„Apeirono“ teatro labirinte – naujas posūkis

Kol šeimininkės – „Apeirono” teatro įkūrėjos režisierės Greta Kazlauskaitė ir Eglė Kazickaitė – aiškinasi su elektriku, kodėl laptinėje nedega šviesa, yra laiko pasigrožėti senamiesčiu pro didelius pastato, liaudiškai tebevadinamo „Pajūrio” muge, langus. Deja, visi priešpriešais esančių namų viršutiniai aukštai – negyvenami. Jeigu prieš penkiolika metų kas būtų pasakęs, jog Klaipėdos senamiesčio butai ištuštės, o mugės vietoje veiks alternatyvusis teatras, būtų nustebinęs: viena vertus, liūdnai, kita vertus, maloniai ir sužadindamas tikėjimą kultūros ateitimi.

 „Apeirono“ teatro salė

„Apeirono“ teatro salė

Taip, merginos pačios rūpinasi komunaliniais dalykais, rytą pradeda remontuodamos dar vieną tuščią aukšto erdvę (jų valdos – apie 300 kv. m dydžio), derėdamosi dėl šildytuvų kainų, ieškodamos aktorių ir palankiausių buitinių sprendimų. Teatre, įsikūrusiame šiose patalpose sulaukus jų savininko, verslininko Rimanto Cibausko, geranoriško palaikymo, jos praleidžia daugiausia laiko.

Virdulys, arbata, improvizuotas rekvizito kambarys, daug knygų: Biblija, „Laisvės kovų archyvo” leidiniai, Aleksandras Solženycinas, Moljeras, Kurto Vonneguto „Čempionų pusryčiai”… Po visko, vakare, laukia repeticijos – sakytumei, ne pats palankiausias metas kūrybiniam darbui, bet kitaip kol kas neišeina. Svarbiausia, kad yra erdvė, kur gali būti, galvoti, diskutuoti, kurti – kad ir visą parą. Režisierė E. Kazickaitė stato naują spektaklį „Uroboras”, kurį publikai pristatys kitą penktadienį, lapkričio 29 d., 18 val. „Apeirono” teatre (Turgaus g. 16/ Tiltų g. 12). Jame vaidina G. Kazlauskaitė, Gerda Surgautaitė, Kornelija Krasilnikovaitė ir Pranciškus Megelinskas.

Interaktyvusis žaidimas sistemos tema

„Uroboras”, anot tavęs, yra spektaklis-žaidimas. Vadinasi, interaktyvus?

Eglė Kazickaitė (E. K.): Taip, jis iš tiesų įtrauks publiką kitokiu nei įprasta būdu. Jis ir mane įtraukė kitaip nei įprasta. Man šis spektaklis labai įdomus proceso atžvilgiu, mat jis neturi išankstinės dramaturgijos. Darbą pradėjome nuo personažų gairių. Susitinkame repeticijoje – pateikiu situaciją – aktoriai ją plėtoja bendraudami, ieško dialogo formos – aš įrašinėju viską į diktofoną. Namuose apdoroju įrašą, sutikslinu tekstą, priduriu ką pati ir kitąsyk į repeticiją jau atsinešu švarraštį. Tai įdomus darbo metodas. Maža čia inovacija – teatruose tai įprasta, tačiau darbą su tekstu dažniausiai atlieka teatro dramaturgas. Man tai naujas potyris.

„Apeirono“ teatro įkūrėjos Eglė Kazickaitė (k.) ir Greta Kazlauskaitė

„Apeirono“ teatro įkūrėjos Eglė Kazickaitė (k.) ir Greta Kazlauskaitė

Minėtosios „Uroboro” situacijos yra nerealios? Ar gyvenimiškos? Jos vystomos turint aiškią kryptį?

E. K.: Tam tikra prasme situacijos yra realios, bet šių dienų pasaulyje nelabai prieinamos. Iš principo šis darbas man teikia gairių kitam, – šypsosi. – Nesenkanti tema man yra žmogaus nelaisvė. Laisvės neegzistavimas, nes laisvės sąvokos aš nesuprantu. Šiame spektaklyje plėtoju ir istorinius kontekstus, kurių niekaip negaliu paleisti. Bet specialiai jų neakcentuoju, jie bus atviri, „skaitomi” nebent žmonėms, kurie pažįsta šias situacijas iš senelių ir prosenelių pasakojimų.

Pavadinimas – „Uroboras” – man labai patinka. „Ryjanti savo uodegą”. Kertinis šio spektaklio žodis – „sistema”. Gimę iškart į ją patenkame, argi ne? Ilgainiui arba prisitaikai, arba kuri savąją antisistemą. Bet, matyt, žmogaus, kurį Dievas sukūrė pagal savo paveikslą, prigimtis yra sistemiška.

Pabaigti spektaklį noriu šviesiai. Gal viskas gali būti gerai? Gal jau yra? Kas labiau prasminga – pasiduoti arba kovoti, kad ir nepasiekiant pergalės?

Šį klausimą adresuoji žiūrovui?

E. K.: Taip, laikomės savo pozicijos – sudaryti žiūrovui galimybę klausti.

Konkurencinės sąlygos

Minėjote, kad statant šį spektaklį nesyk keitėsi aktorių sudėtis.

Greta Kazlauskaitė (G. K.): Labai sudėtinga kurti neturint nuolatinės komandos. Siekti fondų finansvimo ir samdyti žmones? Gal ir paprasčiausia, bet tai nereiškia komandos iš didžiosios raidės. Suburti projekto komandą, vadinasi, turėti apibrėžtą rezultatą, bet nebūtinai ir patirti procesą, kurio trokšti. Komandos formavimas – ilgalaikis dalykas. Tai dvasinis augimas kartu, kalbėjimasis bendromis temomis, valgymas iš vieno puodo daugelį metų.

E. K.: Kūryba yra susikalbėjimas. Ir, grįžtant prie sistemos tematikos, ji labiausiai ir slopina kuriančius žmones. Neturėdamas finansavimo, anksčiau ar vėliau lieki vienas – laisvas menininkas, o teatras nėra ta sritis, kurioje vienas galėtum ką nors sukurti. Kai įsipareigoji atsiskaityti fondams, tavo kūryba tampa projektu, turi paisyti terminų ir kitokių formaliųjų reikalavimų. Tai varžo, bet kitokių galimybių nėra.

G. K.: Visa tai atrodo labai tolima, kai esi studentas, ir labai artima, kai juo nebesi. Jeigu kur egzistuoja idealizmas, romantinio polėkio nuspalvintas požiūris į kūrybą, fanatizmas ir griežta disciplina, tai aukštojoje mokykloje. Vėliau žmonės greitai įklimpsta į išlikimo mechanizmą. Neturėdami pelno iš savo kūrybos, netekome kelių aktorių, nes kilniems jų ketinimams prieštaravo objektyvi ir gana griežta realybė.

Ar šioje srityje galima tikėtis kolegų patarimų?

E. K.: Galima mokytis iš pavyzdžių, bet tiesiogiai prašyti konsultacijų – vargiai. Klaipėdoje, kad ir kaip būtų keista, yra gana didelė teatrų konkurencija.

G. K.: Šiaip jau manau, kad viskas bus gerai. Teatras yra žavusis labirintas, kuriuo eini nežinodamas, kas laukia už kampo. Tai sunku, bet įdomu. Visu kūnu ir visa siela jaučiu, kad gyvenu, ir šio jausmo į nieką nekeisčiau. Manau, jog tie, kurie praranda ištikimybę savo gyvenimo idėjai, netenka labai daug. Gal mes ir negalime būti iki galo laisvi, bet šis principingumas iš dalies lemia išskirtinį pojūtį. Bėgdamas iš keptuvės į ugnį jautiesi laisvas – svarbu, kad bėgtum ne nuo ko nors, o į kažką. Nuolatinis rebuso sprendimas yra mūsų varomoji jėga.

Spektaklio „Fliuchšteino moterys“ akimirka

Spektaklio „Fliuchšteino moterys“ akimirka

Kiek spektaklių savo repertuare turi „Apeirono” teatras?

G. K.: „Didieji Arkanai”, „Įkalinti”, „Fliuchšteino moterys”, „Šukianešiai”, dabar artėja penktojo, „Uroboro”, premjera. Deja, ne visi jie gyvuoja, nes turėjome atsisveikinti su pagrindinėmis aktorėmis. Rugsėjį pristatytas spektaklis vaikams „Šukianešiai” – režisierės Andros Kavaliauskaitės darbas. Jį vėl planuojame rodyti gruodžio pradžioje.

Ar jūsų planus koreguoja tai, jog teatras nuo šiol turi ir nuolatinius namus miesto centre?

G. K.: Dabar galime funkcionuoti ne tik kaip kolektyvas, bet ir kaip erdvė, atvira kuriantiems žmonėms ir jų veikloms. Laukiame ne tik tų, kurie ieško vietos pristatyti savo kūrybos rezultatus, bet ir tų, kurie turi idėjų ir ieško partnerių joms įgyvendinti.

E. K.: Tai gali būti režisieriai, dailininkai, dizaineriai, muzikantai, siuvėjai – visi norintieji kurti. Svarbu suvokti būtinybę vienytis, siekiant įgyvendinti savo sumanymus – niekas nepadarys šito už mus.

Šis interviu yra Klaipėdos regiono kūrybinių industrijų asociacijos vykdomo projekto „Kūrybingoji Klaipėda: Vakarų Lietuvos kūrybinių ir kultūrinių industrijų viešinimas” dalis

„Apeirono” teatro archyvo ir Eglės Tautavičiūtės nuotr.

Parašykite komentarą