Viktorija Varanavičiūtė: „Muzika – mano darbas, hobis ir gyvenimo būdas”

Viktorija Varanavičiūtė – žavi, itin talentinga mergina, rodos, jau gimusi su natomis rankose. Mūsų pašnekovė šiuo metu yra Klaipėdos universiteto fortepijono specialybės magistrantė. Pianistės 20 metų muzikinę karjerą puošia respublikinių bei tarptautinių konkursų laureatės titulai. Apie muziką, svajones ir gyvenimą – pokalbis su Viktorija.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip manai, kokia asmenybė esi? Kokiomis savybėmis pasižymi?

Nesuklysiu sakydama, kad esu perfekcionistė. Pradėdama bet kokį darbą ir jį atlikdama, siekiu tobulumo. Negaliu sakyti, kad siekiu to visur, tačiau ten, kur, mano manymu, tikrai to reikia, – savęs nesigailiu. Taip pat turiu didelį (kartais net per didelį) atsakingumo jausmą, pradedant nuo savęs, baigiant rūpesčiu kitais. Neretai pati save pagaunu, kad kai kuriose situacijose galėčiau daugiau atsipalaiduoti, tačiau šią savybę galima nebent pamėginti kontroliuoti, tačiau ne visiškai jos atsisakyti (šypteli). Pripažinsiu, esu nelengvo būdo. Čia turbūt kaip apsauginis kiautas, kurį įveikti gali tikrai ne kiekvienas, tačiau jei jau pavyksta – pelno mano nuolankumą ir visas likusias savybes, kurių nusipelno už pastangas (šypsosi).

Esi profesionali muzikantė. Kas apskritai Tau yra muzika?

Muzika jau ilgą laiką yra mano gyvenimo būdas, hobis ir pagrindinis darbas, užimantis didžiąją kiekvienos dienos dalį. Negaliu sakyti, kad tai yra sritis, kur aš pailsiu, pamirštu viską, kas mane supa. Visų pirma tai yra mokslai su konkrečiais reikalavimais ir tam tikro rezultato laukimu. Antra, tai mano darbas, kurį turiu atlikti tinkamai, nes už tai gaunu atlygį. Bet be viso to, muzika ir prisilietimas prie jos yra tai, kuo gali pasigirti ne kiekvienas, tačiau dauguma to norėtų. Vienomis ar kitomis aplinkybėmis užsimezgant pokalbiui su nepažįstamu žmogumi, paklausta, kuo užsiimu gyvenime, visada sulaukiu susižavėjimo mano darbu – tai tik įrodo, kad turiu kuo didžiuotis ir išsiskirti iš kitų (šypsosi).

Kaip prasidėjo pažintis su pianinu?

Viskas prasidėjo nuo to, kad mama, stebėdama mano ir sesers muzikinius pasirodymus namie, vieną dieną nusprendė nuvesti mus į muzikos mokyklą. Tuo metu man buvo vos penkeri. Kaip dabar pamenu stojamųjų dieną, kai patikrinus pirštų lankstumą buvo pasiūlyta mokytis skambinti pianinu. Mažeikių muzikos mokykloje prasidėjo mano muzikos kelias, kuriuo vis dar einu ir šiandien. Žinoma, tai buvo mamos įtaka, kad atsidūriau būtent šioje srityje, tačiau manęs niekada nereikėjo versti to daryti – viskas vyko pačios noru. Aštuoneri metai muzikos mokykloje, penkeri Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje ir jau šešti Klaipėdos universiteto Menų fakultete – visa tai įrodo, kad tai mano pačios pasirinkimas. Jokia prievolė negalėtų egzistuoti taip ilgai.

Kuo sužavėjo būtent šis instrumentas?

Nė karto nesigailėjau, kad groju būtent fortepijonu. Niekada nenorėjau jo išmainyti į ką nors kitą. Nemėgau smuiko skambesio, dainavimas taip pat buvo ne prie širdies, tad kuo galėčiau pakeisti šį instrumentą, dar ir dabar neįsivaizduoju. Galbūt vienintelis minusas yra tas, kad vykstant koncertuoti tenka pratintis ne tik prie naujos aplinkos, bet ir prie instrumento, kuris stovi būtent toje salėje. Tai ne styginis ar pučiamasis instrumentas, kurį gali vežtis ir groti, kur tik panorėjęs. Čia ir prasideda menininko talentas – jei pasirodymas vyko ne visai taip, kaip buvo suplanuota, turi apgauti ir įtikinti visus, kad būtent taip ir turėjo būti (šypsosi).

Kokiuose konkursuose esi dalyvavusi? Kokie laimėjimai Tau pačiai arčiausiai širdies?

2013 m. tarptautinio forumo „Muzikos atlikimas ir pedagogika” konkurse „XXI a. menas” tapau laureate solistų su orkestru kategorijoje (II vieta); taip pat 2014 m. vykusiame tame pačiame konkurse laimėjau laureatės vardą ansamblių bei koncertmeisterių kategorijose (II vieta), o 2013 metais Italijoje (Paoloje) vykusiame tarptautiniame konkurse buvau pripažinta geriausia konkurso koncertmeistere.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kas buvo sunkiausia žengiant pianistės keliu?

Sunku pasakyti, kas sunkiausia. Būtų galima išskirti keletą etapų, kai susiduriama su skirtingomis problemomis. Svarbiausia suvokti, kad yra laikotarpis, kai svarbu bandyti ir nebūtina laimėti. Tačiau ateina ir toks laikas, kai bandyti nebeužtenka – norisi parodyti rezultatą ir sulaukti įvertinimo. Mano nuomone, kai žmogus aukoja tiek laiko konkrečiai veiklai, jis privalo būti tarp geriausiųjų, kitaip viskas praranda prasmę.

Šiuo metu galbūt sunkiausia suderinti studijas su darbu ir veikla, kurioje labiau norėtųsi save atskleisti. Tačiau magistro diplomas jau šiais metais turėtų būti mano rankose. Tai reiškia, kad atsiras naujų potyrių, padedančių pamiršti esamus sunkumus.

Kokia Tavo kasdienybė?

Šiuo metu esu fortepijono pedagogikos antro kurso magistrantė bei Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertmeisterė. Mano kasdienybė gana įtempta: ruošiuosi baigiamiesiems egzaminams, kurių metu turėsiu ne tik skambinti fortepijonu, bet ir pristatyti savo mokslinį darbą; be viso to, akompanuoju instrumentalistams ir vokalistams, su kuriais aktyviai dalyvauju įvairiuose konkursuose ir koncertuose. Labiausiai galiu pasidžiaugti tuo, kad mano mokslų ir darbo vieta yra tame pačiame pastate. Tai bent šiek tiek leidžia atsikvėpti ir viską suderinti.

Kokie artimiausi planai, siekiai, ambicijos?

Esu iš tų žmonių, kurie, norėdami gerai atlikti tam tikrą darbą, turi atsiduoti jam visapusiškai. Dėl to patys artimiausi planai – sėkmingai baigti studijas, kurios trunka jau, rodos, amžinybę (juokiasi). Na, o po to turiu įvairiausių planų, kuriuose tikrai lieka muzika, tačiau jos panaudojimas galbūt bus šiek tiek artimesnis mano širdžiai. Turiu nemažai planų ir siekių įgytas žinias, patirtį ir mėgstamą veiklą sujungti į bendrą visumą, tačiau esu iš tų, kurie pirmiausia įgyvendina tai, ką planavę, o tik tada leidžia sau puikuotis rezultatais. Dėl to laikinai visa tai pasiliksiu sau.

Kaip įsivaizduoji savo muzikinę karjerą po penkerių metų?

Labai stengsiuosi, kad mano muzikinė karjera neapsiribotų vien studijų baigimu – ir toliau sieksiu tobulėjimo, dirbsiu pedagoginį darbą, kurio metu galėsiu perduoti įgytas žinias kitiems, taip pat toliau aktyviai dalyvausiu muzikiniame gyvenime ir labai tikiuosi, kad čia nėra nė pusės to, kuo po penkerių metų galėsiu jau tikrai pasigirti.

Jei ne meilė muzikai, kokioje kitoje veiklos srityje save įsivaizduotum?

Dažnai pati sau užduodu šį klausimą, tačiau atsakymo taip ir nerandu. Jei įvyktų taip, kad mano gyvenime nebeliktų muzikos, turbūt jokia kita veikla nebeturėtų didelės reikšmės, nes nė viena nesulauktų tokio atsidavimo, kokį skiriu būtent muzikai. Na, nebent turimą hobį tektų paversti kasdienybe ir tapti profesionalia šokėja.

Kemel nuotr.

Jei turėtum galimybę praleisti vieną dieną su bet kokio laikmečio bet kuriuo žmogumi, kas ir kodėl jis būtų?

Sunku pasakyti, nes niekada apie tai negalvojau. Mėgstu naujoves, nes jos įpučia naujo vėjo į kasdienybę, bet kas konkrečiai tuo galėtų tapti – šiuo metu neatsakysiu.

Kas ir kodėl yra Tavo autoritetas?

Niekada neišskyriau vieno žmogaus, kuris būtų man pavyzdžiu. Žaviuosi daugeliu ir stengiuosi kiekviename įžvelgti bent po savybę, kuri galėtų tapti mano asmeniniu pasiekimu. Negaliu suprasti, kodėl žmonės bando kopijuoti ar lygiuotis į vieną ar kitą žmogų. Žinau, autoriteto turėjimas nebūtinai yra to žmogaus kopijavimas, tačiau visada siekiau kažkokio bendro rezultato, bendros savybių visumos, kas būtų man pačiai naudinga ir reikalinga. Taip atsiranda noras daryti dar daugiau nei šiuo metu jau esi padaręs.

Kaip įsivaizduoji savo svajonių pasirodymą? Kokia būtų vieta, laikas, atmosfera?

Mėgstu sėdėti didžiulėse koncertų salėse, kur sklinda akinanti šviesa, susirenka begalė žmonių, ir būti viena iš klausytojų. Bet kalbant apie mano svajonių pasirodymą – jis kiek kitoks. Niekada nebuvau mėgėja ypač apšviestų patalpų, kuriose tu tarsi ant pjedestalo, be menkiausios paslapties. Mieliau renkuosi prieblandą, kur erdvė tampa daug jaukesnė. O svajonių pasirodymas – ne tas, kuris atneštų man daugiausia pelno ar pilną žiūrovų salę. Žinoma, tai taip pat suteiktų džiaugsmo, tačiau argi tai svajonė? Groti pilnai salei nepažįstamų žmonių, kuriems galbūt visiškai nesvarbu, ar toje salėje groji tu, ar vietoj tavęs bus kažkas kitas? Daug svarbiau, kad toje salėje būtų visi tau artimi žmonės, su kuriais kasdien yra tavo mintys ir kurie tavimi nuoširdžiai didžiuosis. Vis dažniau supranti, kad būtent tai – didžiausias turtas, kuriam nesvarbu nei vieta, nei laikas.

Kokia, tavo manymu, yra muzikanto sėkmės formulė? Kas svarbiau – talentas ar įdirbis?

Tai du svarbiausi dalykai, vienas nuo kito neatsiejami. Visada sakau, kad gali turėti didžiulį talentą, bet taip jį ir prarasti užmigęs ant laurų ir neįdėjęs darbo bei pastangų. Ir atvirkščiai, gali kasdien aukoti save kokiai nors veiklai, tačiau neturėti „vidinės kibirkšties”, kuria įtikintum kitus tuo, ką darai. Tai žmogui arba duota, arba ne. Posakis, jog talentas sudaro 99 proc. – neginčijama tiesa, tačiau visi tie procentai nublanks, jei nebus ir to likusio 1 procento (šypteli).