DAIVA MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ. POETĖS GIESMYNAS

Ruošiausi pirmą kartą kalbinti poeziją kuriantį žmogų. Ilgokai ramybės nedavė klausimas, ar teirautis apie pačius eilėraščius? Galiausiai nusprendžiau, kad išnarplioti susiraizgiusius poezijos siūlus yra skaitančiojo darbas. Daivos Molytės-Lukauskienės apie jos knygos „Baltojo kiro giesmynai“, neseniai apdovanotos Ievos Simonaitytės premija, eiles neklausinėjau. Pasiskaitykite – kito ir geresnio būdo susipažinti su poezija, deja, nežinau.

Daiva Molytė-Lukauskienė. Algirdo Kubaičio nuotr.

Daiva Molytė-Lukauskienė. Algirdo Kubaičio nuotr.

Prisipažinsiu: kartą esu Jus įvardijusi kaip Klaipėdos krašto poetę. Ar suklydau?

Dvidešimt metų gyvenu šiuose kraštuose, o kelias prasidėjo Dzūkijoje. Per Vilnių, Kauną nutekėjau į Nidą. Eilėraščiai neatsiranda iš niekur: visos patirtys mane lydi nuo pat pirmųjų dienų. Kažkada viena kolegė yra pasakiusi, kad kurianti asmenybė yra kosmopolitiška: arba tu esi visur, arba tavęs nėra. Šiuolaikinių komunikacijos priemonių dėka sunyksta tam tikros ribos. Kuriantį žmogų nebūtinai reikia priskirti tam tikram regionui.

Tačiau labai džiaugiuosi, kad „Baltojo kiro giesmynus“ kritikai įvardija šio krašto knyga. Pajūrio ypatingas veidas, jo negali pamatyti atvažiavęs poilsiauti savaitei ar dviem, jį pamatai gyvendamas, būdamas čia pavasarį, vasarą, žiemą, rudenį, dieną, naktį, rytą, vakarą… Knygoje ryškūs šių kraštų, pamario motyvai, vandens stichijų alsavimas. Kad ir kur būtum, nuo savęs nepabėgsi. Knygoje skaitytojas atras ir manosios praeities dzūkiškų blyksnių.

I. Simonaitytės premija, kurios laureate neseniai tapote, yra dėmesio, įvertinimo ženklas. Jums jie svarbūs?

Pirmiausia ši premija yra rašytojos I. Simonaitytės pagerbimas, įamžinimas ir, be abejo, paskatinimas, įpareigojimas, atsakomybė autoriui, gavusiam šį apdovanojimą. Tarsi savotiškas egzaminas ar išbandymas. Kuriantis, rašantis žmogus visada kupinas dvejonių, abejonių: ar gerai darai, ar teisinga kryptimi eini… Kartelė keliama aukšyn ir reikalavimai sau kas kartą vis didesni. Yra svarbu, ką apie kūrinius, kūrybą mano kolegos, nors laikui bėgant išaugi iš tų rėmų, ir gali drąsiai kalbėti savo balsu.

Esate ne tik poetė, bet ir dailininkė – pati iliustruojate savo knygas.

Iliustracijas „Baltojo kiro giesmynams“ sukūriau Arenshope, Vokietijoje, „Lukas“ menininkų namuose, kur mane išsiuntė Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras. Ten atradau buvusią dailininkų koloniją, labai artimą Neringai: gamta, vandenys aplinkui… Iliustracijos nupaišytos ant seno medinio stalo, kurio faktūra – tarsi seno laivo lentos… Visa tai perkėliau į piešinius.

„Baltojo kiro giesmynai“ sulaukė nemažai atsiliepimų. Kaip jas vertinate?

Ši knyga neliko nepastebėta profesionalių kritikų. Skaičiau išsamias R. Stankevičiaus, J. Saulėnienės, D. Daugintytės, N. Cibulsko, F. Radzevičiūtės, S. Kondratienės, D.Vanago ir kitų autorių recenzijas. Pasidžiaugiau jauno poeto N. Cibulsko išsakytomis mintimis „Šiaurės Atėnuose“ – jis pasistengė suvokti tekstus. Toji tikroji pajauta atsiranda ne iš karto, o skaitant kūrinį ne vieną, kartais – ir ne du kartus. Nekalbėsiu apie tuos, kurie nežinia dėl ko ir nežinia ką parašo – tai nėra recenzijos, o padrikas minčių kratinys. Kritikuoti, išsakyti nuomonę taip pat reikia mokėti, kaip ir rašyti. Teisingi pastebėjimai yra labai vertingi. Nuo senų laikų saugau O. Baliukonės, S. Gedos ir kitų poetų laiškus. Kartais rašantysis apie kūrybą net neperskaito knygos, o sudėlioja tekstą iš nuotrupų, iš pabirų akimirkos įspūdžių – jo teisė. Protingas kritikas protingai kritikuoja, – juokiasi. – Žinoma, kiekvienas turi teisę išsakyti savo nuomonę.

Prisimenate tą akimirką, kai galbūt pirmą kartą pajutote iš vidinio pasaulio besiveržiantį eilėraštį?

Prisimenu jausmą, tą norą, kai labai norėjau parašyti eilėraštį ir dar labiau norėjau jį išsiųsti, kad išspausdintų – pasidalinti su skaitytojais. Dabar vėl į save žiūriu tarsi iš šalies… Ateina tas metas, kada siunti savo tekstus, o jie nėra atmetami, nesakoma „palauk“… Nors siunčiu retokai, turiu pasidžiaugti, jog išvystu juos vartydama leidinius. O kartu sau keliu tuos didelius reikalavimus: geriau mažiau, negu daug ir nesutvarkytų eilėraščių.

Mokykloje bendraklasiai į rašančiuosius poeziją dažniausiai žiūri kreivai.

Be abejo, jeigu tu gali pasaulį matyti šiek tiek kitu rakursu, jeigu išsiskiri iš minios savo kalbėjimu, mąstymu – kiekvienam taip nutinka. Jau nekalbu apie tai, jog mano pavardė labai graži, lietuviška – Molytė. Molis, – juokiasi. – Šiandien galiu tik džiaugtis ta pavarde, tačiau vaikystėje dėl jos patyriau nemažai išbandymų, kol sustiprėjau. Dabar ir rašau būtent šia, mergautine, pavarde.

[nggallery id=91]

Jums turbūt bus nesunku atsakyti: poetais gimstama ar tampama?

Turbūt daugelis ieško atsakymų į klausimą: „Kodėl aš rašau, nors ir norėčiau nerašyti?“ Buvo metas, kai sakydavau tikrai nerašysianti. Tam tikros pauzės, tyla yra kiekvieno kuriančiojo egzistencijoje, buvime. Jos išgąsdindavo ne vieną žinomą klasiką. Kažkur teko girdėti, kad vietovė kas šimtą metų subrandina kūrėją. Tad galima tikėti, kad poetu gimstama, o vėliau tampama…

Eilėraščio rašymas yra darbas ar mūzų įkvėptas reikalas?

Darbas. Ir šitam darbui reikia susikaupimo vienatvėje, tyloje, ramybėje. Svarbus atsiribojimas, kad pasiliktum su savo mintimis, turima medžiaga, kurią esi sukaupęs ir nori užrašyti. Jeigu rašai vienas kambaryje, o kažkas tuo metu įeina, mintys išlaksto – nesugausi, neprišauksi. Turbūt kiekvienas, dirbdamas bet kokį mėgstamą darbą, nori visiškai jam atsiduoti – net geras kulinaras, o ką jau kalbėt apie rašytojus…

Ar eilės gimsta iš džiaugsmo?

Tiek džiaugsmas, tiek skausmas, visos emocijos išjudina. Be abejo, jaunystėje tie išgyvenimai, pajautos, maksimalizmas galbūt ir yra susiję su kokiais neišsipildžiusiais lūkesčiais… Jei nesi jautrus, nematai aplinkos, pasaulio – nieko neparašysi, nesukursi, viskas ateina per jausmus, pamatymą, pamąstymus… Kiekvienas kūrėjas turi valdyti situaciją: žinoti, ką nori pasakyti ir kaip tai galima padaryti. Šis žinojimas ateina su laiku, branda – tuomet kūrybiniai impulsai jau yra suvaldomi.

Poetas yra labiau prakeiktasis ar pateptasis?

Vieną dieną gali būti pateptasis, o kitą – prakeiktasis. Ir tos istorijos yra labai akivaizdžios bei matomos.

Menas turi būti moralus? O gal jame viskas galima?

Kūrėjas turi išlaisvinti save iš tam tikrų rėmų, dogmų, jis turi kalbėti drąsiai. Taip pat turi mokėti kūrybinę abėcėlę. O kaip viską pateikti – sunkus klausimas, į kurį atsakymo turbūt ieškoma visą kūrybinį gyvenimą.

Esate svarsčiusi, kas yra Jūsų skaitytojas, koks jis?

Negalėčiau tiksliai apibūdinti, koks yra mano kūrybos skaitytojas – jis ne visada yra matomas. Tikriausiai labai įvairus. Ir jaunas, ir senas. Kartais skaitytojai mane susiranda patys – labai tuo džiaugiuosi. Skaitytoją pamatau renginių, susitikimų metu. Kartais nepagalvoji, kad tas žmogus ant stalo turi pasidėjęs visas mano parašytas knygas, skaito ir stebi nuo pat pirmosios iki naujausios. Viena mano pažįstama, kuri nemėgo skaityti poezijos, perskaičiusi mano knygą, maloniai nustebo: „Taigi čia apie mane“, – šypsosi. – Atrado sąlyčio taškų, išgyvenimų.

Jūsų poezija versta į rusų, lenkų kalbas. Viena vertus, vertimas yra tarsi tramplinas į platesnį pasaulį, kita vertus – tekstas pakinta. Ką manote apie eilėraščių vertimo galimybes, kalbos kuriamus barjerus?

Ne kiekvienam vertėjui pavyksta išversti: metaforos, tam tikras specifinis kalbėjimas – tu jo negali perteikti pažodžiui. Kartais tekstas nukenčia, kartais atvirkščiai – jį pagražina vertėjas. Galima ir sugadinti tekstą, transformuoti kita linkme, pasakyti ne tai, ką norėjo pasakyti autorius.

2014-jieji – Kristijono Donelaičio metai. Ar, Jūsų nuomone, lietuvių literatūros patriarchas tebėra aktualus? Kokią reikšmę jis turi Jums?

Taip, K. Donelaitis aktualus visais laikais, o ypač – jo kūryba, asmenybė šių dienų kontekste. Teminiai metai paskatina suklusti, tačiau tame šurmulyje, skubėjime, ne visada kokybiškų renginių gausoje esama rizikos nepastebėti tikrojo vertingumo.

O aš nukeliausiu į savo mokyklinius laikus, kai sunkiai sekėsi išmokti ištrauką iš K. Donelaičio hegzametru parašytos poemos. Kai deklamavau kūrinį, mokytoja neišlaikiusi sušuko: „Daiva, Daiva, tikriausiai Donelaitis karste apsiverstų išgirdęs, kaip tu deklamuoji…“ Man buvo gėda. Nuo tada stengiuosi ne tik suvokti, bet ir gražiai, neskubėdama skaityti įvairių autorių parašytus kūrinius. Na, o jeigu sulaukiu komplimentų, kad moku garsiai ir raiškiai perskaityti savo eilėraštį, mintyse galiu padėkoti K. Donelaičiui. Beje, vasarą sutikau minėtąją mokytoją. Bet ji man tokios svarbios akimirkos iš mokyklos laikų neprisiminė, – šypsosi.

[nggallery id=92]

Kaip vertinate Klaipėdos literatūrinį pulsą – nesijaučiate gyvenanti periferijoje?

Ar yra tas literatūrinis gyvenimas, ar naujoji arba senoji Klaipėdos bohema, ar yra erdvės, vietos, kur galima laisvai ateiti skaityti? Gal tai turėtų formuotis labai natūraliai… Nežinau, bet šito pasigendu. Atsiranda vienas kitas klubas, kuriame galima pasiklausyti muzikos, pasėdėti, pabendrauti, bet nėra tokios erdvės, kur skambėtų ir gera poezija, proza. Būna tik pavienių vakarų renginių bibliotekose. Kita vertus, toks gyvenimas prie neramios jūros… Galima išvažiuoti, pakeliauti, perplaukti Baltiją, pabūti kitame krante. Galimybių nesustoti, nestovėti vienoje vietoje yra kiekviename iš mūsų.

Atsakymas į klausimą, kurio niekas neuždavė.

Visą savo gyvenimą negalėjau pakęsti suvenyrų: jei dovanų gaudavau kokį nors niekniekį, renkantį dulkes, kur nors nukišdavau. Dabar grįžusi pas mamą randu – ji išsaugojo visas tas dovanėles, kurių aš nemėgdavau. Bet štai R. Šileika mums su vyru padovanojo XIX amžiaus Vilniaus plytą, ant kurios užrašė: „Be atvangos vilgyta Vilnios vandenų“. Vėliau, kai „Poetinio Druskininkų rudens“ metu aukcione iš poeto V. Braziūno įsigijau suvenyrinį Kinijos sienos fragmentą, atsirado įdomių, visai kitokių suvenyrų: jiems esu paskyrusi visą vitriną ir labai džiaugiuosi, jog tarp pajūrio akmenų, gintarų, velnio ragų atsirado ir tokių originalių dalykų.

Parašykite komentarą