„Redirected / Už Lietuvą!“ – kokybiškas chaosas banditų Lietuvoje
|
Eilės prie kasų, pilnos kino teatrų salės, papildomi seansai ir pagerinti visi rekordai – taip sausį startavo naujausias lietuvių kino režisieriaus Emilio Vėlyvio filmas „Redirected / Už Lietuvą!”. Jis vadinamas ironišku, savikritišku, pavojingu jautriems žiūrovams, humoro jausmo neturintiems patriotams bei stereotipų valdomiems užsieniečiams. Tarptautinė filmo komanda, pasaulinio lygio kino žvaigždės bei tragikomiškas siužetas žiūrovus lyg ir turėtų porai valandų tiesiog prikaustyti prie kino salių kėdžių. Bet…  Kadras iš E.Vėlyvio filmo „Redirected / Už Lietuvą!“, sukėlusio didelį publikos susidomėjimą. Pauliaus Makausko nuotr. Raudonuoti iš gėdos neteks „Redirected / Už Lietuvą!” – milžiniškas lietuviško kino šuolis dėl kelių dalykų. Dėl įspūdingos reklaminės kampanijos, kur tikrai viskas vakarietiškai apgalvota. Dėl techninės filmo kokybės. Vaizdas ir garsas sudėlioti nepriekaištingai. Operatoriaus ir montažo režisieriaus darbas – europietiškų standartų lygmens. Dėl režisūros taip pat neverta kabinėtis. Aktorių pasirodymai neverčia raukytis ir šaipytis. Tarp lietuvių pasirodo ir net dominuoja žinomi britų kino veidai, iš kurių didžiausią svorį turi Vinnie Jones. Filmą drąsiai galima rodyti užsienyje, raudonuoti iš gėdos neteks. Yra tempas, yra įvykių, yra skirtingos veiksmo vietos ir daug įvairiausių personažų. Geras garso takelis – nuo „britiškų gabalų” iki mūsiškių „Poliarizuotų stiklų”. Yra įžanga, vystymas, pabaiga. Būtinieji siužeto konstrukcijos taškai kaip ir sudėlioti. Žodžiu, pavyzdinis pramoginis kinas, kuriuo iki šiol nelabai galėjome pasigirti. Dar vienas superpozityvus dalykas: žiūrovai virste virsta į sales. Prasideda lietuviško kino aukso amžius? Viskas fasadiškai labai puiku, bet kaip nuo pirmųjų scenų „neužkabino“ manęs, taip su nedideliais „nušvitimais – prabudimais“ plūduriavau prieš srovę iki paskutiniųjų kadrų. Pabandysiu rasti atsakymus, kas iš tiesų nutiko. Scenarijus – balaganiškas kratinys Pirmiausia, nesuveikė pirmasis „Redirected / Už Lietuvą!“ pusvalandis. Buvo labai daug pastangų žaisti Guy Ritchie gangsterinio pasaulio taisyklėmis. Daug truputėlį kitaip pasuktų, bet iš esmės tų pačių dialogų. Personažų tipažai taip pat iki kaulų smegenų pažįstami. O tas sulysėlis britas – vienas prie vieno Ewenas Bremneris. Kai kurie planai taip pat kaip klonai. Tiek to, originalumo nėra prasmės vaikytis. Tačiau gausybė uraganu lekiančių įvykių niekaip neužsifiksavo smegenyse ir neprikaustė prie ekrano. Dar kartą įsitikinau, kaip svarbu pagrobti žiūrovą jau pirmaisiais kadrais, nes po to labai sunku įsivažiuoti. „Redirected / Už Lietuvą!” scenarijus iš esmės yra balaganiškas G.Ritchie ir Emiro Kusturicos filmų, „Pagirių Las Vegase” ir net senų rusiškų komedijų kaip „Operacija Y” kratinys. Tai irgi nėra blogai, jeigu nacionaliniai ypatumai įdomiai ir juokingai panaudojami pokštams. E.Vėlyvio filme Lietuva yra banditų, budulių, kekšių, rusų, lenkų, korumpuotų mentų, ištvirkusių kunigų ir daktarų, kuoktelėjusių storžievių kaimiečių kraštas. O smagiausia – remiant Kultūros ministerijai. Bet kur tada cepelinai, pakelės ereliai ir krepšinis? Nepanaudotų situacijų – begalės. Gerai, juodosios Lietuvos įvaizdžiui pakanka ir tiek. O tokia antireklama gali tapti geriausia reklama, kaip tai nutiko juodąją Slovakiją pristačius skandalingam Eli Rotho siaubo trileriui „Nakvynės namai”.  Kadras iš E.Vėlyvio filmo „Redirected / Už Lietuvą!“, sukėlusio didelį publikos susidomėjimą. Pauliaus Makausko nuotr. Palinksmina, bet neįtikina Didžiausios „Redirected / Už Lietuvą” problemos visai kitur. Scenarijus – tiesiog neišgrynintas ir chaotiškas. Todėl daug kur neįtikinamas. Viskas prabėgomis ir ne iki galo. Padrikas „bajeriukų” rinkinys. O čia visada pavojus – suveiks nesuveiks. Filme nėra nė vieno empatiško veikėjo, dėl kurio sveiko kailio norėtųsi išgyventi. Nėra nė vieno, su kuriuo galėtum susitapatinti. Todėl – visiškas abejingumas tam, kas vyksta. Juosta neturi jokio kito tikslo, kaip tik palinksminti situacijomis „anglų nuotykiai Lietuvoje”. Net kvailiausios ir begėdiškiausios holivudinės komedijos visada „neša žinutę” arba „vykdo misiją”. Ką jau kalbėti apie G.Ritchie „Lok, stok arba šauk”, kur nevykėliai tampa nugalėtojais, nes išradingai, nuoširdžiai ir padedant sėkmei laimėjo karą prieš žiaurius gangsterius. Neįtikina „banditų Lietuvos” pavaizdavimas, kur kaip pasakoje – už kiekvieno kampo nušaus ir apiplėš. Neįtikina britų charakteriai, tarp kurių nė vieno išskirtinio. Neįtikina paryškinti antraplaniai personažai, galbūt todėl, kad prie jų labai trumpai stabtelima. Palakstymai po miestą ir kaimą originalumu nenustebino, kaip ir susišaudymų bei muštynių epizodai. Nei blogai, nei įdomiai. Humoras daug kur atrodė ne pats taikliausias, bet čia jau skonio reikalas. Buvo labai šmaikščių frazių, tik kai kurie personažai jų paprasčiausiai „neužaugino” arba jos neprilipo prie charakterių. Yra ir kelios logikos duobės, bet jų būna ir pripažintuose šedevruose, tik ten scenarijaus kampai taip sulipdyti, kad jos praslysta pro akis ir dar smarkiau užkuria siužeto variklį. Man „Redirected / Už Lietuvą!” variklis neužsikūrė, ir „Zero 2“ paliko geresnį įspūdį. Tačiau, kad naujausias E.Vėlyvio filmas tapo reikšmingu kino įvykiu, galima neabejoti. Ir būtina keliauti į kino teatrą. NAUJAS FILMAS Pavadinimas: „Už Lietuvą“ (Redirected). Žanras: kriminalinė komedija. Trukmė: 100 min. Režisierius: E.Vėlyvis. Prodiuseriai: Davidas Boaretto, Alastairas Clarkas. Aktoriai: Vinnie Jones, Vytautas Šapranauskas, Scottas Williamsas. Scenaristai: Jonas Banys, E.Vėlyvis, Lewis Britnell. Operatorius: Feliksas Abrukauskas. Kompanijos: „Kinokultas“, „Wellington films“. Amžiaus cenzas: N-18. Siužetas: tai pasakojimas apie kultūrinį šoką, kokį patirtų kiekvienas doras europietis, netikėtai stačia galva pasinėręs į visas mūsų turimas „lietuviškas grožybes“. Iš dalies paremtas tikrais britų turistų nuotykiais ir įspūdžiais, filmas atskleidžia kitokį, netikėtą ir savotiškai žavingą neparadinės Lietuvos vaizdą – satyrinį, šaržuotą ir kiek iškreiptą šiuolaikinės visuomenės bei jos aktualijų atspindį. „Durys”, 2014 sausis (Nr. 1) |