Banana Yoshimoto. Virtuvė

„Pati mėgstamiausia vieta šiame pasaulyje – virtuvė“, – tokiais pagrindinės veikėjos Mikagės Sakurai žodžiais prasideda romanas „Virtuvė“. Tai pirmasis Bananos Yoshimoto romanas, išleistas, kai ji buvo vos 24 metų (1988 m.), ir iškart katapultavęs ją į populiarumo viršūnę. „Virtuvė“ buvo laikoma proveržiu tradicinėje japonų literatūroje, lauktu naujovės gūsiu. Romanas populiarus iki šiol, jis išleistas 60 kalbų, o Banana Yoshimoto žinomumu ir produktyvumu lygiuojasi su mūsuose gerai pažįstamu ir mėgstamu Haruki Murakami. 

Banana Yoshimoto

Banana Yoshimoto

„Virtuvę“ skaičiau po kelių itin tirštų tekstų, tad pirmiausia nustebino šio romano glaustumas ir lengvumas, o taip pat sentimentalumo gūsiai, kurie, žinant romano populiarumą bei susirinktus apdovanojimus, kėlė dviprasmiškus jausmus. Trumpai stabtelėsiu ties turiniu, o vėliau pasidalinsiu keliais pastebėjimais apie jį. 

Apie

Pasakojimas prasideda našlaitei Mikagei Sakurai netekus paskutinio artimo žmogaus – močiutės. Slegiama vienatvės ir sielvarto, kamuojama netikrumo, ji ruošiasi kraustytis iš namų, kai netikėtai į svečius pakviečia močiutės pažįstamas, jaunas gėlių parduotuvės darbuotojas Juičis Tanabė. Ne tik pakviečia į svečius, bet ir pasiūlo apsigyventi savo namuose, kartu su juo ir jo nepaprastai gražia bei ekscentriška motina (kuri, pasirodo, iš tiesų yra lytį po žmonos mirties pakeitęs Juičio tėvas). Mikagė sutinka. Buvimas su Tanabių šeima padeda jai atsigauti, sukaupti jėgas. Vėliau pasakojimas atlieka keistą, sunkiai įtikimą ir groteskišką kūlverstį – Tanabių namus ištinka melodramiška katastrofa. Šįkart jau Mikagė ištiesia pagalbos ranką Juičiui.

Romanas susideda iš dviejų dalių – „Virtuvė“ ir „Pilnatis“. Pirmojoje netektį patiria Mikagė, antrojoje – Juičis. Abi dalys pasakojamos pirmuoju asmeniu, viską regime ir patiriame iš Mikagės perspektyvos. Jos akimis pamatome, ir ja pasitikime susipažindami su kitais personažais. Mikagė yra jauna mergina, jos plėtojamas pasakojimas, kaip jau minėjau, kelia gana dviprasmiškus jausmus – viena vertus, jos įžvalgos koncentruotos, poetiškos, kartais stebinančios gilumu, bet kartais plūstelinčios sentimentalumu ar naivumu. 

„Gaminame maistą, valgome, miegame. O mūsų mylimi žmonės miršta. Mums nelieka kitos išeities, kaip tik gyventi toliau“ 102 p. 

Netektis, šeima, maistas, meilė…

Bananos Yoshimoto debiutas buvo laikomas naujove, mat pradėjo trinti rimtosios ir populiariosios literatūros ribas. Jauna autorė jau pirmajam kūriniui pasirinko sudėtingas temas ir aprengė jas minimalistiniu, kartais melodramišku teksto rūbu, kuris leido romaną „suvartoti“ sąlyginai greitai ir nereikalavo iš skaitytojo ne tik laiko, bet ir ypatingo dėmesio ar susikaupimo.

Netektis, jos sąlygotas sielvartas, vienatvė, šeimos svarba – visa tai talpinama sparčiai judančioje pasakojimo trajektorijoje.

DSC_2598

Pernelyg nesigilinama į personažų gyvenimus, stebime tik bendrus jų bruožus, net ir Mikagės mintys pateikiamos gana fragmentiškai. Kyla stiprus įtarimas, jog labai daug kas lieka nepasakyta, nepaminėta, pradingsta ne tik dienos, bet ir mėnesiai (net šeši). Teksto kapotumas palieka šiokią tokią dvejonę – vertimo riktas, japonų kalbai, kultūrai būdingas bruožas ar tiesiog tokia intencionali pasakojimo ritmika? Pasakojimo vyksmas atrodo plėtojamas realistinėje plotmėje, tačiau jį suskaldo siurrealistiniai ar savo intensyvumu tiesiog netelpantys kasdieniškumo rėmuose momentai. Pastebima, kad būtent tie momentai tampa veiksmo akceleratoriais – Juičio vizitas Mikagės namuose ir jo pasiūlymas apsigyventi kartu (nepažįstamai merginai! Japonijoje!), bendras Juičio ir Mikagės sapnas, Juičį paliečianti tragedija ir t. t. 

Virtuvė – uostas ir kovos laukas

Virtuvė yra mylimiausia Mikagės vieta namuose. Virtuvėje ji nusiramina. O štai maisto ruošimas padeda jai atsidėkoti priglaudusiai Tanabių šeimai. Ruošdama maistą Mikagė mezga ryšį su kitais žmonėmis, maistas padeda augti jausmui tarp jos ir Juičio, maistas padeda ir komunikuoti jį – taip sunkiai (dėl savo svarbumo) išreiškiamą žodžiais. Gamindama Mikagė įgyja pasitikėjimo savimi, kol galiausiai maisto ruošimą paverčia savo keliu į nepriklausomybę, ateitį. Svarstau, kiek kulinarijos kultas buvo kultas tuo metu, kai romanas tik pasirodė, tačiau skaitant jį šiandien, kai maisto ruošimas yra jau net nebe kultas, o „isterija“ – visas tas savęs identifikavimas per kruopščiai renkamus produktus ir žongliravimą jais kartais įgyja neigiamą atspalvį. Gal 1988 m. Mikagė, sugebėjusi veiklą virtuvėje, tradiciškai indikuojančią žemą moters padėtį visuomenėje, transformuoti į išlaisvinančią nepriklausomos asmenybės karjerą, buvo įdomus laikmečių lūžio, tradicijos griūties žymuo. Tačiau žiūrint iš 2014 m. perspektyvos, Mikagė su savo virtuvės ir maisto ruošimo sureikšminimu yra tik viena iš daugelio moterų visame pasaulyje – viena vertus, tveriančių ir valdančių nepakartojamas gurmaniškas karalystes, kita vertus, tik primenančių, jog jos liko ten pat, kur ir visada buvo – virtuvėje (kam rūpi politika ar kelionė į Marsą, kai reikia neprarasti išradingumo virtuvėje, neatsilikti nuo stulbinančių kulinarijos blogerių bei TV šou karaliaujančių virėjų). 

Alkis kontekstui

Galima sutikti, jog meno kalba yra universali. Vis tik skaitydama „Virtuvę“ jutau, jog asmeninio kultūrinio tinklelio nepakanka mėginant perprasti šio romano kultinį populiarumą gimtinėje. Baltos dėmės mano žinių lauke dengia šeiminius santykius, moters padėtį visuomenėje, komiksų žanro išplitimą ir populiarumą Japonijoje.

Komiksai mūsuose yra palyginti neseniai savo skaitytoją-žiūrėtoją atradęs reiškinys, o Japonijoje jie mėgstami kur kas seniau (1960-1970 m. bumas). Komiksus ten skaito tiek vaikai, tiek suaugusieji – komiksų „gramatika“ (jei taip galima sakyti) yra tapusi sava. Savo biografijoje Banana Yoshimoto prisipažino, kad mėgsta ir skaito galybę komiksų. Tad būtent komiksai, jų „gramatika“ gali būti vienas iš mums gana neįprasto romano stiliaus paaiškinimų. Tai, kas šiek tiek kliūva mūsų akims, sąmonei, gali būti, visai nekliuvo ir nekliūva skaitytojams iš to kultūrinio lauko.

Kita baltoji dėmė – moters padėtis Japonijoje. Romanas pasirodė 1988 m., o dar šiemečiame straipsnyje apie ekonominę situaciją tenai skaitau, jog japonai tebesvarsto kaip kuo labiau įtraukti moteris į darbo rinką. Moteris Japonijoje tradiciškai užima žemesnį statusą negu vyras (kokia staigmena). Skaitydami iš savo patirties lauko ne itin atkreipiame dėmesį, jog Mikagė yra linkusi dominuoti – ji kaip tik atrodo labai subtili ir švelni, tad sunku jos veiksmus įvardinti kaip peržengiančius konvenciją. Tačiau, pasirodo, ji kaip tik tą ir daro.

Paskutinė nepaminėta dėmė – šeiminiai santykiai. Šeima – nepaprastai svarbus institutas: Japonijoje dar visai neseniai šeima buvo grindžiama aiškiais hierarchiniais santykiais, o po vienu stogu išsitekdavo kelios kartos.  „Virtuvėje“ juntamas šeimos alkis – vienatvės tuštuma, kurią užpildo įsitraukimas į surogatinės šeimos kūną. Mikagė, tapdama Tanabių šeimos dalimi, pajunta ramybę. Bet Tanabių šeima jokiu būdu nėra tradicinė – motina tapęs tėvas ir sūnus, o ta motina-tėvas yra dar ir sėkmingo verslo savininkė (-as). Tai tarsi dar vienas iššūkis tradicijai – savo šeimos sukonstravimas.

Dabar mąstau, kad liko nepaminėta dar viena baltoji dėmė – visi tie subtilūs, reikšmingi kalbos niuansai, nepasiekiantys romano vertimo skaitytojų. Rašydami apie angliškus romano vertimus, japonų kalbos žinovai pastebi, kad yra daugybė niuansų, kurių vertimas tiesiog negali perteikti – įvairūs poetiški sąskambiai, naudojamos kreipimosi formos ir t. t. Pati kalba tarnauja kaip dar vienas informacijos šaltinis. 

Apibendrinant

„Virtuvė“ yra įdomi pažintis su šiuolaikine japonų literatūra, su „bananomanijos“ šaltiniu. Man, kaip skaitytojai iš Vakarų, šis romanas ir buvo įdomiausias būtent dėl šios pažinties bei priminimo, jog net jei šiuolaikiniame pasaulyje galime manytis esantys greta vieni kitų – geografiniai ir kultūriniai atstumai vis tiek egzistuoja. Kultūrinio lauko nežinojimas, net skaitant tokį, rodos, nekomplikuotą, nedidelės apimties tekstą, palieka įtarimą, jog perskaitoma ne viskas. 

Banana Yoshimoto. Virtuvė

Vilnius: Alma littera, 2014. – 136 p.

Iš japonų kalbos vertė Indrė Baronina

1 komentaras

Parašykite komentarą