausko nuotr.

Gruodžio 19-osios ir sausio 6-osios vakarais Klaipėdos Žvejų kultūros centro rūsio koridoriuje vyko renginys, kuriame žiūrovai sėdėjo tamsoje ir klausė garsinės improvizuotos kūrybos. Benui Šarkai talkino Donatas Bielkauskas, Karina Novikova ir Vladimiras Konstantinovas, antrąjį vakarą prie jų prisijungė Edmundas Gilys. Kiekvienas savaip praturtino garsų paletę ir įnešė savo indėlį. Bandydama visiškoje tamsoje įžvelgti žmonių ir daiktų kontūrus, galvoje kėliau sau klausimus, kaipgi visa tai apibūdinti. Tačiau atimtas gebėjimas įžvelgti, kas yra kas, ir buvo aliuzija į šiuolaikinio žmogaus kaip socialinio konstrukto egzistenciją. Gilioj prietemoj, nežinomybėj, nepatirty, neužtikrintume. Ir visgi, kaip sudėtinga yra leisti sau nekontroliuoti esaties, nematyti vaizdinio, su kuo esame rišami kasdienybėje, ir štai – tiesiog būti ir išgirsti per se tampa vienu didžiausių iššūkių.

Šiuolaikinė visuomenė, gimdanti ir valganti pati save, iš vienos pusės dideliu pagreičiu niveliuojanti autentiškumą, iš kitos – suteikianti milžiniškas galimybes jį vystyti, per sprogstantį vartotojiškumą kuria naujus identiteto raiškos įrankius ir įgalina individą gauti tokį socialinį vaidmenį, kokio jis nori. Tačiau ką reiškia visame tame vartotojų dėmesio „pirkimo-pardavimo” akte būti vienu ar kitu? Ar socialiniai vaidmenys išties turi prasmę postmodernybėje? Gal visas šiuolaikinio individo egzistavimas neturi konkrečios prasmės ir tai, kas apibrėžiama kaip „gyvenimas”, yra tik tam tikra atsitiktinumų grandinė? Tarsi tie garsai, kurie gali būti išmokti ir surepetuoti, tačiau visad su didžiule tikimybe kiekvienu kartu suskambėti kitaip, tarsi atlikėjai „AOUM” metu žaidžia ir galimybes verčia atsitiktinumais neturėdami jokio galutinio tikslo. Gal žmogaus egzistencija yra nulemta ir paliesta tik nežinomybės, nieko kito?

Jei reikėtų apibūdinti, kas tai yra nežinomybė, sakyčiau: „Apsilankykite AOUM ir išgirsite ją.” Pirmiausia ji atsiranda tame, kas mums yra įprasta ir kasdieniška: puoduose, virvelėse, vonelėse; vėliau pereina į instrumentus: būgnai, kontrabosas, pučiamieji; ir tada įsikūnija į patį individą, jo vokalą. Be galo, be krašto ta nežinomybė yra, kaip tas garsas, suskamba ir keliauja tolyn, tarsi vėjas nušuoruoja pro klausytojų kojas, nugaras ir veidus. Atvirai tariant, retkarčiais norėjosi nors kiek didesnio ritminio suderėjimo, prašvitimo akimirkų, kurios leistų pasijusti saugiau toje nežinomybėje.

Garsyno asimetrija sukelia įspūdį, tarsi keliaučiau laiku, grąžina į kažkokį primityvų būvį arba nukelia į distopinę, o gal utopinę fantaziją, kai žmogaus valdomo pasaulio nelikę ir mes tampame tik išgyventi norinčia maža bendruomene, ieškančia sielos peno kūryboje iš to, kas liko, kur esame tokie, kokie esame be primetamų normų. Visame šiame garsiniame vaidenimesi tu keliauji ir bręsti sulig kiekviena šios garso misterijos minute. Postmodernizmas, neigiantis bet kokio standarto būtinumą ir prerogatyvą, išlaisvina kūrėją, atveria didesnes pasirinkimo galimybes. Ir tikriausiai mums, prisisotinusiems sintetikos, garsų ir šviesų, tokia elementari ir laisva kūryba – tarsi gardus kąsnis gurmanui. Gilūs garsiniai potėpiai sudrebino klausytojus savo paprastumu ir artumu, vienu momentu tu jauties tarsi „Blade runner” garso takelio kūrimo procese, kitu momentu – tarsi vilkų gaujoj, ir nedaug trūksta, kad pradėtum staugti.