Vytautas Kiminius: nacionalinio instrumento ambasadorius

Vienas ryškiausių Lietuvos birbynininkų – Vytautas Kiminius muzikos kelią atrado Klaipėdoje. Šiandien jaunųjų kūrėjų rubrikos svečias garsina lietuvių nacionalinį instrumentą visame pasaulyje. „Birbynė žavi užsienio publiką, gaila, kad savame krašte ji kartais taip nepelnytai nustumiama į antrą planą”, – sako talentingasis atlikėjas.

RG-Studio nuotr.

Kaip Tavo gyvenime atsirado muzika, kūryba? Nuo ko viskas prasidėjo?

Vaikystėje labai patiko dainuoti. Dažniausiai dainuodavau seneliui. Vieną dieną, kai dar buvau trečioje klasėje, į pamoką atėjo nepažįstami žmonės. Paaiškėjo, kad tie žmonės buvo iš muzikos mokyklos ir kvietė vaikus stoti mokytis muzikos. Po kurio laiko pasakiau mamai, kad noriu mokytis toje mokykloje. Aišku, stojamieji jau buvo pasibaigę, mokslo metai prasidėję. Direktoriaus pavaduotoja mamai sakė, kad visos vietos užimtos ir šiais metais mokytis dar negalėsiu. Pasiūlė įtraukti mane į kandidatų sąrašą tam atvejui, jeigu kas nuspręs nebelankyti. Po to mane egzaminavo ir išėjo taip, kad priėmė iškart po perklausos, nebereikėjo laukti eilėje. Kiek pamenu pats, o ir sakė tėvai, kad stojamuosius išlaikiau puikiai.

Kodėl pasirinkai būtent birbynę?

Tiesą sakant, birbynės nesirinkau. Aš norėjau dainuoti, bet tuo metu dainavimo skyriaus mokykloje nebuvo. Buvo pasiūlyta groti birbyne ir kartu lankyti chorą. Žinoma, iškart šiuo instrumentu groti nepradėjau – pirmus trejus metus grojau lamzdeliu, nes buvau smulkaus sudėjimo ir pirštai buvo per maži, neuždengiau skylučių. Na, o vyresnėse klasėse jau paėmiau birbynę į rankas ir laikau ją iki šiol.

Esi vadinamas liaudies instrumento virtuozu. Kuo sužavėjo liaudies muzika?

Apibūdinimas „liaudies instrumentas” jau nebeatskleidžia birbynės savybių ir galimybių – tai nacionalinis instrumentas. Birbynė yra pati savaime vertybė, jau nekalbu apie muziką, kurią galima išgroti. Žinoma, kad šaknys yra liaudies muzikoje, tačiau viskas tobulėja, ribos plečiasi – mano repertuaras kasmet taip pat darosi vis įdomesnis, įvairesnis. Tikriausiai tas ir žavi, kad pagal poreikį atsirenku ir kūrinius. Lietuvių liaudies menas yra savaime artimas, nes su šia muzika užaugau. Tai mano šaknys ir pagrindas. Prieš metus kartu su styginių kvartetu „Archi quartett” važinėjome po Lietuvą ir atlikome programą, skirtą Lietuvos šimtmečiui paminėti. Projektas vadinosi „Lietuvos šimtmetis su nacionaliniu instrumentu”. Birbynę pristatėme kaip vieną iš Lietuvos vertybių, nes tai unikalus instrumentas, kitos šalys tokio neturi. Birbynė žavi užsienio publiką, gaila, kad savame krašte ji kartais nepelnytai nustumiama į antrą planą.

Papasakok, kur teko dalyvauti, o gal ir laimėti?

Teko garbė groti labai įvairiai auditorijai, kuo labai džiaugiuosi. Dalyvavau ne tik konkursuose, bet ir tokiuose projektuose kaip „Traveling youth orchestra”. Tai projektas, su kuriuo keliavau po Europą. Birbynę esu pristatęs Vokietijoje vykusiame projekte „Kaip skamba Europa”. Berlyne „Deutcheld welle” kanalui pristačiau birbynę ir atlikau savo programą. Taip pat dalyvavau Nacionaliniame Jono Švedo konkurse, teko laimė tris kartus pelnyti laureato vardą ir gauti geriausio konkurso birbynininko apdovanojimą. Pelniau pirmąsias vietas konkurse „Renessanse” Armėnijoje ir konkurso „Menas ir švietimas” kategorijoje solo su orkestru. Visi šie konkursai ir projektai metai po metų suteikė galimybę išbandyti savo paties ir instrumento galimybes.

Kokios Tavo sąsajos su Klaipėda? Galbūt šiame mieste ir gimė meilė muzikai?

Esu baigęs Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, šiame mieste nusprendžiau rinktis muzikos kelią ir toliau studijuoti. Bet sakyčiau, kad pradžių pradžia buvo gimtajame Šilutės mieste.

Vytauto Šventupio nuotr.

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Esu pedagogas Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokykloje, mokau vaikus groti birbyne. Aktyviai užsiimu ir soline veikla. Šiuo metu turiu nemažai koncertų, tuo labai džiaugiuosi. Per pastaruosius metus koncertavau ne tik Lietuvoje, bet ir Italijoje, Latvijoje, Estijoje. Pasirodau kaip solistas su styginių kvartetu, baroko muzikos ansambliu, kameriniu orkestru. Taip pat esu dainų ir šokių ansamblio „Vilniaus pynimėlis” orkestro vadovas.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra muzika ir kūryba?

Nežinau, ar lengva atsakyti į šį klausimą. Muzika tikrai yra didelė dalis mano gyvenimo ir kasdienybės. Tai ir darbas, ir hobis.

Kokius kūrinius atlieki? Galbūt ir pats kuri muziką? Jei taip, kaip manai, koks Tavo kūrybos braižas?

Šiuo metu atlieku įvairių epochų muziką – nuo baroko iki modernios muzikos. Žinoma, jeigu turiu galimybę, stengiuosi atsirinkti, kas man pačiam labiau patinka. Rengiant koncertines programas, visada stengiuosi galvoti apie klausytoją ir apie save – kad būtų įdomu ne tik klausyti, bet ir man pačiam groti.

Vytautas Kiminius su styginių kvartetu „Archi quartett“. Dariaus Baltakio nuotr.

Kas Tau suteikia įkvėpimo?

Nauji iššūkiai. Patinka sudėtingi kūriniai, nes tuomet reikia daug galvoti, domėtis. Dėl repertuaro stygiaus birbyne dažniausiai groju kitiems instrumentams parašytą muziką. Norint tobulėti – vienintelė išeitis groti obojaus, klarneto, smuiko ar kito instrumento repertuarą. Dažniausiai užsibrėžiu tikslus pasirinkdamas kūrinius ir tada prasideda malonumas juos atlikti.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius metus muzikos pasaulyje? Kokie tikslai bei ambicijos?

Labai noriu savo grojimu įkvėpti kompozitorius rašyti kūrinius šiam instrumentui. Atstovaujant Lietuvai ir jos kultūrai, norisi atlikti lietuvių kompozicijas, juos pristatyti užsienyje ir Lietuvoje.

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su muzika, kas tai būtų? Kodėl?

Dar mokykloje, prieš stodamas į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, galvojau apie vadybą.

Kas yra Tavo autoritetas muzikoje? Gyvenime?

Turiu daug autoritetų – visi mano buvę mokytojai. Tačiau manau, kad didžiausią įtaką mano gyvenime padarė trys asmenybės: maestro prof. Juozas Domarkas, prof. dr. Robertas Beinaris ir prof. Alessandro Baccini.