Tomas Vaiseta: laimingi debiutuojančio prozininko atsitiktinumai

Tomą Vaisetą pirmą kartą pamačiau ir apie jį sužinojau per vienus radijuje vykusius kūrybos skaitymus – prisimenu įspūdį apie jo klampų, ir, kaip tuokart atrodė, sudėtingą tekstą. Pamaniau, kad Vaiseta toks rimtas, ateityje literatūros lauke žadantis įdomių staigmenų, prozininkas.

Tomas Vaiseta. Asmeninio albumo nuotr.

Tomas Vaiseta. Asmeninio albumo nuotr.

Po keleto metų pasirodė Tomo mokslinė monografija „Nuobodulio visuomenė“ – taigi prisiminiau, kad per tuos skaitymus radijuje buvo sakyta, jog šis žmogus dar ir istorikas.  Pavasarį šmėkštelėjo kita žinia – jis laimėjo kasmet Lietuvos rašytojų sąjungos rengiamą pirmosios knygos konkursą. Taigi atsirado puiki proga pakalbinti T. Vaisetą ne tik kaip mokslininką, bet ir kaip debiutuojantį rašytoją.

Šiais metais pasirodė tavo monografija, pavasarį paaiškėjo, kad laimėjai „Pirmosios knygos“ konkursą… Ar debiutuodamas grožinėje literatūroje jautiesi panašiai, kaip ir išleisdamas mokslinę? Turi lūkesčių tiek dėl vienos, tiek dėl kitos knygos?

Tos knygos – lyg išėjusios dviejuose skirtinguose paraleliniuose pasauliuose. Man sunku jas kaip nors susieti ar palyginti savo jausmus jų atžvilgiu.

Monografija „Nuobodulio visuomenė“ parašyta disertacijos pagrindu, todėl yra ilgo, nuoseklaus, metodiško darbo, kuris tęsėsi ketverius doktorantūros metus, rezultatas. Paskutinius jos rašymo metus tai buvo tapę vieninteliu mano darbu. Beveik kaip dirbdamas kokioje valstybinėje įstaigoje, sėsdavau prie stalo kasdien devintą ryto ir rašydavau iki penkių ar šešių, nors neretai reikėdavo tiesiog prisiversti. Todėl man ir dabar atrodo, kad disertacijas parašo ne būtinai patys protingiausi ir talentingiausi, o tie, kurie labiausiai užsispyrę.

„Paukščių miegą“ parašiau dešimt kartų greičiau – į galvą šovė idėja, gana greitai parašiau pirmą apsakymą, tada supratau, kad galiu parašyti ir kitus. Tai nebuvo koks nors dieviškas įkvėpimas, bet užteko idėjos, kuri man pačiam patiko, o tada jau kiek metodiškai susidėliojau visą jų sąrašą, kurį ir įgyvendinau (tiesa, ne visą). Tad jeigu monografija yra akademinio nuoseklaus darbo rezultatas, prozos knyga, tokia, kokią ją parašiau – laimingas atsitiktinumas (laimingas man, nebūtinai – kitiems).

O apie lūkesčius galiu pasakyti tik tiek, kad džiaugčiausi sulaukęs profesionalios kritikos tiek apie vieną, tiek apie kitą knygą.

Kodėl pasirinkai būtent PK seriją, kai Lietuvoje tiek leidyklų, kad suskaičiuoti neužtektų ir rankų bei kojų pirštų?

Kadangi apie tai pats esu nemažai galvojęs, galiu atsakyti netgi punktais. Pirma, ką duodama interviu Tau jau sakė kita šių metų PK nugalėtoja Jasponytė, tai kokybės kartelė. Ji gal nėra pakelta labai aukštai, bet vertintojai tikrai autoritetingi ir pralįsdamas pro jų sietą gali bent truputį ir bent trumpam padidinti pasitikėjimą savo tekstu. O juk turbūt ne vienas rašantis patiria jausmą, kad kitą dieną po parašymo pradedi stipriai abejoti ką tik parašytu tekstu.

Antra, PK konkursas debiutantus išvaduoja nuo šių dienų leidybos pagrindinio leitmotyvo – rūpesčio dėl komercinės sėkmės. Pateikdamas knygą PK, tu neturi labai jaudintis, ar tavo parašytas tekstas bus sėkmingas komerciškai, ir nebijoti, kad po nesėkmės turėsi ištverti leidyklos vadovo liūdnai linguojančios galvos vaizdą ar panašią nemalonią situaciją. Ir vertintojai neturi apie tai galvoti, o tai taip pat, spėčiau, daro įtaką jų sprendimams. Beje, gera literatūra ir komercinė sėkmė tiek pat dažnai sutampa, kiek ir nesutampa, tad aš tam neprieštarauju. Bet vis tiek malonu apie tai negalvoti.

Trečia, nors PK dalyviai apie tai bent viešai nenori kalbėti, bet faktas tas, kad į šio konkurso knygas dažnai atkreipiamas didesnis dėmesys nei į kitur išleistus debiutinius kūrinius. Ar būtum mane kitu atveju kalbinusi? Tai, žinoma, Rašytojų sąjungos sukurtos tradicijos ir įdirbio rezultatas. Kitoms leidykloms reikia įdėti kur kas daugiau pastangų, o tai anaiptol ne visada joms atsiperka.

Man, dar neskaičiusiai tavo apsakymų rinkinio, smalsu, ar Tomą mokslininką dominančios temos persidengia su Tomą rašytoją virpinančiais dalykais? Gal galėtumei trumpai papasakoti, ko tikėtis iš knygos „Paukščių miegas“?

Tomas mokslininkas ir Tomas „Paukščių miego“ autorius gyvena jau minėtuose skirtinguose pasauliuose. Jie tik užmiega kartu, o ryte atsisveikina ir vėl gyvena kas sau. Kitaip tariant, aš tikrai atskiriu šias dvi savo veiklas ir niekada neplanavau imti apie istoriją rašyti ne „moksliškai“, o „literatūriškai“. Bet vis tiek galvoje vienas po kito gulė iš istorijos atėję siužetai, kurie nedavė ramybės.

Man net kartais norisi ant kolegų istorikų pabambėti, kad jie iš gryno tingumo neišnaudoja fantastiškų siužetų, įrašytų mūsų istorijoje. Bet, aišku, jie turi rimtesnių darbų nei rašyti bestselerius. Turbūt kažkurią akimirką ta siužetų sankaupa pasiekė kritinę ribą ir mano galvoje pareikalavo savo teisių į realizaciją.

Tad taip, skaitytojai atras užuominų į XX a. Lietuvos istoriją ar atskirų to laiko įvykių interpretacijų. Tačiau istoriniai įvykiai, istoriniai siužetai man yra ir labai svarbūs, ir antraeiliai. Labai svarbūs, nes būtent jie kūrė specifines vidinio gyvenimo būsenas, ir antraeiliai, nes būtent būsenos, o ne patys siužetai man buvo įdomūs. Taigi tai – būsenų, o ne įvykių istorija. Kitaip sakant, nebandau žaisti intelektualinių žaidimų su istorijos interpretacija, o tiesiog bandau vaizduote peržengti tą ribą, kur istorijos mokslas būna priverstas sustoti.

Kokio laikotarpio tekstai sudėti į šią knygą?

Kaip minėjau, idėja šovė gana atsitiktinai ir galutinai išsirutuliojo greitai. Devyni iš dešimties apsakymų yra parašyti nuo praėjusių metų lapkričio iki šių metų vasario.

Vaiseta_Pauksciu_vir-500x500Kaip atrodo tavo rašymo procesas? Ar daug redaguoji?

Man atrodo, kad dabar rašymą taip veikia įvairios technologijos, kad sunku apskritai pasakyti, ką reiškia teksto redagavimas. Pavyzdžiui, labai daug pirminių sumanymų, netgi atskirų pastraipų užsirašau į telefoną. Juk jeigu naktį prieš užmiegant (ar prabudus) staiga ateina koks sakinys ar pastraipa, patogiausia pasiimti jį. Lygiai taip pat einant gatve, sėdint bare, važiuojant autobusu ir t. t. Žinoma, tie užrašai toli gražu neprimena „literatūros“. Todėl vėliau, persirašydamas į kompiuterį, iš karto stengiuosi juos koreguoti ir rašyti sklandžiau. Ar tai galima vadinti redagavimu?

Lygiai taip pat sunku pasakyti, kas yra redagavimas rašant kompiuteriu. Jei ką tik parašytą sakinį ištrini ir rašai iš naujo, ar tai redagavimas? Ar redagavimas tėra tai, ką taisai po dienos, savaitės, metų? Šiaip ar taip, tekste visada pamatysi, ką dar galėtum pataisyti. Gal kas nors ir pajaučia išdailinęs tekstą iki tobulumo. Man taip nenutinka. Tikiuosi, ir nenutiks.

O pasakodamas apie redagavimą, regis, papasakojau ir apie rašymo procesą. Bent jau išsidaviau, kad telefonas man tapęs svarbiu įrankiu. Žinoma, galiausiai ateina metas, kada tiesiog turi sėsti ir rašyti. Taigi dirbti.

Ar rašydamas galvoji apie savo skaitytoją, koks jis?

Ne, nuoširdžiai negalvoju, jei nori paklausti, ar įsivaizduoju jo tipą, socialinį, kultūrinį ar dar kokį nors kitą. Ir taip, tikrai galvoju, nes keliu bendrus klausimus: ar kas nors tai skaitydamas ras prasmės? Ir ne mažiau svarbų – ar bus įdomu? Jei kas nors pasakys, kad šie kriterijai nėra universalūs, sutiksiu. Bet į universalijas nepretenduoju, tik mokausi atsakyti į šituos klausimus.

Koks tavo požiūris į kūrybinio rašymo kursus? Kaip atrodė tavo paties „mokymasis rašyti“?

Prisimenu, kad paauglystėje perskaičiau Maksimo Gorkio mintį, esą rašytojas turi kasdien rašyti, bent po sakinį. Kadangi norėjau rašyti, mėginau vadovautis šia didaktika, ištvėriau keturias ar penkias dienas. Vis dėlto geriausias „mokymasis rašyti“ yra skaityti (geriau ką nors kita nei M. Gorkį). Skaitymas ugdo ir kalbos jausmą, ir gebėjimą nuosekliai mąstyti (net jei siužetas toks nėra), turtina žodyną, ką jau kalbėti, kad panardina į tokius vaizduotės žaidimus, kad nenorėdamas iš jų išeiti pradedi kurti savo.

O kūrybinio rašymo kursai tikro talento nesugadins. Visais kitais atvejais tai yra toks pats būrelis, kaip mezgimo, astronomijos ar šokių, tad šia prasme jie tikrai naudingi ir sveikintini. Nors, beje, Vakaruose jie jau seniai populiarūs, įvairiuose prestižiniuose universitetuose ir kitur, ir juos yra lankę nemažai garsių rašytojų. Bet įtariu, kad ir šiuo atveju galėtume sakyti – jų tiesiog nesugadino.

Jeigu klausimas nėra per daug intymus, būtų įdomu sužinoti, kokie tekstai tave (su)formavo, tebedaro ryškią įtaką – nebūtinai stiliumi ar tematika?

Bijau, kad trumpai atsakyti bus sunku. Kadangi mėgstu skaityti, turiu susikūręs savąją skaitymo legendą, kaip visi skaitantieji. Tikroji meilė literatūrai prasidėjo paauglystėje, kai atradau prancūzų XIX a. klasiką, labiausiai – natūralistus Émile Zola ir Guy de Maupassantą, bei rusą Fiodorą Dostojevskį. Vėliau man stiprų įspūdį paliko išleisti Anthony Burgesso „Prisukamas apelsinas“ ir Iaino Bankso „Širšių fabrikas“, taip pat „Tyto albos“ leista serija „Garsiausios XX a. pabaigos knygos“ (paminėčiau Thomo Brussigo „Herojai kaip ir mes“, arba tokią keistenybę, kaip Andrezejaus Zaniewskio „Žiurkinas“).

Perėjau ir kitus tipiškus brendimo etapus: Albertą Camus (kurį vis dar su malonumu skaitau ir nemanau, kad jis tinka tik šešiolikmečiams), Franzą Kafką („Metamorfozės“ yra daugiausia kartų mano skaitytas literatūrinis kūrinys), Antaną Škėmą. Paskui teko persirgti Jurgio Kunčino liga (jį tebelaikau didžiausiu autoritetu) ir Marcelio Prousto manija (prie jo baisu prisiliesti). Patinka skaityti maištingąją „kitų knygų“ literatūrą. Arba, kaip kiekvienas trisdešimtmetis, norėčiau būti parašęs ką nors panašaus į Sylvia Plath „Stiklo gaubtą“. O paskutinių kelerių metų autoritetai išlieka tie patys: Maxas Frischas, J. M. Coetzee, Michelis Houellebecqas, Philipas Rothas. O kažkur šalia, į vyrų kompaniją nesiprašydama, stovi Virginia Woolf, kurios „Į švyturį“ pribloškė.  

Kokie sluoksniai ir spalvos atsiveria, kai peiliu perpjauni ne sovietinę, bet šiuolaikinę Lietuvos visuomenę?

Jei jau pavartojai pjovimo metaforą, galėčiau atsakyti, kad esu greičiau pananatomas, o ne chirurgas, t. y. pjaustau tik negyvus kūnus. Todėl kalbėdamas apie dabartinę Lietuvos visuomenę galiu remtis tik tokiu pačiu įspūdžiu, kaip ir visi kiti. Beje, „Paukščių miege“ bandau paliesti vieną šiandienos problemą, paversdamas mūsų gyvenamąjį laiką jau praeitu. Susilpnėjęs „dauginimosi malonumas“, kaip yra rašęs Marcelijus Martinaitis, t. y. mūsų visuomenės traukimasis, man nuoširdžiai neduoda ramybės (ir ne todėl, kad būčiau pats praradęs „dauginimosi malonumą“) bei kelia nuostabą, juk gyvename geriau nei kada nors anksčiau. Nors egzaltuoto tragizmo gaidos tikrai nepadeda rimčiau apsvarstyti šio klausimo, bet ir nuolat pasitaikančios pašaipos, kad nėra čia ko virkauti, viskas bus gerai, atrodo kaip guodimasis, kai galva jau įkišta į giljotiną.

Pritari spaudoje jau ne vieną dešimtmetį eskaluojamai temai apie visuomenės pakraščius ir rašytojų nereikalingumą šioje vartotojų kultūroje?

Na, Vilniaus knygų mugės mastai, leidyklų kiekis, išleidžiamų knygų skaičius ir norinčiųjų būti rašytojais gausa leidžia rimtai abejoti, ar čia verta vartoti žodžius „pakraščiai“ ir „nereikalingumas“. Vartotojiška kultūra, žinoma, turi savo neigiamų ir labai nepatrauklių savybių, bet individualiame gyvenime, jei tik nori, su jomis gali daugiau ar mažiau susidoroti, pavyzdžiui, skaityti tik gerą literatūrą, o ne kokius murakamius, koeljus ir pilkus atspalvius.

Bet apskritai abejoju, ar rašytojų buvimą nulemia jų „reikalingumas“. Literatūra, kaip ir kiti menai, aišku, atlieka įvairias „taikomąsias“ funkcijas, bet ji tikrai neišnyktų, jei jų neatliktų, nes literatūrą kuriantieji rašo pirmiausia ne todėl, kad kitiems reikia, o todėl, kad jiems patiems reikia. Jei Williamas Faulkneris galėdavo atidirbti keliolika valandų gamykloje, o po to vis tiek rašyti, kaip mes jį ir jo talentą galime sutalpinti į „reikalingumo“ rėmus? Talentas šia prasme yra labai savarankiškas ir gyvybingas, ir visada atsiras, kas juo susidomi.

Ar kokie nors šiuolaikinės literatūros diskurse vykstantis dalykai tau atrodo reikalaujantys maišto?

Tiesą sakant, man dažnai atrodo, kad šiais laikais parašyti gerą klasikinį romaną yra kur kas didesnis maištas nei griauti „tradicines“ formas. Nors pagunda kyla, bet per XX a. jau tiek buvo šia prasme maištauta, kad nebuvo palikta akmenio ant akmens. Aišku, talentingas maištas dažnai yra produktyvus – atveria naujas perspektyvas, bet šiaip gera literatūra visada yra maištinga, nes ji maištauja prieš grafomaniją, beskonybę, banalybę, kvailybę ir kitas amžinas vertybes, kurios ir dabar labai gajos.

Kokios pastaraisiais metais išėjusios lietuvių autorių knygos tau atrodo vertos dėmesio?

Jeigu kalbėtume apie ilgesnį laiko tarpsnį, lietuviškoje prozoje matau du akivaizdžius lyderius – Andrių Jakučiūną ir Undinę Radzevičiūtę. Jų neskaitęs, manau, tikrai nesužinosi, kas Lietuvoje kuriama geriausia. Mano kartai labai svarbus buvo tapęs Sigitas Parulskis, ir jo romaną „Tamsa ir partneriai“ laikau labai drąsiu ir reikalingu mūsų visuomenei kūriniu, bet vis tiek norisi klausti: kur dingo S. Parulskis (prozoje, ne poezijoje)? Iš vyresnės kartos stengiuosi sekti, ką išleidžia Romualdas Granauskas. Ir nors pastaraisiais metais didesnio pripažinimo sulaukė jo kitos knygos, tačiau man labai įstrigo „Kai reikės nebebūti“ – ne todėl, kad labai šuniška, o todėl, kad labai žmogiška.

Iš jaunųjų prozininkų visada perskaitau tai, ką publikuoja Ieva Toleikytė – jos paslapties pajautimas (ar kaip tai pavadinti) yra užburiantis. O pats paskutinis atradimas, perskaitytas prieš savaitę ir sukėlęs nuostabą ir skaitymo malonumą – Vaivos Rykštaitės „Kostiumų drama“, chuliganiška, ironiška, saviironiška ir tragiška.

Ar bičiuliaujiesi su kitais rašytojais? Kaip manai, ar bendravimas su savo „gildijos nariais“ apskritai svarbus?

Nesibičiuliauju, natūralu, nes nesu rašytojas. Literatūrinį pasaulį (ir šiek tiek daugiau, bet tai kita tema) man atstoja bičiulis Mindaugas Nastaravičius. Jis mane apšviečia ir poezijos (todėl skaitau tik jo eilėraščius ir ką jis rekomenduoja), ir apskritai literatūrinio gyvenimo klausimais. Man to užtenka.

Svarbu turbūt turėti ne tiek griežtai profesiškai apsibrėžtą bendravimo ir bendraminčių ratą, kiek apskritai intelektualinę terpę, iš kurios gali semtis žinių, patirties, idėjų, o taip pat pasitikrinti savo idėjas, žinias ir patirtis, ar tiesiog paplepėti prie alaus. Tokią terpę tikrai turiu, ir nors joje vienintelį Mindaugą galima pavadinti „rašytoju“, daug svarbiau, kad joje visi – skaitantys, ir labai daug.

Koks tavo požiūris į Lietuvos rašytojų sąjungą? Ar tai nėra tiesiog liekana iš sovietmečio?

Negi dabar atsakysiu, kad knygą išleis „liekana iš sovietmečio“? Man atrodo, kad tikroji problema, jeigu tokios ieškosime, yra kai kurie (tikrai ne visi) šiai organizacijai priklausantys žmonės, kurie ne tik įsivaizduoja, bet ir vis dar nori, kad Rašytojų sąjunga funkcionuotų kaip sovietmečiu: teiktų privilegijas, garantuotų jų knygų išleidimą ir, ko gero, net skaitymą. Nežinau, kiek dėl to kalta pati sąjunga, nes tokių tipažų, deja, pilna įvairiose gyvenimo srityse.

Ir baigiant, ko palinkėtumei tiems, kurie norėtų kada nors imti ir patys parašyti prozos knygą?

Nelaukti „kada nors“, o imti ir parašyti.

Parašykite komentarą