SALVADORAS DALI KAIP ESTETINIO SKONIO MATAS IR VIENETAS

Vieną popietę – iš tiesų tai buvo paskutinioji senųjų metų diena, kai net rimti žmonės, pabaigę savo nueitų trijų šimtų šešiasdešimt penkių dienų refleksijas, imasi analizuoti egzistencinio pobūdžio klausimus, prie šampano taurių jau susėdusioje bičiulių kompanijoje paklausiau:
–    Ką jūs manote apie Salvadorą Dali?

Klausimas buvo provokuojantis ir tikslingas. Dali iš tiesų niekada nieko nepalieka abejingo. Patikslinsiu, kad minėtoje ir ne tokioje jau skaitlingoje (keturi asmenys) draugų grupelėje tik šių eilučių autorius turėjo šiokių tokių ryšių su daile ir menu. Kiti buvo absoliutūs profanai. Du menu nesidomėjo iš viso, trečiasis pažįstamas retkarčiais leisdavosi nutempiamas apžiūrėti parodų ar kantriai kentėdavo maniškius monologus aktualiomis kultūros temomis.

„Atminties pastovumas“. Salvadoras Dali, 1931 m.

„Atminties pastovumas“. Salvadoras Dali, 1931 m.

Dėl to tie vargšai prelegentai ir buvo apklausiami tokiu metu, kai norisi tik švęsti, o ne galvoti apie rimtus dalykus. Klausimo provokacija ir tikslas buvo labai paprastas: pasitikrinti „paprastų” žmonių reakcijas.

Turiu pastebėti, kad minėtieji informatoriai nieko konkretaus apie Salvadorą nepasakė, nenurodė, kurį būtent jo kūrinį mėgsta labiausiai, tačiau bent jau iš sužibėjusių akių buvo aišku, kad Dali vardas jiems yra žinomas. Tad tą ir reikėjo įrodyti:

–    Salvadoras Dali yra vienas iš garsiausių pasaulio menininkų.

Tai aksioma.

Nenurimęs, tą patį klausimą uždaviau ir labiau motyvuotai auditorijai – dailėtyrininkams ir dailininkams. Su pastaraisiais Naujųjų metų nesutikinėjau, todėl apklausa vyko skirtingomis sąlygomis, ne tuo pačiu metu. Kaip ir reikėjo tikėtis, nuomonių spektras buvo platus ir įvairus. Vieniems profesionalams Dali – genijus (ką puikiai žinojo ir jis pats) ar net beveik Dievas, kitiems – prasto skonio įsikūnijimas.

Šioje vietoje tereikia pacituoti siurrealizmo tėvą – André Bretoną ir vieną moderniojo formalizmo (tokią etiketę užklijavo šių eilučių autorius) šulą – Herbertą Readą, kuriems Dali vardas ir tai, ką jis darė, prilygo keiksmažodžiui:

„…Dali paveikslai yra suvaržyti ultraretrogradiškos technikos ir diskredituoti ciniško nepaisymo priemonių, kuriomis jis siekė save išaukštinti…” – Bretonas.

„…Po to, kai buvo parašyti šie žodžiai (1942), Salvadoro Dali kūryba dar labiau degradavo, ciniškai išnaudodama sentimentalų ir sensacingą religingumą…” – Readas.

Natūralu, kad būdamas žinomu ir ypač populiariu – tikru popsu – Dali buvo, yra ir dar ilgai išliks kontraversišku autoriumi. Vieni juo žavėsis ir dievins, kiti, net pripažindami profesinę meistrystę (kaip Bretonas ar Readas), vadins siurrealizmo uzurpatoriumi ar bent jau „opiumu neišprususiai liaudžiai”.

„Liepsnojančios žirafos“. Salvadoras Dali, 1937 m.

„Liepsnojančios žirafos“. Salvadoras Dali, 1937 m.

Iš tiesų, Dali galima naudoti kaip tam tikrą mato vienetą, kuriuo galima vertinti mažiau apie meną išmanančių individų percepcinį intelektą. Šioje vietoje vėlgi galiu pasidalinti asmeniniais potyriais. Kadaise, mokyklos laikais, kai bandžiau menu apšviesti savo klasės draugus, jiems parodžiau dvi knygas. Viena apie Picasso, kita, žinoma, apie Dali. Dali didžiajai masei pasirodė „suprantamesnis”.

Čia turbūt ir slypi šio menininko populiarumo fenomenas (dėl kurio taip stipriai keikėsi gera linkintys kolegos) – naudodamasis (daugeliu atvejų) klasikinėmis, net akademinėmis išraiškos priemonėmis (pasak Bretono), tegul ir pateikdamas ne visai „aiškius”, „suprantamus” siužetus ir motyvus, tačiau neversdamas rimtai jų (subanalintų ir „suidiotintų”) interpretuoti ir sukurdamas patraukliai mistines nuotaikas bei neįpareigojančias atmosferas, Dali rado raktą į įvairiausių modernizmo (visgi pasižymėjusio elitine arogancija) krypčių, judėjimų ir tendencijų išvargintų žiūrovų protus, širdis, sielas.

Reikia akcentuoti, kad Dali yra kur kas aukštesnėse pozicijose nei kiti nūdienos favoritai – kad ir literatūriniai Coelho ar Brownas. Galvojant, kodėl taip yra, kaip argumentą pasitelkti reikėtų ir Dali universalumą (nulemtą jo visgi klasikinio išsilavinimo), ir tai, kad visa išmanančio guru statusą jis pats, to neslėpdamas, suvokė kaip dar vieną kaukę, kaip fikciją ir smagų atrakcioną. Panašiai skirtingi yra Holivudui rašantis Nobelio premijos laureatas ir šį apdovanojimą bandantis pelnyti eilinis scenaristas…

Galbūt dėl to tarp menininkų, ir ypač tų, kurie save tapatina su šiuolaikiniu menu, Dali ir toliau laikomas prasto skonio, tiesiog kičo ir menkesnio išsilavinimo etalonu. Vėlgi kalbant apie Dali kaip mato vienetą, galima teigti (šiek tiek ir blefuojant), kad kuo snobiškesnė asmenybė, tuo daugiau pasišlykštėjimo kelia šis katalonų menininkas. Tad snobizmą gyvenime ir šiuolaikiniame mene galima matuoti minusiniu dali kaip sutartiniu vienetu.

„Pilietinio karo nuojauta“. Salvadoras Dali, 1936 m.

„Pilietinio karo nuojauta“. Salvadoras Dali, 1936 m.

Į Dali kūrybą galima ir verta žvelgti su tam tikru nepasitikėjimu. Įtarimą kelia jo begalinis populiarumas (alergiją kelia ne viename pasaulio mieste stūksantys jo artefaktai, ryškiais plakatais – it koks cirkas – viliojančios išvežiojamos parodos), sunkiai suvokiamas, tiesiog neaprėpiamas produktyvumas ir gluminanti meistrystė (šito dalyko negali nuginčyti niekas – virpuliai eina matant virtuoziškai išvestas linijas, šarmingai surežisuotas kompozicijas). Manytina, kad būtent tai ir kelia alergiją tiems, kurie į Dali nori ar iš tiesų žvelgia, švelniai tariant, atsainiai.

Kitas dalykas, dėl kurio Dali kelia šiokį tokį nepasitikėjimą – konceptualusis chaosas, būdingas jo kūrybinei strategijai. Nėra aiškūs motyvai, lėmę šio dailininko strategijas ir receptūras (nes rimtai skaityti ir analizuoti jo paties pasisakymus apie intencijas yra tas pats, kaip ir rašyti mokslinį darbą apie bezdalus, ką Dali sėkmingai ir padarė). Mūsų laikais, čia ir dabar, kai kiekvienas žingsnis yra komentuojamas ir apraizgomas logiškais ar dažniau sofistikuotais išvedžiojimais, tokia pozicija, kokią užėmė S. Dali, būtų netoleruotina dėl akivaizdaus pozavimo, klounados ir epatažo. Žvelgiant iš dabarties pozicijų, šis menininkas yra pernelyg rimtas (akademiškas, klasiškas), kad galėtų būti juokdariu.

Tačiau akivaizdus ir neginčytinas yra istorinis konkrečiai šio menininko nuopelnas – kad ir kaip būtų, postmodernizmas su savo intelektualiuoju citatiškumu, subtilia ironija ir elegantišku žaismingumu yra skolingas būtent Salvadorui. Dali atstatė daugelio modernistų (pradedant futuristais, baigiant tašistais) sudegintus tiltus su klasika. Tegul tie tiltai kartoniniai, svyruojantys, tačiau jie egzistuoja ir visuomet palieka galimybę žmogui, žinančiam apie meną tik Dali dėka, plėsti savo suvokimo ribas.

Garsių Salvadoro Dali paveikslų rinktinė.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC) nuo š. m. sausio 23 d. iki vasario 28 d. veiks Salvadoro Dali litografijų, keramikos, skulptūros, medalių paroda „Materialusis siurrealizmas” („Materialization of the Surreal”).

Parašykite komentarą