Paslaptingas Salvadoro Dali gyvenimas, aprašytas Salvadoro Dali

„Pažvelk! Gimė Salvadoras Dali. Vėjas nurimo – dangus giedras. Viduržemio jūra rami, ant glotnaus jos paviršiaus lyg žuvies žvynai blykčioja septyni saulės spinduliai… Jie suskaičiuoti, ką gi, Salvadorui Dali daugiau ir nereikia!“ (42 p.).

Sutapimas. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose minias traukia S. Dali paroda „Materialusis siurrealizmas“. O aš kasvakar prieš miegą skaitau „Salvadoro Dali gyvenimas, aprašytas Salvadoro Dali“. Įdomi patirtis – miegas sausais pirštais tempia akių vokus žemyn, vis lėčiau verčiu puslapius, vis gilyn klimpstu į Salvadoro prisiminimus – audringus, fantastinius, perversiškus, bjaurius. Kai galiausiai užmiegu, sapne išvystu raudonas, sultingas vyšnias ir iš jų besiverčiančias baltas lervas, aplink svaigus vasaros tvankumas, o jo centre glitus mirties tvaikas.

Didžiojo siurrealisto vardas tikrai yra žinomas. Bet ką matome po tuo vardu? Ūsus, Galą, ištirpusius laikrodžius (tai yra taip mažai). Ir vėl grįšiu prie klaipėdietiško sutapimo. Kiek girdėjau, paroda pritraukė neįtikimai daug lankytojų. Bet esu visiškai tikra, kad jų tarpe buvo ne vienas taip ir neradęs sau žinomo S. Dali. Litografijos, lėkštės, medaliai – taip, puiku, o kur fantastinė beprotybė, kur liepsnojančios žirafos, kur gulbės-drambliai? Kur S. Dali?

O gal tas S. Dali, kurį manomės pažįstą, yra visai ne tas S. Dali, kuris buvo S. Dali? Kiek klaustukų. Tiesiog nepadoriai daug. Gėda. Prisiminimai yra proga pažinti tokį S. Dali, kokį save matė jis pats. Sužinoti apie jo vaikystę, brandą, kelią į pripažinimą – viską iš pirmų lūpų. Ir viskas tiesa. Tokia, kokia ji gali būti siurrealisto lūpomis.

Šešerių norėjau tapti virėju. Septyneriu – Napoleonu. O ir vėliau mano ambicijos stiprėjo ne menkiau nei polinkis į didybės maniją“ (7 p.). Tokiu pareiškimu S. Dali pradeda vesti į savo prisiminimus. Jis paruošia skaitytoją priešakyje laukiančiam tekstui – nurodo, kad jau nuo mažens žinojo esąs išskirtinis, nuo mažens pasaulį regėjo kaip takią medžiagą, iš kurios jo sąmonė galėjo kurti stulbinančias, nepaaiškinamas vizijas. „Slaptas Salvadoro Dali gyvenimas“ yra prisiminimai, kuriuos skaitant tenka kvestionuoti realybės ribas. Pavyzdžiui, jau pirmoje dalyje yra įdomių skyrių trijulė, „Prisiminimai iš gimdos“, „Netikri vaikystės prisiminimai“ ir „Tikri vaikystės prisiminimai“. S. Dali su jam būdinga įtaiga dėsto savo prisiminimus iš motinos gimdos, jais aiškina kai kuriuos savo įpročius, jo kūrybai būdingus bruožus, kaip kad minkštas formas: „Mechaniniai daiktai tapo mano didžiausiais priešais ir net laikrodžiai turėjo būti minkšti, arba jų išvis turėjo nebūti“ (39 p.).

Skaitant tikrus ir netikrus prisiminimus, sunku įžvelgti kodą, kuris leistų atskirti fikciją nuo tikrovės. Tai galima priimti kaip įspėjimą, jog skaitomi ne tik konkretūs gyvenimo įvykiai (na, bent jau svarbiausi topografiniai žymekliai gyvenimo kelyje), bet ir pasakojimas apie tai, kaip veikia menininko protas. Nuo kūrybinių eksperimentų iki kasdienybės epizodų – sekant jų raidą galima pastebėti, kaip intensyviai S. Dali patyrė gyvenimą ir kaip nesustojo prieš normų apribojimus, tarsi jų neregėdamas.

„Didysis masturbatorius“, 1929 m. Vienas iš pirmųjų Salvadoro Dali sukurtų siurrealistinių darbų.

„Didysis masturbatorius“, 1929 m. Vienas iš pirmųjų Salvadoro Dali sukurtų siurrealistinių darbų.

Savo prisiminimus S. Dali rikiuoja nepamesdamas laiko linijos. Nuo pradžių iki vidurdienio Hamptono dvare. Karts nuo karto leidžia žvilgterėti į ateitį, pamatyti aprašomo įvykio sukeltus raibulius. S. Dali pasakojime svarbią vietą užima sapnai ir fantazijos. Pavyzdžiui, menininkas tiki, kad savo gyvenimo moterį Galą jis sutiko jau ankstyvos vaikystės sapnuose (netikruose vaikystės prisiminimuose), o vėliau ji pasirodydavo įvairių moterų pavidalu – pakakdavo vieno ar kito sapno mergaitės bruožo.

„Paslaptingas Salvadoro Dali gyvenimas“ skaitytojus supažindina ne tik su menininko kūrybiniu keliu, bet ir su jo politinėmis pažiūromis, nuomone apie kitus dailininkus siurrealistus. Labai aiškiai justi jo tikėjimas savo pranašumu – pavyzdžiui,  kalbėdamas apie savo studijų metus, S. Dali ne vieną kartą bendramokslius ir dėstytojus pavadina nieko neišmanančiais mulkiais, o savo kategoriškumą ir nesitaikymą prie visuomenės normų aiškina tuo, kad jau nuo vaikystės jis buvo vaikas-karalius. Ir toliau gyvenimo kelyje nesitaiko prie nieko – savo laikmetyje nemato stiprių autoritetų.

Meno didybė, jo nuomone, liko praeityje kartu su Rafaeliu. Jo gyvenamas laikmetis yra ne kas kitas kaip viduramžiai, „Mano tėvai pakrikštijo mane Salvadoru, kaip ir brolį. Šis vardas nurodo, kad man skirta nei daugiau, nei mažiau, tik išgelbėti Tapybą nuo moderniojo meno bedugnės, be to, katastrofų epochoje mechaniniame ir menkame pasaulyje, kur mes savo nelaimei ir savo garbei, gyvename“ (10 p.).

Svarbiausias S. Dali uždavinys – tobulumas kūryboje. Dėl to svarbu atsiduoti vienatvei, kuo greičiau pasenti, klusniai sekti savo instinktais. Keistoms užgaidoms S. Dali atsiduoda su tokiu pat įkarščiu kaip ir tapybai. Ekscentriškumą ar beprotystę S. Dali atsveria nuosekliu darbu. „Pirmas vaizdas iš ryto – mano drobė, ji buvo ir paskutinis vaizdas, matomas prieš miegą. Stengdavausi užmigti, įsmeigęs akis į paveikslą, kad jo apybrėžas išsaugočiau miegodamas, ir keletą kartų naktį keldavausi žvilgterėti į jį mėnulio šviesoje“ (194 p.).

S. Dali žinomas ne tik kaip dailininkas – jis ir skulptorius, režisierius, dizaineris, juvelyras. Tiesa, prisiminimuose sunku užčiuopti jo gyvenimo intensyvumą, kūrybos visapusiškumą, mat skaitytojas eina ne greta, o apsigyvena menininko galvoje.

Salvadoras Dali

Salvadoras Dali

O ką gi ten rasi? Kas dar (be ūsų ir tų tirpstančių laikrodžių) liks atmintyje apie šį menininką? Kas jis? Koks jis? Vėl klaustukas. Ir vėl daug pasirinkimų skaitytojui. Galima sekti garsiąja Džordžo Orvelo nuomone („Benefit of Clergy: Some Notes on Salvador Dali“, 1944 m.) ir prisidėti prie keliančių klausimą, kiek ribų gali peržengti, kiek amoralus ir iškrypęs gali būti menininkas. Nekrofiliniai, sadistiniai polinkiai, ryškėjantys S. Dali prisiminimuose, gali sukelti pasišlykštėjimą. D. Orvelas mėgino rasti teisingą poziciją, sakydamas, „galvoje reikia simultaniškai turėti du faktus, kad Dali yra geras piešėjas ir pasibjaurėtinas žmogus“. Nėra keista, kad D. Orvelas akcentuoja, jog prisiminimų skaitytojas turi nepaliaujamai klausti, kodėl S. Dali toks, koks yra ir – apsukam veidrodį! – kodėl visuomenė žavisi amoraliais, šiurpiais S. Dali kūriniais. Tai nėra blogas požiūris. Galų gale, net ir pati Gala, pamačiusi S. Dali kūrinį, kuriame buvo pavaizduotos išmatomis išteptos trumpikės, nebuvo itin susižavėjusi, „aš jums anaiptol nepritariu, nes man tai atrodo siaubinga“ (205 p.).

Kita vertus, prisiminimus galima skaityti kaip psichologinę analizę, kurioje pats autorius patiesia save ant stalo preparuoti. Žinote, tą tikrai įspūdingą paveikslą „Narcizo metamorfozė“ (1937 m.), kuris patiko Zigmundui Froidui (o jis nelabai mėgo siurrealistus, vadino visiškais bepročiais, nors jie patys jį laikė savo dievuku). Žiūrint į paveikslą iš pradžių matomos vienos, o paskui ima ryškėti kitos figūros. Stebėtojui prieš akis vyksta metamorfozė! Neapibrėžtoms detalėms formą suteikiame mes patys.

„Narcizo metamorfozė“, 1937 m.

„Narcizo metamorfozė“, 1937 m.

Šitaip ir S. Dali prisiminimuose – atidžiai klausantis pasakotojo, galima išgirsti jį aiškinant savo fantazijas kaip įvairių idėjų reprezentacijas. S. Dali leidžia skaitytojui keliauti tuo pat keliu, kuriuo keliauja jo mintys, kaip iš aplinkos ir savo troškimų (kas, kad kartais amoralių) gamina keistus tvarinius. Skaitytojas gali stebėti, kaip S. Dali stimuliuoja, stengiasi sužadinti savo pasąmonę. Tai pažintis su S. Dali išrastu ir praktikuotu paranojiniu-kritiniu metodu. Dailininkas siekia sapną iškviesti į realybę, dienos šviesoje užčiupti haliucinogeninius vaizdinius ir šitaip gebėti stebėti savo psichės veiklą (paranoja). Metodo kritinė dalis – atsirinkti svarbiausius, paveikiausius sapno būsenos elementus ir juos perkelti ant drobės, kuo geriau atkartojant sapno kraštovaizdį. S. Dali, kaip ir visi siurrealistai, domėjosi psichoanalize, tad nieko keisto, kad ir jo prisiminimai žadina norą skaitant ją altikti (nieko pavojingo, tik vienas iš literatūros tyrimo metodų). Tuomet galima saugiai remtis Z. Froidu ir prieiti išvadą, jog S. Dali buvo užstrigęs analinėje psichoseksualinės raidos fazėje. 

Kaip ir sakiau, tai – tik viena iš galimybių. Nes, aišku, galima „Slaptą Salvadoro Dali gyvenimą“ perskaityti kaip sodrų, kiek nuodėmingą, kiek erotišką, kiek iškrypusį, kiek beprotišką meno kūrinį apie žmogų, kurio gyvenimo centre buvo jis pats ir jo idėjos. Kur net nemari meilė žmonai Galai pasirodo esanti nuo vaikystės puoselėtos fantazijos įkūnijimas.

Kaip bebuvę, paskaityti verta.

„Slaptas Salvadoro Dali gyvenimas, aprašytas Salvadoro Dali“

Vilnius: Tyto alba, 2013. – 347 p.

Iš prancūzų kalbos vertė Lolija Spurgienė.

1 komentaras

  1. Vilija

    Šitą knygą tikrai skaityti verta. Perskaičius kitaip pamatai S. Dali kūrybą.

Komentuoti: Vilija Atšaukti atsakymą