M. Bačkaus bendruomenės muzika
 Klaipėdos kamerinio orkestro vadovo violončelininko M.Bačkaus didžiausia svajonė – gyventi bendruomenėje, kuri yra nors truputį laiminga. Vytauto Petriko nuotr. Ką reiškia būti klasikinės muzikos atlikėju, kai kasdienybės tempas trukdo pasverti kiekvieną pasakomą žodį ir išvaiko brandinamas mintis, o pažvelgus kitam į akis teleidžia nuslysti paviršiumi atpažįstant akimirkos rūpesčius? Klaipėdos kamerinio orkestro vadovas violončelininkas Mindaugas Bačkus renkasi kelią, kuris nėra nei itin patogus, nei labai populiarus. Tačiau, anot muziko, kitaip jis tiesiog negali. Akademinė muzika primena apie atlikimo bei klausymosi ritualo rimtį, amžių patikrintas meno vertybes, būtinybę ilgai repetuoti įsiklausant vienam į kitą ir priimti publikos ovacijas ne susireikšminant, bet pagerbiant muziką sukūrusio genijaus, savo, kaip atlikėjo, bei nepakartojamos akimirkos indėlį. Tačiau tradicinius atributus koreguoja laiko dvasia. Susitinkame Klaipėdos koncertų salėje. Čia jau įvyko rytinė orkestro repeticija, tad muzikas spėjo greitosiomis aptarti reikalus su kolegomis universitete. Klaipėdos kamerinio orkestro vadovas, kuris šių pareigų ėmėsi prieš penkerius metus su šeima atvykęs iš Vilniaus, taip pat dirba pedagogu Eduardo Balsio menų gimnazijoje, Stasio Šimkaus konservatorijoje bei vadovauja Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Instrumentinės muzikos katedros styginių ir pučiamųjų instrumentų programai, yra jos dėstytojas. Greičiau negalima sustoti – Sakote, kad skubėti esate priverstas ne visada, bet man atrodo, kad tai gana įprasta jums situacija. – Suprantu, kad šitaip neturėtų būti. Ir mes daugelis suprantame. Visas pasaulis nuolat konstatuoja, kad tempas – pernelyg didelis, kad mes per greitai bėgame. Tačiau nebėgti kartu su tuo tempu reikštų atsilikti nuo gyvenimo. Gal tai iliuzija? Žmogus, gyvenantis miške, manau, nesijaučia nuo ko nors atsiliekantis: jis kyla su saule, nudirba savo darbus, ir, ypač tuo atveju, jeigu nežiūri televizijos ir klausosi ne radijo, o paukščių bei vidinio balso, tikriausiai nė nesijaučia nieko praradęs, net atvirkščiai. Tikriausiai jis kur kas laimingesnis už išprotėjusį miestietį. Bet aš išeities iš šios situacijos nerandu. Bandžiau atsiriboti, išsijungti telefoną, išvažiuoti savaitei į atokią sodybą, kur sutiksi nebent stirnų. Bet per tą laiką man pasidarė dar blogiau. Supratau, kad be žmonių aš negaliu, o būdamas su jais savaime įpuoli į tą ritmą. Juk negali nejausti, kuo alsuoja aplink esanti bendruomenė. Turbūt šis tempas nėra kažkas sąmoningo, tačiau tai neišvengiamybė, kaip kokia liga, virusas, kuriuo tave užkrečia prieš tavo paties valią. Nejaugi prievarta save stabdysi? Esminis dalykas, kad norėdamas ką nors keisti lėtesnis būti negali, nes turi lėkti greičiau nei tie, kurie lekia. Atrodytų, galėtum daryti vieną darbą per savaitę: pusę dienos dirbti, pusę – skaityti knygas ir medituoti, „būti žmogumi”. Čia turėtų būti daugtaškis. Bet tuomet jautiesi tarsi negyventum, nes iš tiesų padaręs vieną darbą supranti, kad reikia padėti mokiniui ruoštis konkursui, tada jau reikia studijuoti naują kūrinį, kurį rytoj repetuosi su orkestru, tuomet suvoki, kad universitete likusi neišspręsta darbo problema, kurios rytoj rytą reikėtų imtis. Pagalvojus „ne, nebedarysiu” ima graužti sąžinė, kad nieko nedarai. Egoizmas tampa nenatūralia būsena. Nors viduje, žinoma, suprantu, kad jeigu ko nors nedaryčiau, pasaulis nuo to nepasikeistų. Tikriausiai reikia įsiklausyti į savo vidinį balsą, kuris sako, ką privalai daryti šiuo metu. – Taigi labiau klausotės to, kuris šaukia ką nors daryti, nei signalų, kad reikia sustoti? Ar šių nėra? – Yra. Iš tiesų viduje skamba nuolatinis priekaištas, kodėl yra vienaip, o ne kitaip, nesusitaikymas su dalykais, kurie žeidžia ir skaudina. Tuomet pasakai, kad šitaip būti negali ir kad turi daryti viską, jog būtų kitaip. Mano didžiausia svajonė – gyventi bendruomenėje, kuri yra nors truputį laiminga. Sakydamas „bendruomenė”, turiu galvoje rajoną, menininkus, miestą. Gyvenančių, mylinčių, norinčių kurti žmonių bendruomenę – plačiąja šio žodžio prasme. Dabar manęs neapleidžia jausmas, kad gyvename bendruomenėje, kuri yra labiau nelaiminga nei laiminga, labiau kenčianti nei kurianti, labiau nusivylusi nei tikinti. Ir dažniausiai galvojanti, kad nie-ka-da-čia-nie-ko-ge-ro-ne-bus. Yra, be abejo, ir gražių dalykų. Tačiau dominuoja pervargę žmonės, kurie nuolat skundžiasi, kuriems nuolat ko nors trūksta. Ir manęs neapleidžia jausmas – tai ką, po galais, aš neturiu kreipti į juos dėmesio? Labai norėtųsi tai keisti. O tuomet turi verstis per galvą, inicijuoti, koncertuoti, įtraukti draugus, bendražygius, vaikus. Kodėl jie tokie pervargę ir nusivylę, kodėl visi žiūri į Vakarus kaip į išeitį, su įsitikinimu, kad tik ten mes galime būti laimingi, o čia esą negalima? Nuolat girdžiu šią mintį iš jaunų žmonių ir mane tai žeidžia, nes žinau, kad visai nesvarbu, kur gyveni, svarbu – kaip ir ką veiki. Apie laimingus žmones – Šis bendras emocinis fonas, kurį patys ištransliuojame į pasaulį, galų gale grįžta ir sugrįžta liūdesiu, ar ne taip? – Paprasčiau tariant, mes jį transliuojame vienas kitam ir persiimame ta nuotaika. Matyt, jam tai suteikė didelį malonumą, nes jis iki šiol man kartą arba du per mėnesį paskambina. Klausia, kaip man sekasi, kaip šeima. Pasakoja, kad dirba mažoje kavinukėje – nors yra muzikantas, tačiau laisvalaikiu padirbėja ten barmenu. Jis gyvena nedideliame miestelyje, ir joje susirenka vietos bendruomenė, kurioje žmonės vieni kitiems padeda. Ar ten nėra problemų? Natūralu, kad jų yra visur. Bet jeigu vieni kitiems turime šiltų jausmų, sukuriame bendruomenę, kurioje yra gera gyventi kartu. Jis man pasakoja dalykus, kurių norėčiau Lietuvoje. Esame susikoncentravę kiekvienas į save. Sovietinis ir posovietinis laikas išmokė rūpintis savimi, na, visa klasikinė ekonomika provokuoja būtent tokį interesą. Neva kuo daugiau vartosi, tuo greičiau augs gerovė. „Pirmiausia vartok pats”, – ragina ji. „Aš”, „man”, „dėl manęs”, „kaip aš jaučiuosi”, „ko aš noriu”, „man blogai”, „linksminkite mane”, „aš turiu per mažai pinigų”, „mano bloga nuotaika”… Visi išminčiai tūkstantmečiais kalba apie tai, kad turėtume gyventi labiau dėl kito, į tai rodo visi įmanomi simboliai, tačiau materializmas ir BVP auginimas rodo kitaip. Mes sergame, bet to nesuprantame. Net ryžęsi atsisakyti to hedonistinio požiūrio išsigąstame, kad šitaip prarasime pagrindinį menamos materialiosios laimės šaltinį. Erichas Frommas parašė plonytę aiškią knygutę „Turėti ar būti?”, kurioje galima pasiskaityti apie tai, ar nori turėti ir kaupti, ar būti – gyventi. – Ši knyga yra jūsų namų bibliotekoje? – Taip, kartą kraustydamasis atradau ją tarp senų daiktų. O tikrąja šio žodžio prasme ji grįžo į mano rankas pastarąjį dešimtmetį, kai jau buvau veikiamas savo mokytojų, kurie mane pastūmėjo ieškoti atsakymų knygose, psichologijoje. Esu turėjęs labai depresyvių periodų, kai nesupratau, kas vyksta ir kodėl vyksta, ir ieškojau atsakymų. Tada vėl šmėstelėjo Frommas. Joje viskas labai aiškiai ir logiškai išdėstyta. Tiesa, neseniai mano paauglė dukra, ją perskaičiusi, pasakė nelabai supratusi. Tad galbūt ji ne visai jaunam skaitytojui, nors šiaip gana paprasta. Šeimos kelio ženklai – Kaip auklėjate savo vaikus? – Atvirai pasakius, juos matau labai mažai, tad kalbėti apie tai, kaip auklėju, yra sudėtinga. Bet neužsimiršta žodžiai, kuriuos man yra sakęs ne vienas žmogus: vaikas mokosi iš pavyzdžio, gali visą dieną aiškinti jam, ir jis ničnieko neišmoks, bet gali ką nors veikti, ir stebėdamas tave jis išmoks daug daugiau. Mūsų vyriausiajam vaikui, sūnui, yra 18-a. Tikrai žinau, kad sūnus auga konfliktuodamas su tėvu. Jiedviem visai nereikia būti draugeliais ir, vaikui sulaukus pilnametystės, kartu gerti alų arba žiūrėti „teliką”. Sūnus turi lyg ir oponuoti tėvui. Tėvas jį spaudžia į rėmus, tad sūnui, kad išsilaisvintų, reikia ieškoti argumentų, kovoti. Negaliu sakyti, kad manęs nėra, bet šeima gula ant žmonos Jurgitos pečių. Aš pareinu namo, kai visi eina miegoti, mes apsikabiname, ir aš geriausiu atveju glostau savo dukroms nugaras, skaitau pasakas, bet nuolatinio bendravimo dienų dienom nėra. Ar jiems manęs trūksta? Taip. Ir man jų trūksta. Bet ar aš galiu mesti viską, ką darau gyvenime, kas atrodo prasminga šiandien man pačiam ir nedidelei bendruomenei, kurioje gyvenu, ir užsiimti vien savo šeima? Tai būtų pernelyg primityvu ir egoistiška. Prisimenu bendravimą su savo šviesaus atminimo tėvais. Mano mama sakydavo: „Dieve, dieve, visą gyvenimą atidaviau savo vaikams ir dabar turiu mėnesių mėnesius laukti, kol jie man paskambins?” Tai labai įprasta situacija daugelyje šeimų. Ir aš pagavau iš vidaus ateinantį atsakymą, nuo kurio pats nustėrau: „Mama, kam tu gyvenai vien dėl savo vaikų? Tu turėjai gyventi dėl kitų priežasčių, siekti aukštesnių tikslų, o vaikai būtų ėję kartu su tavimi”. Ši mintis man kilo būnant 30-ies. Nežinau, ar esu teisus. Bet prisiminęs pojūčius bendraujant su savo tėvais aš esu ramesnis dėl savo vaikų. Jie vis tiek eis savo keliais ir prisimins, kaip tėvas ėjo šiame pasaulyje. Galime kiekvienas pagalvoti, ar mums labiau patiktų matyti savo tėvus nelaimingus, kalbančius apie tai, kad pensijos neužtenka net už šildymą susimokėti ir „tu, vaikeli, emigruok, nes būsi toks pat nelaimingas kaip aš”, ar mums būtų smagiau, kad jie mums sakytų: „Žinai, Lietuva – nuostabus kraštas. Kurkite, vaikai, čia, nes čia yra fantastiška ir mes esame savo žemės šeimininkai”. Šeima yra ne vien vaikai. Tai ir mūsų kaimynai, ir toje pačioje gatvėje gyvenantys, ir visos Lietuvos žmonės. Ir ši šeima yra ne ką mažiau svarbesnė nei mūsų asmeninė. – Orkestras taip pat yra šeima. – Taip, ir turi tikėti tuo pačiu. Orkestras yra bendruomenė, kurioje mes priimame žaidimo taisykles, kur mes visi gal kiek skirtingai žiūrime į tuos pačius dalykus, bet kiekvienas turi galimybę pasisakyti ir net protestuoti, jeigu jam kas nepriimtina. Subtilus momentas: orkestre kartais kyla diskusijų, kurios vargina, tai visi pripažįsta. Kai visi diskutuoja, atrodo, jog priartėta prie anarchijos ribos. Bet po penkerių metų darbo su Klaipėdos kameriniu orkestru galiu pasakyti, jog diskusija – vienintelis kelias siekiant, kad orkestras būtų sąmoningų narių šeima. Nediskutuojantys, savo nuomonės neišsakantys, iniciatyvos nerodantys žmonės yra nekuriantys žmonės. Mano užduotis – provokuoti kiekvieną orkestro dalyvį, kad turėtų savo nuomonę, mat tokiu būdu jis tampa aktyviu bendruomenės nariu, kuriam asmeniškai rūpi tai, kas vyksta.  M.Bačkus penkerius metus vadovauja Klaipėdos kameriniam orkestrui ir pats groja jame. Penkeri metai su orkestru – Ar prieš pradėdamas vadovauti orkestrui turėjote išankstinį planą, kaip tai darysite? – Ne. Tačiau turėjau išankstinę nuostatą, kad Klaipėdos kamerinis orkestras turi pasiekti pasaulinį kokybės lygį, nebe lietuvišką „gerai”. Man nesvarbi mano paties sveikatos ar laiko kaina. Aš darysiu tai tol, kol galėsiu, kol bendruomenė, miestas suteiks galimybę. Tad muzikantai nuolat patirs spaudimą: dar šiek tiek, čia ir ten trūksta, dar negerai. Anksčiau truputėlį konfliktuodavome kolektyve, nes aš neva visada nepatenkintas. Ne, aš esu labai patenkintas. Aš labai myliu tuos žmones, jie labai stengiasi ir toleruoja kasdien darbe mūsų patiriamą profesinį spaudimą, tačiau kolektyve yra gera atmosfera, ir man tai labai labai patinka. Bet aš negaliu pasitenkinti rezultatu, kuris yra vidutiniškas. Todėl aš vis sakau – čia ir čia turime pasitempti. Kodėl mes negalime džiaugtis smulkmenomis? Galime, bet tai labai priklauso nuo konteksto. Jeigu mano vaikas yra vienerių metukų ir žengia pirmuosius žingsnius, aš labai laimingas ir džiūgauju, kad jis perėjo kambarį. Tačiau kai vaikui yra 15-a, negaliu džiaugtis, kai jis tai padaro. Gyvenimas duotas tam, kad mes tobulėtume. Jeigu žengėme vieną žingsnį, reikia žengti ir kitą. Kas vakar buvo gerai, šiandien yra atspirtis. Tai ypač svarbu kūryboje, ypač – menuose. Menuose, kurie Lietuvoje yra peraugę į verslą, rutiną. Yra labai daug komercijos, organizacijų, kurios dirba tik tam, kad surinktų pilną areną, susirinktų pinigus už bilietus ir suktų savo verslą. Meninio tikslo liko labai mažai. Žinomiausi Lietuvos atlikėjai, ypač – popsrityje, dažniausiai tarnauja nebe meninėms idėjoms, o populiarumui, pinigams. Kiek įmanoma greičiau. „Reikia naudotis proga, kol esame ant bangos”, – tai daug kartų esu girdėjęs iš muzikantų, tai galima rasti atvirai teigiant žiniasklaidoje. Šitaip kalbėti nebėra gėda. Bet tarp eilučių skaitome kitką: „Menas svarbus tik tiek, kiek yra naudingas asmeniškai. Nebeabejoju dėl to, ką darau. Pagrindinis mano motyvas – semti, kol semiasi.” Matyti tai labai skausminga, bet tai pasidarė oficialu. – Pasidarė keista girdėti kalbant kitaip. – „O, dieve, koks jis arogantiškas! Ką jis vaidina? Menininkas?! Pfff. Atsipalaiduok – žiūrėk į gyvenimą paprasčiau!” Kiek kartų esu tai girdėjęs! Aišku, kiekvienas bandome įrodyti savo tiesą. Išsiskirti iš visuomenės, atseit mūsų kelias šventesnis ar teisingesnis, nors jis toks nėra. Tačiau kiekvienas nuo vaikystės savyje kuriame vertybių sistemą. Ir aš pagalvojau, kad visuotinai priimta vertybių sistema irgi egzistuoja. Juk dažniausiai vienodai vertiname tai, kas yra gerai, o kas – blogai, ar ne? Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje surengėme koncertą kartu su broliais pranciškonais. Jame skambėjo J.Haydno kūrinys „Paskutiniai septyni Kristaus žodžiai”. Tarp jo dalių broliai aiškino ir komentavo Kristaus pasakymus. Įstrigo frazė: „Yra didelis skirtumas, ar darai nuodėmę nežinodamas, ar žinodamas, jog klysti”. Jeigu nuo ryto atsikėlęs žinai, kad darai blogai, bet teisiniesi, kad visi taip daro, bendruomenė išsigimsta ir tampa nelaiminga. Kita vertus, anot psichoterapeuto Eugenijaus Laurinaičio, pagrindinis vaistas yra tai, kas žmoguje, o šiuo atveju – visuomenėje, liko sveiko. Reikia padėti vieni kitiems atrasti tas sveikąsias savo dalis. Tai – universalus bendravimo principas. Tinkamas ir šeimai, ir orkestrui, ir visam pasauliui. – Kas tuomet kelia kokybės lygį – techninis pasirengimas, sveika konkurencija, gebėjimas susitarti? – Pagrindinis dalykas, kuris veda žmones vienu ar kitu keliu, yra ideologija. Ją galima pavadinti ir kitaip, pavyzdžiui, orkestro tradicijomis, bet kalbama apie tą patį. Man reikia sukurti ideologiją, kuria patikėtų bent jau didžioji kolektyvo dalis, kuri nebūtų interpretuojama klaidingai, kuri nekeltų abejonių. Tuomet ideologija ir motyvas labai stipriai stumia mus į priekį. Atkreipkite dėmesį, kad tas pats kolektyvas – nesvarbu, aktoriai, šokio trupė, simfoninis orkestras – skirtingomis aplinkybėmis pasirodo skirtingai. Tad tai priklauso ne nuo kiekvieno iš jų asmeninio pasiruošimo, bet dėl žmogaus, kuris vadovauja – kokį tikslą jis iškelia. Ką mes veikiame? Kam to reikia? Primityviai kalbant, jeigu esu vadovas ir sakau: „Na, chebra, algą vis tiek reikia atidirbti – už dviejų savaičių koncertas. Parepetuokime šiek tiek, sugrosime ir galėsime atostogauti”. Motyvas, kaip matome, pasiimti pinigus. Kaip šie žmonės gros? Jie ir gros už pinigus. Vidutiniškai – tarsi atlikinėtų pareigą, kurios nenori atlikti. Jeigu 100 žmonių gamykloje jaučia, jog dirba tam, kad trys žmonės – direktorius, jo pavaduotojas bei pavaduotojo žmona – gerai gyventų, kolektyvas niekuomet nedirbs išskirtinai gerai. Jis turi jausti, kad visi dirba turėdami bendrą tikslą ir niekas tuo nepiktnaudžiauja. Sudėtinga pasiekti tokį susitelkimą, nes visi esame žmonės ir turime savo motyvų. Bet aš tikiu šiuo keliu, ypač – kameriniam orkestrui, nes tai kur kas mažiau, maždaug 20, žmonių. Visi darome klaidų, susireikšminame, kartais jaučiamės engiami arba neišgirsti. Bet galų gale turėtų nugalėti kantrybė ir tikėjimas, kad aukščiausias kriterijus yra kelias, kuriuo reikia eiti visą gyvenimą. Jeigu mes grojame daug geriau, tai pasako publika. Turime groti sudėtingiausią muziką taip, kad atėjęs nepasiruošęs žmogus pasiklausęs sakytų: „Nelabai ką supratau, bet man patiko”. Jis turi būti paveiktas emociškai, patikėti mumis kaip menininkais, turi pajusti, kad tai rimta. Ramybė – kūrėjui svetima – Ar kvietimai koncertuoti, kolegų patarimai taip pat pasitarnauja kaip išorinis vertinimas? – Taip. Jie reiškia, kad mumis pasitiki ne tik Klaipėdos koncertų salės, kurios kolektyvas esame, administracija. Žinoma, dažnai šiuos procesus suaktyvina pažintys, apsikeitimo programos, tad jie savaime nereiškia, kad grojame jau labai gerai. Tačiau besiplečianti orkestro gastrolių geografija jau gali būti kriterijus.  Vytauto Petriko nuotr. – Ir ji plečiasi? – Esame suplanavę veiklą pusantrų metų į priekį. Šiemet važiuosime koncertuoti į Estiją, į Baltarusiją, į Šveicariją – čia rugpjūtį dalyvausime Murteno tarptautiniame klasikos festivalyje. Atliksime savo specialybės muziką – klasikinę programą. Šiemet sukanka 300 metų nuo Johanno Sebastiano Bacho sūnaus, kompozitoriaus Carlo Philippo Emanuelio Bacho, gimimo, atliksime ir jo kūrinių. Tradiciniai koncertai publikai nebėra labai įdomūs, tad ieškome naujų formų, stengiamės sujudinti įprastas kūrybos klišes. Štai gegužės pabaigoje Klaipėdoje rengiame lietuviško smuiko fiestą – atvažiuos Vilhelmas Čepinskis, Martynas Švėgžda von Bekkeris, jaunų muzikantų. Nuolat bendradarbiaujame su Klaipėdos jaunimo teatru, neseniai parengėme programą vaikams knygos ir filmo apie Merę Popins motyvais. Planuojame kartu padirbėti su choreografe Agnija Šeiko – jungsime muziką ir modernųjį šokį. Plėtojame bendradarbiavimą su Liepojos simfoniniu orkestru. Birželį kolegos atvažiuos į svečius, sujungsime kolektyvus. Taip pat atvyks du juodaodžiai dainininkai ir brazilų dirigentas. Rengiame labai įdomią ir atraktyvią programą su George’o Gershwino bei braziliška muzika. Planuojame du koncertus – Klaipėdoje bei Liepojoje. Ketiname tęsti pradėtą bendradarbiavimą su broliais pranciškonais. Norėtume organizuoti bendrus vakarus, kur bandysime sujungti muziką ir žodį – kad tai būtų paveiku. Juk kartais atrodo, kad muzika sustiprina žodį, o kartais žodis – muziką. – Ar jūsų muzikos mokytojai buvo tokie pat entuziastingi? – Kadangi jų turėjau daug, pasitaikė, be abejo, visokių. Mokiausi M.K.Čiurlionio mokykloje, kur mano violončelės mokytojas buvo mano krikšto tėvas Romanas Armonas. Beje, dirbantis iki šiol ir neseniai šventęs 50 metų darbo sukaktį. Tai labai charizmatiškas, stiprus žmogus, idealistas kovotojas, ir man tai visada labai patiko. Nuo penkerių iki 18-os jis man buvo lyg antras tėvas. Vėliau studijavau pas profesorių Rimantą Armoną, šviesaus atminimo pedagogus Rimantą Šiugždinį, Romualdą Kulikauską, aplink nuolat girdėjome ir jautėme Raimundo Katiliaus energiją. Mane labai paveikė studijos Anglijoje, Olandijoje, apskritai labai daug suteikia bendradarbiavimas su tarptautinio lygio muzikantais. O vidinis postūmis ateina iš Marso – jaučiu savyje egoizmą, idealizmą, choleriškumą, impulsyvumą, kurie mane stumia į priekį. Nepasiduodu, net kai aplinkybės labai žlugdo ir sekina. Kitas gal sakytų, reikia į viską žiūrėti ramiau… Tačiau ir režisierius Valentinas Masalskis – mes su juo draugaujame, ypač anksčiau, Vilniuje, kai dar nebuvome šitaip užsiėmę, turėdavome laiko pasikalbėti, – yra dalijęsis pamąstymu, jog krikščioniškojoje tradicijoje nėra ženklų, kad buvimas vienam, meditacija, abejingumas, aplinkos ignoravimas būtų ką darniai keitęs. Žinoma, tai religija, specifinė sritis, bet vis dėlto… Jeigu tau skauda, tu šauki, o ne raminiesi. Vizitinė kortelė Mindaugas Bačkus, violončelininkas, Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas, muzikos pedagogas „Klaipėda” / kultūros ir meno žurnalas „Durys”, 2014 balandis, Nr. 4 |