„Garbanotas bosistas“ ir „Baltasis kiras“ – tarsi šeima

Šio gana improvizuoto pokalbio pašnekovai – Šarukas ir Tautvydas – mąsto vienodai ir sutaria, jog gyvenimas yra tikrų tikriausia kūryba, o ji – kaip žaidimas. Tokią pasaulėžiūrą, tikiu, lemia natūralumas ir pozityvumas, kuris, atrodo, tiesiog savaime inkrustuojamas į jų kuriamą muziką. Ir greičiausiai šiandien mažai kas nežino, kas yra „Garbanotas bosistas” ir „Baltasis kiras” – tai kolektyvai, jau daugiau nei penkmetį sėkmingai kuriantys psichodelinio roko, indie folko, rokenrolo stilistikos muziką ir visada sulaukiantys šiltų atsiliepimų.

Šiame pokalbyje atrasite tai, kas klausytojui paprastai lieka nematoma, – kūrybinę virtuvę, požiūrį į muziką bei grupės sąvoką. Trumpai tariant, beveik viską – nuo „Lego” kaladėlių iki paukščio skrydžio.

Kūryba – kas tai?

T.: Aš sakyčiau, kad kūryba yra viskas, ką darai. Tu atsikeli ir pradedi kurti savo dieną. Gyvenimas kaip skulptūra – tu visą laiką lipdai savo meno kūrinį, ir tada dar kartais kuri muziką. O muzikinė kūryba – tai sugebėjimas suaranžuoti teksto ir muzikos svorį. Tačiau man, turbūt kaip ir Šarukui, dalis kūrybos ateina ne sėdint ir kontempliuojant, o iš gyvenimiškų dalykų, kurie duoda minčių, ir tuomet viskas susikuria iš sąmonės. Iš to, kaip tu gyveni, ką matei, ką sužinojai, ką išgirdai, kas tau įdomu. Didelė dalis kūrybos ateina, kai tiesiog gerai leidi laiką su draugais grodamas ir improvizuodamas – lyg žaisdamas „Lego” kaladėlėmis. Iš to išsirutulioja kūryba, kuri yra labiau kaip žaidimas.

Šaras

Šaras

Š.: Kaip ir Tautvydas sakė, tu nesėdi ir negalvoji apie kokius nors dalykus, nebūni susikūręs plano. Tiesiog iš gero buvimo šauna mintis ir pagalvoji, kad kažką gali padaryti arba galėsi pakartoti tai, ką pajautei tuo metu. Sunku pasakyti, kas ta kūryba, nes ją sunku pasisavinti. Man atrodo, kad tai toks nelabai pažabojamas dalykas – tu jo negali priskirti sau. Man dažnai taip būna, kad pagalvoju, jog aš sukūriau, bet suprantu, kad daug ir klausau, tai daug ką ir pakartoju iš kitų žmonių. Iš esmės tu perinterpretuoji visa, ką žmonės veikė.

T.: Man atrodo, pati kūryba, jeigu ją įasmenintume, – tai sugebėjimas sugauti tą momentą ar sugebėti jį prisiminti ir išlaikyti iš to, kas yra visų bendra nuolatinė kūryba. Kūryba – tai jautrumas aplinkai.

Ar kurdami muziką remiatės metodais?

T.: Aš turiu tris variantus. Pirmas – kai būni namie vienas ir viskas vyksta dėl savęs, galima tai pavadinti recreation – atsigavimu. Kai tu paimi gitarą, nes jauti, kad reikia ją paimti, ir nežinai, ką groji, tiesiog groji, niekas tavęs neverčia. Ir jeigu suklysti, tai yra tik nauja ieškojimų pradžia. Man lygiai tas pat būna su žodžiais – aš jais improvizuoju ir niekada neužsirašinėju, stengiuosi prisiminti. Antras būdas – kai groju su grupe ir viskas vyksta kolektyviai improvizuojant. Kiti žmonės mąsto visai kitaip, jie turi kitą patirtį ir per instrumentą, muziką jie įneša savo krūvį, kaip jie jaučia ir įsivaizduoja realybę. Ilgai pajamin’inus kūrinys įgauna spalvą, struktūrą ir atsiranda kertiniai, esminiai dalykai, kuriuos jau galima fiksuoti kaip kūrybą. O tuomet lieka sunkiausia dalis – sugalvoti žodžius. Tokiu atveju aš naudoju eilutes, kurios kažkada sukosi galvoje, ir žiūriu, ar jas galiu pritaikyti. Būdavo ir taip, kad išeidavome su „Baltuoju kiru” pagroti į miestą prie visokių kultūrinių paminklų, tiesiog kažkas duodavo mintį ir mes jam’indavome ne tik muzika, bet ir žodžiais. Gal kartais jie ir atrodo juokingi, bet mes juos kurdavome tam, kad būtų linksma. Trečias būdas susijęs su elektronine muzika – tai visai kita kūrybos forma. Tai kaip „Lego” kaladėlės, kai tau daugiau kaip 25 metai. Kai pradedu žaisti su tais dažniais, garsais ir begalinėmis galimybėmis, atsiranda visai kitas kūrybos pojūtis, kuris yra pirmo ir antro metodų mišinys, kai savo asmeninę idėją kristalizuoji pasitelkdamas žymiai didesnes elektronines muzikos valdymo galimybes. Visa ta sistema pagrįsta tuo, kad bet kada gali sugrįžti prie tam tikrų kūrinio segmentų ar skambesio elementų nesugriaudamas jau sukurtos pagrindinės idėjos. Tokia kūryba leidžia patirti didelę kūrybiškumo laisvę ir priartėti prie muzikos esencijos.

tautvio (Small)

Tautvydas

Š.: Gal pradėčiau nuo to, kad didžiąją savo laiko dalį praleidžiu su vyresniais žmonėmis ir anksčiau dėl to kiek kompleksuodavau. Turiu vyresnį brolį ir grupėje dabar žmonės vyresni. Prisimenu, anksčiau Mantas daugiau kurdavo. Jis atnešdavo minčių, panašių į Tautvydo minėtą antrą variantą – kai tu atsineši į repeticijų salę kokią nors mintelę ir kiti žmonės ją išplėtoja iki istorijos. Man atrodo, tai toks paprastas variantas, kurį visi, kas groja, žino. Aš dažnai turėdavau minčių, ką norėčiau padainuoti, bet man visą laiką atrodydavo kvaila, nes vyresnysis brolis, baigęs klasikinę filologiją, man puikiai išaiškindavo gyvenimiškus dalykus, galvodavau, kad neprilygstu jam žodžiu. Ir tik kai galvodavau apie tekstą, kurį galėčiau padainuoti, jausdavau, kad Mantas jau yra pergyvenęs tą laiką, kai taip galvojo, ir man pasakys: „Šarai, gal kažkaip keistai čia skamba…” Ir dabar taip yra, bet galvoju, kad aš irgi bręstu, ir atsakau jam: „Mantai, o man atrodo, kad visai gerai.” Tai tokia ta kūryba teksto atžvilgiu.

Ar sutiktumėte su mintimi, kad grupėje labai svarbūs santykiai tarp žmonių, o muzikinis profesionalumas gali užimti ir antraeilę poziciją?

T.: Ir taip, ir ne. Čia du kraštutinumai. Grupėje niekada nebūna labai geri ar labai blogi santykiai: jeigu būna labai blogi santykiai, tai nebūna grupės, jeigu būna labai geri – tai šeima, o šeimai ir groti nebūtina, galima klausytis įrašų ir šokti, ar gamintis kartu valgyti ir miegoti, ar žaisti badmintoną, if you know what i mean. Man atrodo, kad dažniausiai grupėse būna balansas. Geri santykiai priklauso nuo to, kiek esi susižaidęs buitiniuose dalykuose, nes jų grupėje yra visai nemažai. 77 nuošimčiai yra aukso viduriukas kalbant apie gerus santykius muzikos grupėje.

Ar galėtumėte savo grupes pavadinti šeima?

Š.: Aš to siekiu. Jeigu sakai žodį „grupė”, tai tu vardini žmones, kurie daug laiko leidžia bendrai. Man atrodo, aš visą laiką lyginau grupę su šeima ir pagrindiniai dalykai joje turėtų būti nuolankumas ir pasitikėjimas. Visi grupės nariai turi daug skirtingų minčių ir reikia surasti tą vieną bendrą. Įsivaizduoju, kad grupėje visi turėtų būti geri draugai – su kuriais nors ir pykstiesi, bet vis tiek išlieki draugais.

T.: Man šeima yra aukščiausio skaidrumo reikalas – kaip kristalas. O tie 77 procentai yra tokios sąmoningos grojimo būsenos ir kartu pasiėmę iš šeimos visa, kas geriausia. Man atrodo, tiek „Garbanotas bosistas” (GB), tiek „Baltasis kiras” (BK) nesame pratę prie to džiazinio varianto, kai visi susibėga, pagroja ir išsiskirsto. Mums smagu suartėti, tai mūsų komunikavimo ir laiko leidimo būdas. Juo labiau kad GB visada maišėsi su BK, visada buvo šalia vienas kito. Visi GB nariai yra groję su BK. GB yra BK (šypsosi).

„Baltojo kiro“ koncertuose vyrauja fenomenas – niekada nežinai, kas išeis į sceną. Kaip tai paaiškintumėte?

T.: Aš pats niekada nežinau, kas išeis į sceną. Grupe aš laikau tuos žmones, kurie ateina į repeticijas sukurti karkasą skrydžiui. Kai yra branduolys, ant jo gali kurtis bet kas: tie, kas jaučia, tie, kas nori, tie, kas skrenda. O branduolys yra tam, kad galėtume tobulėti, kurti toliau, ieškoti naujų variantų. „Baltajame kire” pats smagiausias dalykas yra tas, kad visi skrenda kartu, net tie, kas ateina į koncertus ir šoka, kartu juda į ritmą, pasineria į kolektyvinį transą – paukščio skrydį. Kartu yra ir grupės apibrėžimas, ir „Baltojo kiro” apibrėžimas, kuris yra daug platesnis. Patekti į grupę nėra taip lengva, nors labai daug žmonių nori, tačiau neužtenka tik groti, reikia būti arčiau, visai šalia, beveik kaip šeimoje, dalyvauti bendrame reikale. Viskas vyksta natūraliai. Čia kaip tapti draugu – gali prie bet ko prieiti ir susidraugauti, bet nebūtinai tai reiškia, kad pavyks tapti tikru draugu. Reikia rasti abipusį norą būti kartu.

Kalbant apie sudėtį – kaip jaučiasi „Garbanotas bosistas” po grupėje įvykusių pokyčių?

Š.: Kalbant apie muziką, viskas pasikeitė tuo, kad ji įgavo struktūrą. Dar sunku pasakyti, kaip viskas pasikeitė, tarsi dar ir nesupranti… Gali pasakyti, kad išėjo būgnininkas ir bosistas, ir negali tiksliai pasakyti, kaip visa tai įvyko. Kartais būna taip, nes nepavyksta susikalbėti, kai žmonės kitaip galvoja ar kitko tikisi. Dabar tiesiog išgyvename tą pasikeitimą. Tai visiškai kitokie žmonės, negu buvo, ir kartu grojame dar tik 5-6 mėnesius. Dar gerai nepažįstu nei Kipro, nei Jono, bet bandau perprasti jų pasaulėžiūrą, vertybes, nes nuo to ir priklauso grupė. Tokios grupės iš mano vaikystės kaip „Bitlai”, „Led Zeppelin”, „Pink Floyd”: pažiūri, kiek laiko jie grojo kartu – 10-20 metų – ir galvoji: „Kaip taip įmanoma? Čia kaip šeimos! Kaip sidabrinės ir auksinės santuokos. O kiek jų yra pasaulyje? Jų labai mažai, visi išsiskiria.” Tada susimąstai, kodėl jie visi lieka? Mano manymu, tuo metu, kai grojo, jie buvo visiška šeima. Ir to sieki – sieki taip pažinti žmones, kad galėtum būti kartu bet kur ir bet kada.

T.: Iš tikrųjų mūsų laikmetis ir situacija yra verti gailesčio, kadangi gyvename absoliučioje laisvėje, facebook laikais – tu gali susidraugauti su kuo tik nori, po to išmesti iš draugų… Tais laikais, kai grojo „Bitlai” ir Džimis Hendriksas, viskas buvo kitaip. Neseniai skaičiau Zapos atsiminimus, ir jis rašo, kad grupė negalėjo pasidaryti savo įrašų, jei neturėjo kontrakto su leidybine kompanija. Muzikantai trokšdavo pasirašyti sutartis ir įsipareigoti, kad apskritai galėtų kurti muziką ir groti su grupe. Skaitmeniniais laikais mes galime patys nusipirkti kelis mikrofonus, garso plokštę, sėdėti ir eksperimentuoti, kol pasidarysim pusėtinus įrašus soundcloud’ui, facebook’ui ar youtube’ui. Vis dėlto man atrodo, kad dabar pagrindiniai grupių pokyčiai vyksta dėl žmogiškojo faktoriaus – jeigu tu esi bendramintis, lipdai kolektyvinę skulptūrą, tai visa grupė dėl to tik džiaugiasi ir tobulėja.

Kaip manote, kokių asociacijų patiria klausytojas, girdėdamas Jūsų muziką? Ar siekiate perduoti konkrečią žinią?

T.: Take it easy, don’t get wasted, flip da bird.

Š.: Kad žmonės pamatytų, jog smagu gyventi. Kad gali groti, jeigu nori, ir linksmintis ant scenos. Aišku, turi žinutę, kurią norėtum ištransliuoti, bet labai sunku pasakyti, ką tiksliai nori pasakyti, nes jei to norėtum, eitum į politiką. Bet menas – muzika, dailė – sukuria žymiai daugiau atsakymų variantų, kaip žmogui mąstyti. Tu esi labai paprastas bičas, pagroji, ką įsivaizduoji norintis pasakyti, ir tiek. Gal reiktų kūrinio paklausti, ką jis nori pasakyti?

T.: Nėra vieno atsakymo ir gal net nėra vienos minties. Gal jų yra visa virtinė, ir mintis vestų mintį, o mes nukryptume vis toliau… Bet yra kažkokia kosminė sąmonė, visatos, žmonijos ir gyvybės esmė. Esmė būti tame vyksme tą trumpą laiką ir padėti vieni kitiems keliauti tolyn.

1 komentaras

Parašykite komentarą