Pavasario kinas Klaipėdoje

Šią savaitę į uostamiestį tikrai atėjo pavasaris. Turguje galima įsigyti šviežios sulos. Gatvėse jau buvo pastebėti pirmieji personažai trumparankoviais marškinėliais. Renčiamos ir pirmos lauko kavinių konstrukcijos. Kas dar? Taip, tiesa, nepaminėjau vieno svarbaus pavasario pranašo – Vilniaus kino festivalio „Kino pavasaris” – jau visą savaitę sinefilus ir eilinius kino mylėtojus kviečiančio į intymią kino teatro prieblandą.

Šiemet festivalis prasidėjo itin iškilmingai. Nežinia, atsitiktinai ar ne, bet buvo pasirinkta išskirtinė data. Dieną mėgėjai ir profesionalai siekė užfiksuoti kuo tobulesnį Saulės užtemimo kadrą, o vakare rinkosi neoficialiame miesto centre į „Forum cinemas Klaipėda”. Norintys galėjo įsiamžinti festivalio sienos fone (na, gerai, klaipėdiečiams kažkodėl teko ne siena, kaip kad kitiems didiesiems miestams, bet sienos plakatas) ir jau vien dėl to pasijusti žvaigžde raudonojo kilimo šventėje. Galima džiaugtis, kad festivalis tą pačią dieną buvo atidarytas ir sostinėje, ir mūsų mieste. Iš didžiojo ekrano kreipėsi prezidentė D. Grybauskaitė, vėliau auditoriją virtualiai sveikino tą pat dieną gimtadienį švenčiantis jaunasis Kanados kino genijus Xavieras Dolanas. Jo filmu „Mamytė” („Mommy”) ir buvo atidarytas festivalis. Nesinori rašyti atpasakojimo rašinėlio, bet nesusilaikau neprisipažinusi, kad bet bent jau man – kol kas tai buvo šviesiausias žybsnis uostamiesčio ekrane. Intensyvus savo muzika, tempu, sukoncentruotu (1:1) kadro formatu, herojų temperamentais, spalvomis, detalėmis. Ir dar tas neapleidžiantis nuostabos kutulys, žinant, kad režisieriui tik 26 metai.

Vilniaus kino festivalis „Kino pavasaris” šiemet švenčia brandžios jaunystės gimtadienį – jam 20 metų. Festivalio idėja buvo nugludinta 1994 m., bet pirmieji žingsniai žengti 1995 m. Vilniuje, kino teatre „Lietuva”. Tuomet festivaliu siekta supažindinti žiūrovus su jaunųjų prancūzų, vokiečių, lietuvių ir britų kino kūrėjų darbais. Programą sudarė Kultūros ministerijos, užsienio kultūros institucijų ir ambasadų parinkti filmai. Galima paminėti ir pirmąjį festivalio svečią – Leos Caraxą, populiarų ir tuo metu prieštaringai vertintą prancūzų režisierių. Šiemečio festivalio programoje vėl figūruoja šio režisieriaus vardas – jam skirta ir viena iš 15 filmų programų „Retrospektyva: Leos Carax”, joje galima pamatyti visus penkis šio režisieriaus filmus ir vieną apie jį patį. Iki Klaipėdos atklydo tik šios programos aidai (kalbu apie muziką iš 2012 m. „Holymotors” garsios akordeono scenos).

Dvi savaites truksianti kino šventė mūsų mieste išvynioja 29 filmų repertuarą (iš beveik 250 esančių festivalio programoje). Belieka nepirkti „popkornų” ir mėgautis rinktiniais kino perliukais, kuriuos rengėjų komanda visus metus medžiojo įvairiuose festivaliuose. Juk „Kino pavasario” misija – suteikti žiūrovams galimybę išvysti kuo daugiau pripažintų, diskusijų sukėlusių, žinomuose kino festivaliuose apdovanotų nepriklausomo kino filmų iš viso pasaulio. Pareigingai palankius „Kino pavasario” seansus jau galima manyti, kad įgytas šioks toks supratimas apie šiemetį kino pasaulio peizažą.

Akcentai

Festivaliui mūsų mieste šventiškumo suteikė kai kuriuos seansus pristatę žinomi savo srities profesionalai klaipėdiečiai. X. Dolano „Mamytę” atidarymo metu išgyrė „Kinomano užrašų” autorius Aivaras Dočkus, Jeano Pierre’o Jeuneto filmą „Neįtikėtina jaunojo išradėjo kelionė” pristatė kino režisierius Arūnas Eimulis (beje, 2012 m. „Kino pavasaryje” demonstruotas jo filmas „Sublimuojanti metamorfozė”), Dano Gilroy’aus „Naujienų medžiotoją” („Nightcrawler”) – televizijos žurnalistas Gintaras Vaičekauskas, o Francko Ribière’o filmą „Steiko (r)evoliucija” – „Momogrill” šefė Erika Čaplikaitė. Tai vieno iš organizatorių, mūsų mieste „Kino pavasarį” šiemet prižiūrinčio Andriaus Ramanausko sumanytas akcentas.

Šventės proga „Kino pavasaris” sostinėje plačiai išsiliejo ir į miesto gatves. Klaipėdoje kol kas buvo tik pora tokių ištekėjimų – startinis vakarėlis „Check’in” bare su lietuvių režisierės Linos Plioplytės filmu „Amžinai stilingos” („Advancedstyle”) apie stilingas ir originalias Niujorko damas bei žiūroviškiausio lietuviško filmo „Nematomas frontas” peržiūra „Lapės” bare (kūrėjai Jonas Ohmanas, Vincas Sruoginis ir Markas Johnstonas). Prieš vieno iš filmų peržiūrą kino teatre A. Ramanauskas pastebėjo, kad festivalis ir Vilniuje turėjo „užsiauginti” savo auditoriją. Tikimasi, kad ateityje ir mūsų miestelis žydės ryškiau, intensyviau ir plačiau.

Skaičiavimai

„Kino pavasaris” Klaipėdoje yra įsikūręs vienoje iš didesnių „Forum cinemas Klaipėda” salių. Žinant, kad pernai festivalį iš viso aplankė beveik 100 000 žmonių, keista matyti ją apytuštę. Bet gal nereikia taip nekantrauti. Festivalis turi užaugti. Be to, suskaičiuokime, kiek truko užaugti ir pačiai kino industrijai. Pavyzdžiui, X. Dolano gimtinėje, Kanadoje, kino istorija pradedama skaičiuoti apie 1897 m., kuomet vienas Manitobos gyventojų Jamesas Freeras ima kurti trumpus propagandinius filmukus apie savo šalį. Suskaičiuokite, kiek nuo to nutekėjo laiko iki Jameso Camerono (taip, kanadietis) ar to paties X. Dolano. Tad gal iš tiesų reikia neskubėti, palaukti, kol festivalis užaugs ir pas mus.

Kita vertus, gal Klaipėdoje dar neužsiveisė pakankamai daug sinefilų genties atstovų. Bet kuriuo atveju didelė „Kino pavasariui” skirta salė nelabai pagelbėja kuriant šventinę nuotaiką. Juolab kad kino teatras yra įsikūręs prekybos centre, kur – pripažinkite – ne itin šventiška aplinka. Pažiūri į visas emocijas apeliuojančią islandų dramą „Gyvenimas akvariume” (vaikas po ledu, prasigėręs rašytojas, prostitucija užsiimanti jauna mama…) ir po to šlept iš to akvariumo tiesiai į prekybcentrio triukšmą – biurgeriai, pavargę vėlyvi apsipirkinėtojai, valytojos, iš visų pusių tranki muzika. Tikra kino šventė.

Visai kita atmosfera kad ir trečiadienio „Lapėje” – vietos ne itin daug, bet visa erdvė buvo užpildyta žiūrovais, t. y. žiūrovėmis. Su draugu pastebime, kad partizanais itin domisi merginos – „juk toks potencialių jaunikaičių žiedas išžudytas”, svarstom galimą pretekstą, bet tai – nelinksmas juokas.

kino_pavasaris_lapeje

“Kino pavasaris” “Lapėje”.

Kol kas internete naršau prisiminimus apie legendinį britų režisierių Peterį Greenaway’ų, šįvakar (t. y. ketvirtadienį) jo naujojo filmo „Eizenšteinas Gvanachuate” peržiūra.

Festivalis tęsis iki balandžio 2 dienos. Jo programoje – rinktiniai filmai. Kai kurie patvirtins, kad yra tam tikrų stereotipų, nuo kurių sunku pabėgti, pvz., Annos Melikyan filme „Žvaigždė” yra Rusijos oligarchų, yra ir Rusijos varguolių, ir aišku, yra Maša. Taip pat yra drama, kuri paveiktų stipriau, jei būtų gerokai prikirpta jos pabaiga. Taip pat bus filmų, kurie prajuokins („Nulis motyvacijos”), kurie tiks vaikams („Mažieji padaužos”), filmų, kurie privers urgzti skrandį, ir visokių kitokių filmų. Rasti sau nėra sunku. Svarbiausia kažkaip pasiryžti atvažiuoti į tą neoficialų miesto centrą ieškoti ne marškinių išpardavimo, o intelektualinio peno…

Parašykite komentarą