Mindaugas Bačkus. Antrasis kvėpavimas

Šį trečiadienį, spalio 30 d., uostamiestyje vyks išskirtinis renginys, kuris papuoštų bet kurios Europos akademinės muzikos koncertų salės repertuarą. Klaipėdos koncertų salėje kartu su gausiomis muzikantų pajėgomis Wolfgango Amadeus Mozarto kūrinius atliks fortepijono patriarchas, austrų muzikas Paulas Badura-Skoda. Vienas iš šio renginio organizatorių, Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas, violončelininkas Mindaugas Bačkus, džiaugiasi artėjančiu istoriniu įvykiu, kuris buvo ilgai ruoštas ir derintas.

Mindaugas Bačkus. Vytauto Petriko nuotr.

Mindaugas Bačkus. Vytauto Petriko nuotr.

Koncerte dalyvausiantis Klaipėdos kamerinis orkestras šia proga bus papildytas Liepojos simfoninio orkestro pučiamųjų grupe. Renginyje dalyvaus ir daugiau svečių: pianistas Rostislavas Krimeris (Baltarusija) bei dirigentas, šios programos iniciatorius Andresas Mustonenas (Estija). Specialiai šiam renginiui iš Klaipėdos universiteto Menų fakulteto (KU MF) į salę bus atgabentas dar vienas „Steinway“ fortepijonas – būtina sąlyga profesionaliam muzikos įrašymui, kurį atliks garso įrašų kompanija „Estonian Record Production“.

Būtent A. Mustonenas, svarstydamas, kur surengti koncertą bei muzikos įrašų sesiją su legendiniu fortepijono virtuozu, papasakojo apie šį sumanymą bičiuliui M. Bačkui. „Jis pasiūlė įtraukti į projektą Klaipėdos kamerinį orkestrą ir organizuoti viską Klaipėdos koncertų salėje, – neslėpdamas džiaugsmo pasakojo orkestro vadovas. – Pradėjome kalbėtis konkrečiau. Idėja sukosi nelengvai.“

Pirmąkart aptarę idėją prieš metus, po kurio laiko sumanytojai buvo jos atsisakę – dėl didelių kaštų, organizacinių problemų ir kitų varginančių aplinkybių, kurios priverčia pamiršti ne vieną ambicingą sumanymą. Tačiau galiausiai, sutelkę jėgas, ėmesi įgyvendinimo.

Kas paskatino neatsisakyti sumanymo? – teiravomės M. Bačkaus.

 R. Krimerio bei A. Mustoneno dėka susimažinome kaštus ir ryžomės… Muzikos mylėtojui, mėgstančiam W. A. Mozarto muziką, tai tikra šventė. Vyresnės kartos klausytojai puikiai pažįsta P. Badurą-Skodą, kuris jau prieš pusę amžiaus buvo absoliuti žvaigždė, jo Mozarto koncertų interpretacijos buvo pripažįstamos elitinėmis.

Dabar jam – 86-eri, bet jis tebėra puikios muzikinės formos ir koncertuoja. Tai labai pozityvus, geranoriškas, darbštus, veiklai pasišventęs žmogus. Beje, jis sutiko pasidalyti savo meistriškumu su KU MF studentais.

Man atrodo, kad visa tai reikalinga Klaipėdai – nuostabiam, gražiam, patraukliam gyventi miestui, kuriame viskas yra tarsi sustoję. Kaip suprantu, šis jausmas vyrauja daugelį metų, nors yra iniciatyvių žmonių, įvairių bandymų išjudinti stovinčius vandenis imasi jaunimas. Tačiau bandydamas pavargsta, nes rezultato lyg ir nėra. Matyt, kalbame apie procesus, kurie trunka labai ilgai. Kita vertus, jeigu viskas keistųsi labai greitai, seniai gyventume rojuje!..

Gal po dviejų trijų kartų Klaipėda ekonomine bei kultūrine prasme bus tarsi Šveicarijos Bazelis. Manau, kad šito reikia laukti, nepritrūkstant kantrybės ir darbštumo. Tačiau pervargę žmonės neretai viską palieka ir išvažiuoja ten, kur visa tai jau funkcionuoja. Apsisprendimas, žinoma, labai priklauso nuo individualaus charakterio: vieniems labiau patinka prisijungti prie jau sukurtų dalykų, kitiems – ateiti į terpę, kurioje nieko nėra, ir sukurti ką nors nuo nulio, užsiauginti daigą.

Tačiau, manau, Klaipėda yra būtent tai, ko reikia, jeigu nori savo gyvenimą nugyventi labai įdomiai. Šiam miestui reikia iniciatyvių žmonių, kurie labiausiai norėtų ne greito rezultato, šlovės ar pinigų, bet įprasminti savo svajones, kurti ilgai, labai kantriai, suvokdami, kad galbūt pamatys savo kūrybos rezultatus, o gal tiesiog turės suprasti, jog jie taps pagrindu tolimos ateities įvykiams. Tai labai aiškiai patiria dėstytojai, dirbantys su jaunimu, kurio priešakyje laukia ilgas kelias.

Nuo pat atvykimo į Klaipėdą prieš ketverius metus dirbate pedagogu Eduardo Balsio menų gimnazijoje, Stasio Šimkaus konservatorijoje, dėstote universitete, šiuo metu ir vadovaujate KU MF Instrumentinės muzikos katedros Styginių ir pučiamųjų instrumentų programai – stebite jaunimą nuo mažiausiųjų iki besiruošiančiųjų savarankiškam gyvenimui. Koks Jūsų įspūdis?

Jauniausieji nuteikia labai pozityviai. Talentingų, šviesių vaikų, kurių akys spindi smalsumu, kūrybingumu, yra labai daug.

Kuo tolyn į vyresnįjį amžių – tuo tamsyn. Tuo daugiau nusivylimo ir nuovargio. Negalėčiau leisti sau sakyti, kad kuo vyresni tampame, tuo tampame blogesni, ne. Man atrodo, kuo mes vyresni, juo labiau viskuo nusivylę ir juo ryškiau tai atsispindi mūsų gyvenime. Mes nustojame tikėti, kad verta ką keisti, kurti. Ir, baisiausia, pradedame prisitaikyti prie to nuovargio, nusivylimo. O tuomet nustojame skleisti norą gyventi. Ir tai užkrečiamai veikia vaikus.

Aš ateinu į pamoką vyresnėse klasėse ir matau dvidešimt siaubingai nuvargusių veidų.

Inicijavau pokalbius su vienuoliktokais ir dvyliktokais, klausiau jų – kodėl jūs tokie pavargę? Jie sakė, kad aplinka tokia liūdna ir nyki, suaugusiesiems – tėvams, mokytojams, – viskas yra taip sunku, jog ir juos nejučia apleidžia bet koks noras ką nors daryti. Pedagogų gretose yra fantastiškų, pasišventusių mokytojų. Bet šiuo atveju mane domina ne tiek mokymosi procesas, kiek bendras miesto emocinis fonas, kuris nėra geras. Tikėjimo, kūrybinės energijos dvasia nėra stipri.

KU MF patiria labai sunkius laikus, jeigu nekalbėsime apie sportinių šokių kolektyvą „Žuvėdrą“, pasaulio čempioną, arba Režisūros katedrą, kuri patiria pakilimą, turi labai daug studentų, plėtoja įvairias iniciatyvas. Menų fakultete turime kriminaliai mažai studentų. Tie, kurie yra, yra labai šaunūs ir gabūs, kad galėtume su jais siekti gerų rezultatų. Bet sienos yra prisisunkusios to paties ilgalaikio nusivylimo, ir šioje erdvėje jaunimui labai sudėtinga išprovokuoti save žygiams: pradedi jaustis blogai, nes neva mokaisi ne ten, kur visi nori mokytis. Bandome įkvėpti tikėjimo, kad šitaip nėra, kad skaičius dar nėra rodiklis, kad pasiekimai didžiąja dalimi priklauso nuo žmogaus indėlio.

Bet vien kalbos nepadės, turime kardinaliai keistis. Pirmiausia mes patys: pedagogai, profesoriai, docentai ir kiti, nuo kurių tiesiogiai priklauso Klaipėdos aukštasis muzikos menas. Jaučiu, kad šiems pokyčiams pribrendome, belieka tai padaryti su valdžios ir miesto bendruomenės palaikymu. Man kartais atrodo, kad Dievas mums padovanojo galimybę gyventi didelių permainų laikotarpiu. Tai labai sunku, bet neapsakomai įdomu.

Kur pats semiatės tikėjimo?

Apskritai palaikančių žmonių yra labai daug. Universitete taip pat. Visi pozityviai vertina permainų galimybę. Bet susiduriame su problema, kad, nepaisant šio noro, į priekį kažkodėl neinama arba einama taip lėtai, kad šito beveik nejaučiame… Semiuosi stiprybės iš noro pasiekti rezultatą. Tuomet keliu konkrečius tikslus. Siekiant jų, atsiveria antrasis kvėpavimas.

Tiesioginė prielaida Jums atvykti į Klaipėdą iš Vilniaus 2009 m. buvo darbas Klaipėdos kameriniame orkestre. Kaip vertinate bendrą įdirbį?

Orkestrą vertinu labai pozityviai. Tai puikus, stabilus kolektyvas. Ketvirti metai dirbame ties kokybe, siekdami išsiugdyti naujas darbo tradicijas, požiūrį į meną, reikalauti iš savęs maksimaliai daug. Šių tradicijų sukūrimas yra pats sudėtingiausias darbas, nes žmogus linkęs įsisukti į rutiną ir nustoja reikalavęs iš savęs daugiau. Jeigu manysi, jog vienąkart gali pagroti geriau, kitą – prasčiau, gresia netobulėjimas ir minėtasis nusivylimas.

Uostamiesčio koncertų salėse kartais turime mažai klausytojų ne todėl, kad publika nemėgsta gražios muzikos, o todėl, kad pernelyg ilgai šią muziką grojome nepakankamai gerai, ir klausytojai po truputį nustojo domėtis, nes tai iš tiesų buvo nebeįdomu.

Jokia problema nebūna vienareikšmė: galima kaltinti dėl dabartinės padėties švietimo sistemos spragas, ekonominės bei politinės situacijos kaitą, bet mes, menininkai, turime prisiimti atsakomybę ir sau. Turime dirbti savo darbą taip, kad jis taptų neišdildomu įspūdžiu klausytojui. Ne dėl to, kad būtume sėdėję scenoje nuogi arba priverstume atkreipti į mus dėmesį išoriniais efektais, bet dėl to, kad muzika, kurią atlikome, skambėjo nekasdieniškai ir išskirtinai sujaudino sielą, pasidarė pa-vei-ki. Man džiugu girdėti ką sakant: „Aš nesu klasikinės muzikos gerbėjas, bet man patiko.“ Taip, nes muzikantas suteikė galimybę patirti, kaip tai gražu, kaip neįtikimai gilu.

Man atrodo, kad su orkestru einame teisingu keliu. Stiprina vien tai, kad kitą vasarą turėsime gastroles Europoje, rimtame festivalyje, nuolat koncertuojame Lietuvoje, dabar – dalyvausime įrašuose kartu su P. Badura-Skoda… Manau, jeigu dirbtume prastai, geri muzikantai nevažiuotų su mumis groti, nes mes net nemokame jiems tokių honorarų, kokius jie gauna Vakaruose. Vadinasi, pinigai jiems nėra motyvas. Ypač malonu, kad visi svečiai akcentuoja labai gerą orkestro atmosferą. Kaip ir šeimoje, mes daug pykstamės, diskutuojame. Ir aš labai myliu šį kolektyvą ne tik todėl, kad jis sudarė man sąlygas būti laimingam muzikantui Klaipėdoje, bet ir todėl, kad scenoje jis niekuomet nėra abejingas.

Grandų suvažiavimas Klaipėdoje

Spalio 30 d., trečiadienį, 18 val. Klaipėdos koncertų salėje P. Badura-Skoda kartu su R. Krimeriu ir A. Mustoneno diriguojamu jungtiniu Klaipėdos ir Liepojos muzikų orkestru atliks W. A. Mozarto Koncertą dviem fortepijonams ir orkestrui Nr. 10, Es-dur. Legendinis pianistas taip pat paskambins Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 9 (Jeunehomme). Antroje programos dalyje skambės žymioji Mozarto Simfonija Nr. 40 g-moll.

Paulas Badura–Skoda

Paulas Badura-Skoda

P. Badura-Skoda yra vienas iki šiol koncertuojančių garbaus amžiaus pianistų – šį spalį jam sukanka 86-eri. Jo tarptautinė karjera trunka ilgiau nei šešis dešimtmečius. Jos pradžioje P. Badura-Skoda grojo su žymiais dirigentais Wilhelmu Furtwängleriu ir Herbertu von Karajanu. Tai įvyko netrukus po to, kai 1948 metais P. Badura-Skoda aukščiausiais įvertinimais baigė Vienos konservatoriją kaip pianistas ir dirigentas. Talentingam jaunuoliui pripažinimo ilgai laukti neteko: 1952-1953 metais jo pasirodymai Australijoje, JAV, Kanadoje ir Pietų Amerikoje vyko pilnutėlėse koncertų salėse. Klausytojai pianistą jau žinojo iš įrašų. 1956 m. jis dirigavo Vienos simfoniniam orkestrui, 1959-1960 metais pirmąkart koncertavo Japonijoje, o 1964 metais – buvusioje Sovietų Sąjungoje. Atlikėjo gastrolių maršrutai pasiekė Kiniją, Egiptą, Pietų Afriką…

P. Badura–Skoda specializuojasi atlikdamas W. A. Mozarto, Ludwigo van Beethoveno ir Franzo Schuberto muziką. Minint Beethoveno 200–ąsiais metines žymiausiuose salėse jis atliko visas 32 šio autoriaus fortepijonines sonatas. Jis redagavo leidybai vieną iš Mozarto fortepijoninių sonatų tomų, pabaigė nebaigtus Mozarto ir Schuberto opusus, sukūrė kadencijas keliems klasikos laikotarpio kūriniams. P. Badura–Skoda įrašė daugiau nei 200 plokštelių. Klaipėdoje taip pat bus daromas koncerto garso įrašas, kuris kitąmet išleis leidybinė kompanija „Estonian Record Productions“.

 

Rostislavas Krimeris

Rostislavas Krimeris

Baltarusių pianistas Rostislavas Krimeris – Helsinkio Sibelijaus akademijos, Kelno aukštosios muzikos mokyklos ir Londono Karališkosios muzikos akademijos auklėtinis, Tarptautinio J. Bašmeto festivalio Minske įkūrėjas ir meno vadovas. Jaunosios kartos atlikėjas jau yra tarptautinių konkursų laureatas, koncertuoja su žinomais muzikais ir kolektyvais.

Jis grojo Londono „Cadigan Hall“, Berlyno filharmonijos, Bonos „Beethovenhalle“, Londono „Queen Elizabeth Hall“ ir „St. Martin in the Fields“, Paryžiaus „Salle Cortot“ , Maskvos P. Čaikovskio, Maskvos konservatorijos Didžiojoje ir kitose salėse.

 

Andresas Mustonenas

Andresas Mustonenas

Charizmatiškasis dirigentas Andresas Mustonenas į Klaipėdą šiais metais atvyksta jau trečią kartą. Jau keturis dešimtmečius jis pats vadovauja senosios muzikos ansambliui „Hortus Musicus“ (Estija), pernai pasirodžiusiame ir „Klaipėdos muzikos pavasaryje“. A. Mustonenas groja daug baroko kompozitorių kūrinių, su chorais ir orkestrais atlieka stambios formos opusus, interpretuoja šiuolaikinę muziką. Gyvybingas ir kūrybingas atlikėjas savo įvairiapuse veikla tiek skatina kitus, tiek ir pats nuolat siekia nestovėti vietoje. Jo pasiūlyta ši koncertinė programa suteikė unikalią galimybę klaipėdiečiams išgirsti legendinę fortepijono asmenybę ir paklausyti nemarios muzikos.

Koncerte dalyvausiantis Klaipėdos kamerinis orkestras šia proga bus papildytas Liepojos simfoninio orkestro pučiamųjų grupe. Renginyje dalyvaus ir daugiau svečių: pianistas Rostislavas Krimeris (Baltarusija) bei dirigentas, šios programos iniciatorius Andresas Mustonenas (Estija). Specialiai šiam renginiui iš Klaipėdos universiteto Menų fakulteto (KU MF) į salę bus atgabentas dar vienas „Steinway“ fortepijonas – būtina sąlyga profesionaliam muzikos įrašymui, kurį atliks garso įrašų kompanija „Estonian Record Production“.

Parašykite komentarą