Beata Molytė: šokti save

„Tai eksperimentas, bandymas mums visoms atrasti kitus stilius. Kai pats statai ir pats šoki, bendros visumos nematai. Sekmadienį pristatytas spektaklio eskizas padėjo suprasti, jog tobulėti yra kur”, – taip naujausią šokio teatro „PADI DAPI Fish” projektą, šokio spektaklį „Un extracto del blog”, pristatė jo choreografė Beata Molytė.

Ar naujos idėjos ir paskatino sugrįžti į Klaipėdą?

Čia mano namai. Kol kas žadu pasilikti. Suprantu, jog niekada negalima sakyti „ne”: visą laiką galvojau, jog niekada neišvažiuosiu iš Klaipėdos į Vilnių, bet šitaip atsitiko. Vilniaus kultūrinis gyvenimas labai daug kuo skiriasi nuo Klaipėdos, ten telkiasi visa jo bazė. Sugrįžusi visiems sakau, jog per dvejus metus, praleistus sostinėje, kultūrine prasme pamačiau daugiau nei čia nugyvenusi keturiolika metų. Vilniaus operos ir baleto teatro projektas „Kūrybinis impulsas” skatina baleto artistus atrasti save kitose srityse: pradedant nuo marketingo ir reklamos, baigiant choreografija. Šitaip ir kilo mintis pastatyti šokio spektaklį.

Kokią šokėjo sėkmės scenoje dalį sudaro amato išmanymas? Ar sunku siekti profesionalumo?

Šokti pradėjau penkerių. Įstojau į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Tuo metu ten buvo didžiuliai konkursai. Dabar viskas labai pasikeitė: keičiasi ne tik kartos ir mokytojai, bet ir požiūris, tendencijos. Labai keista stebėti visa tai iš šalies. Kiekviena mokykla tendencingai dirba kokia nors kryptimi, asmeniškai man patinka plastika. Žinoma, pati technika labai svarbi, tačiau yra tam tikrų duotybių, kartais vien tik noro nepakanka. Iš tiesų tai didžiulis darbas. Žmogus, būdamas šešerių ar septynerių metų, renkasi profesiją. Labai gerai prisimenu, kai mama mane nusivedė į „Gulbių ežerą”. Pamačiau tas baltas sukneles ir pasakiau: „Aš noriu!”… Daug kas priklauso nuo pedagogų, jie turi įžvelgti vaiko potencialą, su juo dirbti, jam duoti. Tam tikru metu įvyksta lūžis – kai tampi paaugliu, atsiranda ambicijų, kartais norisi viską mesti ir išmėginti save kitur. Mane visą laiką traukė grožis, mėgdavau piešti, groti, tačiau niekada nepamiršdavau šokio. Dabar suprantu, jog griežta tvarka to meto baleto mokykloje labai daug ką suteikė: kitų sričių šokėjai bei aktoriai neturi tokio disciplinos jausmo.

Kaip gimsta idėjos, koks Jūsų kūrybos procesas?

Ko gero, viskas prasideda nuo minties. Pokalbių su savimi („Un extracto del blog”) temą pasirinkau neatsitiktinai, pirmiausia klausiau žmonių, ar nebūna taip, jog jūs kalbatės patys su savimi? Kadangi man tenka daug keliauti, visada turiu laiko pagalvoti, diskutuoti su savimi, mąstyti. Kodėl yra taip, o ne kitaip? Kodėl esu aš, o ne kas kitas? Dažnai ieškau savo mintis atitinkančios muzikos, o kartais kūrinys pats suranda mane ir padiktuoja idėją.

Sunku gyventi šokyje, jį pajausti?

Negalima šokti nejaučiant to, ką darai.  Įvairiuose šokio stiliuose mažiau arba daugiau išreiškiami skirtingi dalykai. Pavyzdžiui, balete yra standartų, kuriuos turi atlikti taip ir ne kitaip; yra technika, kurios privalu paisyti. Šiuolaikinis šokis interpretuoja savaip, čia svarbi kūno plastika. Lietuvoje tik prasidėjus moderniojo šokio populiarinimui, jis mane šiek tiek glumino, atrodė, jog transliuojama kūno kalba, tačiau nėra emocijos. Dabar daug kas labai pažengė, visko tiek, jog pačiam šokėjui ne taip paprasta pasirinkti. Pažįstu šokėjų, kurie gali puikiai atlikti savo darbą, šokti viską, tačiau nesijaučia gerai, nes neatranda savo stiliaus.

Šiuolaikinis šokis populiarėja?

Lietuva yra tokia mažutė, publika čia ilgai matė tik tam tikro stiliaus šokio spektaklius… Todėl savaime suprantama, jog šiuo atžvilgiu nesame labai pažengę. Manau, laikui bėgant šiuolaikinio šokio mėgėjų skaičius tik augs, nes prie šio žanro reikia priprasti, o kūrėjams svarbu „prisijaukinti” publiką. Šiuo metu auditorija nori paprastumo, žiūrovai neįpratę galvoti, pasirodymas arba patinka, arba ne. Kartais ir man pačiai sunku suvokti, ką norima pasakyti vienokiu ar kitokiu šokio spektakliu.

Ar viską galima išreikšti šokiu? Ką sudėtinga perkelti į sceną?

Tai, ką nori pasakyti savo pasirodymu, išreikšti nėra lengva. Tam ir yra dirbama, to ir yra siekiama. Kūno kalba yra žavi, mintį turi atskleisti per judesį, šokį. Norint atrasti, kokiais būdais tai padaryti, reikia įdėti nemažai pastangų ir darbo. Save šokti yra paprasčiau. Tam tikro vaidmens sukūrimas įpareigoja, tai yra darbas su režisieriumi, choreografu, turi atsižvelgti į jų norus. Kai pats statai, supranti, jog reikalauti konkrečių dalykų iš atlikėjo yra nelengva.

„Un extracto del blog” – pokalbiai su savimi – Jūsų vidinio pasaulio išraiška?

Žinoma, tai tarsi ištraukos iš dienoraščio: tu gali sėdėti, klausytis muzikos, galvoti. Tai vidiniai balsai, pasvarstymai. Neabejoju, jog artimi žmonės, pamatę mano pasirodymą, galės pasakyti: tu šoki save. Kol kas sunku apibūdinti, koks bus spektaklis. Kai pats šoki, viskas atrodo vienaip, o peržiūrėjęs filmuotą eskizo medžiagą supranti, jog yra elementų, kuriuos reikės patobulinti ar pakeisti. Dar kitaip, ko gero, atrodo žiūrovams: kai yra gyva emocija, tu ne tik matai, bet ir jauti. Svarbu „paliesti” žmogų savo atlikimu, kalba ir tuo, ką nori pasakyti. Flamenkas yra mano pomėgis, tai labai plati kultūra, didelis menas, savitas stilius. Puikiai suvokiu, jog niekada nešoksiu taip, kaip šoka tikri ispanai. Ieškojimas, kas tinka tau asmeniškai, ir yra kūryba.

Ar galima sakyti, jog tai yra moteriškas šokio spektaklis?

Scenoje – trys moterys: aš, Aušra Krasauskaitė ir Agnija Šeiko. Šiuo požiūriu naujasis spektaklis yra tarsi šleifas: kartu šokome spektaklyje „Paikos mergaitės maldos”, o susitikusios viena kitos klausdavome: „Na, paikos mergiotės, ką dabar darysime?”. Labai džiaugiuosi, jog ir joms yra įdomu dalyvauti mano pirmojo šokio spektaklio statyme, atrasti kažką naujo, eksperimentuoti. Flamenkas – savitas stilius, privalai jį pajausti; man svarbu, jog žmogus, šokantis šalia, parodytų savo emociją šimtu procentų. Mes visos esame labai skirtingos, ir tai yra žavu: žaismė, branda ir rimtumas viename. Tikiuosi, jog spektaklio premjerą klaipėdiečiai ir miesto svečiai galės pamatyti jau pavasarį: lauksime visų, kuriems patinka šokis, gyva muzika bei flamenko kultūra.