Pažįstant asmeninį Jono Meko Niekį

Iš Jono Meko kino ir literatūros tekstų neįmanoma sukonstruoti jokios logiškos konstrukcijos bei struktūros, ji tiesiog netvarkinga, elementų ryšiai padriki, atrodytų, atsitiktiniai tiek, kiek mūsų gyvenimų įvykiai būna atsitiktiniai. Nėra jokio logiško vientisumo. Šių tikslų nesiekė ir pats Mekas, todėl skaitytojui ar žiūrovui, regis, kyla nelengvas uždavinys: kaip visgi suprasti šio menininko kūrybą, jei iš pirmo žvilgsnio ji atrodo esanti nepažini.

Jonas_Mekas_Reminiscences_of_a_Jouney_to_Lithuania_Semeniskiai1

Semeniškių vaizdas iš Jono Meko filmo „Reminiscences of a Journey to Lithuania“ / „Kelionės į Lietuvą prisiminimai“ (1972 m.)

Bet koks objekto suvokimas reikalauja iš subjekto užimti tam tikrą požiūrio tašką, kuris kartu reiškia ir distanciją su objektu. Meko kamera, nukreipta į objektus, tokios distancijos nepripažįsta, todėl žiūrovas irgi tarsi apsvaigsta, įsitraukia, ir, kai kinas baigiasi, nedaug tegali pasakyti. Taigi nei Mekas kuria distanciją su tuo, ką filmuoja, nei žiūrovas išlaiko distanciją su tuo, ką mato.

Negalėjimas pasakyti ką nors konkrečiau apie Meko kūrybą reiškia, kad žiūrovo patirtis, bežiūrint filmus, nepereina į kalbą, lieka ikikalbiniame lygmenyje. Ir pats Mekas savo tekstais nesistengė įtvirtinti kalbos primato prieš vaizdą. Čia ir ryškėja verbalinio ir vizualinio teksto skirtis. Jei filme skaitoma poezija, ji nėra to, ką matome, pavertimas žodžiais. Kitais atvejais vaizdas ir verbalinis tekstas taip pat gyvena atskirus gyvenimus. Suprantant, kad Meko filmuotų vaizdų neįmanoma paversti kalba, tenka sutikti, kad jo filmų žiūrėjimas yra (ne)patirtis. Ir pats Mekas ne viename interviu yra sakęs, kad to, ką išgyveno, nesiekia tiesmukai versti kalba. Užtenka migloto vaizdo, gamtos fragmento, ryšiai su tikrove ir labai stiprūs (nes susiję su jos pamatine prigimtimi), ir labai laisvi, tarsi eskizas.

Neversdamas to, ką mato, žodžiu, Mekas laimi tikrumą: vaizdo neiškraipo riboti ir netobuli žodžiai. Suprantama, kad žodis niekada nepajėgs išreikšti matyto ir užfiksuoto vaizdo. Kasdienybėje vyrauja įprotis manyti, kad tai, kas pasakyta, yra labiau apibrėžta, nei tai, kas nutylėta. Mekas viską verčia aukštyn kojomis: nepasakytas žodis leidžia išlaikyti didesnį ir tikslesnį apibrėžtumą nei kalbos srautas. Tai išmoko poetą jausti atsakomybę už žodį ir pastarojo vertę. Dalindamas interviu kairėn ir dešinėn, Mekas dažniausiai vis dėlto apsieidavo be savo kūrybos komentarų, bandymų detaliai aiškinti, kaip žiūrovas turi suprasti kūrinius. Šio teksto autorius taip pat bandė raštu užduoti Mekui keletą klausimų, susijusių su referentyvumo problema jo kūryboje. Klausimai liko neatsakyti. Kodėl – nesiimu spręsti, galiu tik miglotai nujausti: visai įmanoma, kad klausimai buvo pernelyg abstraktūs ir verčiantys sakyti tai, ko verbalizuoti nereikia. Meko kine ir literatūroje vyrauja konkretūs daiktai, gamtos objektai, gyvi žmonės. Labai retai sutiksime abstrakčių vienos ar kitos problemos svarstymų, nes problemos dažniausia nėra ir net nebūta.

Mekas buvo lyg Antikos filosofas – kaip gyveno, taip ir kūrė, arba kaip kūrė, taip ir gyveno. Vištos ar kiaušinio pirmumo klausimo čia nesvarstysime, nes ir pačiam Mekui tai būtų beprasmis klausimas, kadangi jo gyvenimas ir kūryba yra vienis, kurio intensyvumas (daugybė sukurtų filmų, daugiau nei dešimt knygų, kasmet po keliolika kino festivalių) kyla iš bekalbės patirties intensyvumo. Šiai patirčiai būdingas nuolatinis buvimas čia ir dabar. Ji nepripažįsta Istorijos su Didžiuoju pasakojimu, todėl atmeta ir kalbą. Juk kas yra Istorijos pasakojimai, jei ne tekstų rinkiniai, neturintys nieko bendra su čia ir dabar – jie pasakoja apie tai, kas vyko ten ir tada. Vaizdo kamera yra priemonė nenuslysti į Istoriją, likti visada budriam ir fiksuojančiam. Taip artėjama prie branduolinės gyvenimo prasmės, kuri yra netikėtai paprasta ir paviršutinė. Tereikia tiesiog gyventi ir nedėti per daug pastangų konstruojant struktūras, kankinantis dėl sudėtingų sprendimų, nereikia kurti atpalaiduojančios ir užliūliuojančios kalbos. Nuo šio gyvenimo branduolio nereikia gintis tekstais, nes tekstas yra pasakojimas apie tai, kas jau buvo. Vaizdas yra tai, kas būna čia ir dabar ir tik konkrečiam žmogui, kiekvieno žmogaus akys fiksuoja vis kitokį vaizdą.

Taigi Meko tekstai yra (ne)tekstai, nes jie nefiksuoja praeities ir nėra kalbėjimas apie kalbą. Būtent šiuos du reikalavimus dažniausia keliame kalbai. Kadangi šie (ne)tekstai gimsta iš (ne)patirties, jie atveria esminę mąstymo būseną – nežinomybę, kuri yra nuostabos sąlyga. Gyvenimas nežinant ir nuolatos nustembant – tai autentiškas gyvenimas. Mekas nuolatos kartodavo, kad nieko tikra nežino ir stebisi, daugiausia – pasaulio grožiu. Skirtingai nei teoretikai, Mekas net nebandė mąstyti apie šį nežinojimą, neieškojo atsakymo, iš ko ši būsena kyla, nebandė gyvenimo branduolio sukalbinti, nes jis yra nepažinus. Tas branduolys yra ne kas kita, o Niekis, kuris, pasak Meko, laukia visų mūsų galutinėje stotelėje. Todėl nėra prasmės apie jį galvoti ir kalbėti – jis vis tiek ateis. Tokia gyvenimo pozicija gali tapti stipria atrama, kuri nuo kitų „panacėjų” skiriasi tuo, kad nėra pagrįsta iliuzijomis. Viskas, ką galima padaryti susidūrus su Meko kinu ar knygomis, esė, – bandyti suprasti Meko Niekį, vis dėlto jį sukalbinant ir išreiškiant žodžiais, tačiau darant tai nepretenzingai ir svarbiausia – asmeniškai. Kad nenusižengtume režisieriui ir rašytojui, santykis su jo tekstais turėtų būti individualus ir pagrįstas tekstų išgyvenimu čia ir dabar. Tikrovė kaip abstraktus konstruktas Mekui buvo nepažini ir neįdomi, svarbūs „maži ir asmeniški dalykai”.

1 komentaras

Parašykite komentarą