Pokalbis su jauna rašytoja apie magines patirtis ir kitus dalykus

Žmonės, iki pilnametystės parašę ir išleidę savo pirmąsias knygas, man kelia kone baimingą pagarbą – atrodo, kad jeigu jie tai padarė būdami tokie jauni, kas laukia toliau? Ir tikrai, dažnai anksti debiutavusių autorių tolesnės gyvenimo trajektorijos būna taip pat vertos baimingos pagarbos. Šį kartą kalbamės su Vaiva Vasiliauskaite. Autorė šiais metais išleido maginės fantastikos romaną „Pabusk”, kuriame, atsispirdama nuo Luiso Kerolio „Alisos”, kalba apie šiuolaikinių paauglių problemas.

Ilonos Kukenytės nuotr.

Viename savo interviu esi minėjusi, kad knygą „Pabusk” rašei nuo dvylikos metų, perrašinėjai tris kartus, o paskutinįjį variantą kūrei dvejus metus. Dabar rašai antrąją knygos dalį. Ar teko su skaitomomis knygos ištraukomis pasirodyti kokiuose nors literatūriniuose moksleivių konkursuose? Koks Tavo požiūris į juos?

Vieną kartą teko su pirmuoju, tik dar nešlifuotu, dabartinės „Pabusk” skyriumi. Jau net neprisimenu, koks tai buvo konkursas… Įspūdis išblėso. Ne taip dažnai dalyvauju rašymo konkursuose, fantazuoju namuose – man sunkiai išeina kurti trumpus kūrinius, o šių dažniausiai reikia konkursams. Bet šiais metais dalyvauju mokinių trumposios prozos konkurse, labai sužavėjo tema – „Mano miesto paslaptis”. Kaunas turi daug paslapčių…

Kokia aplinka Tau reikalinga, kad galėtum jaustis kūrybiškai aktyvi?

Man reikia ramybės. Aplinkos, kurioje nejausčiau spaudimo, reikalavimų. Geriausiai rašyti sekasi kaime, kur atokiai nuo įvykių sūkurio pailsiu ir imu justi, kaip darosi lengviau galvoti ir kurti.

Kai buvau paauglė, neatsiejama mano, dar tik pradedančios rašyti, gyvenimo dalis buvo virtuali rašančiųjų bendruomenė rašyk.lt (nežinau, kokia ten situacija yra dabar). O Tu ar bendrauji su kitais rašančiais žmonėmis? Ir ar tai Tau svarbu?

Šiaip aš – vienišas vilkas. Bet retkarčiais sutinku rašančių žmonių tarp savo bendraamžių, tuomet pasikalbame, padiskutuojame, sužinome vienas kito požiūrius, dalijamės nuomonėmis apie vienas kito kūrybą ir idėjas. Labai myliu tokius pokalbius. Tuomet jaučiu, kaip mano pasaulis plečiasi, kaip viskas atgyja, kaip pabunda įkvėpimas. Taip, galimybė dalintis mintimis su kitu rašančiu žmogumi – didžiulė dovana.

Koks Tavo santykis su privalomuoju literatūros sąrašu mokyklinėje programoje? Kokie autoriai ten atsidurtų, jeigu būtų Tavo valia?

Daugelis knygų, įtrauktų į privalomosios literatūros sąrašą, tikrai nusipelno ten būti. Šiais metais ypač džiaugiausi Kafka, Dostojevskiu, Gėte ir Henriku Radausku. Tačiau, mano požiūriu, – gerokai per daug lietuvių autorių kūrinių. Suprantu, kad reikia pažinti savo kultūrą, ir nuoširdžiai domiuosi lietuviškomis knygomis, tačiau man gaila, jog tiek mažai dėmesio skiriame tokiam plačiam, veržliam ir gyvam užsienio literatūros pasauliui. Norėtųsi Hesės, Markezo, Tolstojaus. O ir apie Kafką tik trumpai užsiminėme, kai buvo galima išvystyti daugybę temų ir diskusijų. Šie autoriai rašo tiesiai į žmogaus širdį, kalbina ten paslėptus kiekvienam svarbius dalykus. Skaitydami turėtume pajusti norą kelti klausimus, keliais ir klystkeliais ieškoti atsakymų, o su daugeliu ypač senovinių lietuvių literatūros kūrinių sunku atrasti gyvą ryšį. Nors ir juos verta pažinti…

Tavo romane „Pabusk” kalbama apie jaunos asmenybės vidinius virsmus, keliavimą per savo pasąmonės vaiduoklius – šios patirtys universalios įvairaus laikmečio paaugliams, tačiau būtų įdomu sužinoti, kokią savo pačios kartą matai. Kokie jūs, šiuolaikiniai septyniolikmečiai, Vaivos Vasiliauskaitės akimis?

Mano aplinkoje sukasi labai tolerantiški, išsilavinę, draugiški žmonės. Bet faktas tas, kad kiekvienas gyvena savo vidinį gyvenimą, kuriame ne visada puošiasi šypsena ir turi jėgų išeiti į gatvę. Baimės, kompleksai, nesusipratimai, kaip jūs sakote, tai – universalu. Vieniems tai įveikiama, kiti užkliūna. Pastebėjau, dabar visi moka savo silpnybes slėpti. Tai – gynyba nuo aplinkos dyglių. O apskritai šiuolaikiniai septyniolikmečiai ne tiek ir skiriasi nuo bet kurio laikmečio paauglių: ieško savo vietos Žemėje. Svarbiausia, kad suprastų, jog tos vietos visiems yra su kaupu, nesvarbu, ar esi žavus ir talentingas, ar kuklus ir vienišas.

Kaip manai, ar visi, kurie yra parašę nors vieną knygelę, gali būti vadinami rašytojais arba poetais?

Jei žmogus įdėjo savo širdies, vilties, darbo, kad tą knygelę parašytų, – manau, taip, jis – rašytojas. Įvertinti, geras ar blogas, jau kritikų darbas. Šiaip yra toks posakis: tikras rašytojas yra tas, kuris gali, nori, o svarbiausia – turi rašyti.

Juokingas klausimas – kuo norėtumei būti užaugusi? Ar mąstai apie tolimesnes literatūros studijas?

Visada svajojau dirbti antikvariate ir rašyti knygas. Galbūt truputį keista svajonė. Antikvariatas. Bet man patiktų būti tarp praeitimi kvepiančių daiktų. O literatūros studijos… vienas iš variantų. Be jų dar būtų įdomu menotyra, žurnalistika, psichologija, filosofija – kol kas sunku suvokti, kas traukia labiausiai. Pastaruoju metu galvoju baigusi mokyklą stoti į VU klasikinės graikų ir lotynų kalbos studijas.

Jeigu reikėtų pafantazuoti, kaip įsivaizduotum save po dešimties metų?

Esu keliaujanti žurnalistė. Turiu nudaužytą autobusiuką, kur gyvena mano sesė, daug knygų ir karts nuo karto – keletas gerų draugų. Važinėju po Europą, rinkdama vietinius pasakojimus: legendas, pasakas, žymias istorijas. Prakalbinu daug žmonių, apie kai kuriuos jų niekada nepasakoju. Rašau knygas. Vasaromis dirbu Italijos vynuogynuose. Nesu turtinga, bet ir nereikia, nes gyvenu savo svajone – pilnai patirti ir aprašyti gyvenimą.

Na ir pabaigai – koks magiškiausias dalykas yra kada nors nutikęs Tavo gyvenime?

Man yra nutikę daug nuostabių magiškų dalykų – vieni pakeitė gyvenimą, kiti praskaidrino kasdienybę. Vienas tokių… Kartą labai nusiminusi sėdėjau mokyklos kavinėje ir mąsčiau apie savo bėdas. Staiga išgirdau kažką sakant: „Labas.” Neiškart susivokiau, kad tai sakoma man. Pakėlusi akis pamačiau nepažįstamą mažą šviesiaplaukę mergaitę. Jos veide švietė plati šypsena. „Ar galiu tave apkabinti?” – paklausė ji. Tada aš įsitikinau, kad angelai egzistuoja.