Tomas Jašinskas: „Teatras man – ir akmuo po kaklu, ir euforija”

Šį kartą Jaunųjų kūrėjų rubrikoje svečiuojasi Tomas Jašinskas. Mūsų pašnekovas – profesionalus dramos teatro režisierius, V. Mejerholdo teatro centro prie Maskvos dailės akademinio teatro (МХAТ) magistras. Tomas aktyviai dirba kultūros srityje, žavi charizmatiškumu bei novatoriškomis idėjomis. Apie teatrą, kūrybą ir ateities planus – pokalbis su režisieriumi T. Jašinsku.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip prisistatytum trimis sakiniais?

Esu nuolatos ieškantis. Atviras. Kartais besiblaškantis tarp dviejų savo kraštutinių savybių: perdėto atsargumo ir karštligiško ėjimo į ugnį.

Kaip Tavo gyvenime atsirado teatras? Nuo ko viskas prasidėjo?

Teatras mano gyvenime atsirado ganėtinai netikėtai ir spontaniškai, kai paskutinėse Kretingos pranciškonų gimnazijos klasėse ėmiau lankyti teatro būrelį ir vaidinau, atrodo, drugelį (šypsosi).

Koks spektaklis Tau pačiam įsimintiniausias?

Jų mačiau labai labai daug, tad išskirčiau keletą: Franko Kastorfo „Trys seserys”, Kristijano Smedso „Žuvėdra”, Tomo Ostermajerio „Hamletas”. Įsimintiniausi būtent šie, nes juose tobulai sujungti senų tiesų, tradicijos žinojimas ir eksperimentas.

Galbūt prisimeni savo pirmąjį spektaklį?

Pirmojo matyto neprisimenu. Tikriausiai nesureikšminu pirmųjų susitikimų su teatru. Manau, viskas vystėsi ir brendo palaipsniui. Taigi, neskaičiuodamas visko, kas daryta studijuojant Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedroje, iki šiol menu savo pirmąjį kaip teatro režisieriaus debiutą 2008 metais – spektaklį „Pamišėlio užrašai” pagal Nikolajų Gogolį.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra teatras ir kūryba?

Tai mano bemiegės naktys, sunkūs rytai, daugybė mano gyvenimo dienų, mano aistra, mano akmuo po kaklu, mano euforija, mano neviltis, mano pažeminimas, mano tuščios kišenės, mano pažintys, mano atradimai ir skaudžios netektys, mano kaip kūrėjo manifestacija, mano užuovėja, mano priklausomybė ir mano silpnybė. Mano nuolatinis kraštutinių būsenų erdvėlaikis.

Šiaulių dramos teatro spektaklis „Nebylys” pagal Juozą Tumą-Vaižgantą, režisierius Tomas Jašinskas, režisierius statytojas Jonas Vaitkus. Arūno Staponkaus nuotr.

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su teatru, kokia ji būtų?

Gyvendamas Lietuvoje neišvengiamai tą kitą veiklos sritį ir renkiesi. Renkiesi tam, kad tiesiog elementariai išgyventum, patenkintum savo buitinius poreikius. Tačiau visuomet grįžti atgalios į ta patį tašką (teatrą). Jei a priori būtų leista taip mostelti burtų lazdele, rinkčiausi kuo ekstremalesnę sritį, tarkim, alpinizmo ar nardymo instruktoriaus (šypteli).

Kuo vadovaujiesi kurdamas spektaklius? Koks Tavo kūrybos braižas?

Susitikęs su naujai kuriamo spektaklio komanda visuomet sakau, kad svarbiausia mąstyti, o ne imituoti, nepasiduoti automatizmui, ieškoti ir, svarbiausia, būti ne vien atlikėjais, bet bendraautoriais. Manau, kad kuriamuose aktorių vaidmenyse privalu rasti velnią ir Dievą viename asmenyje. Tarp šių priešingybių kylantis konfliktas mane visada ir domina.

Kas Tau suteikia įkvėpimo kūrybai?

Kaskart įkvėpimo semiuosi vis iš kitų šaltinių. Tai gali būti kinas, literatūra, jūra, senamiestis, industrinės teritorijos, kelionė arba tiesiog gera repeticija, kuri inspiruoja dirbti toliau.

Kokie artimiausi tikslai ir ambicijos?

Šiuo metu su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais repetuojame spektaklį „Kanibalai”. Tikiuosi, kad rudenį galėsime pakviesti į premjerą (beje, projektą šiuo metu galima ir paremti neseniai atsiradusioje kultūros projektų rėmimo platformoje www.menaskartu.lt). Kūrybinių planų daug ir jų užteks tikrai ne vieneriems metams. Tačiau gaila, kad dažniausiai viskas einasi ne taip sklandžiai, kaip norėtųsi. Aplinkybės susiklosto taip, kad dažnai tenka ieškoti kompromiso arba atidėti planus ir laukti tinkamo momento.

Scena iš Tomo Jašinsko režisuoto spektaklio K. Goldonio „Dviejų ponų tarnas, arba Triufaldinas”. Ošas, Kirgizija. Asmeninio archyvo nuotr.

Kokie Tavo pasiekimai, patirtis meno pasaulyje? Kur teko dalyvauti, o gal ir laimėti?

Didžioji dalis pasiekimų sąlygota komandinio darbo. Juk teatras yra absoliučiai sintetinis žanras. Manau, kad visuomet didžiuosiuosi esąs Vsevolodo Mejerholdo teatro centro prie Maskvos dailės akademinio teatro (МХAТ) magistras. Ši aplinkybė leido man dirbti Rusijos, Kirgizijos ir kone visuose Lietuvos valstybiniuose dramos teatruose. Esu sukūręs aštuonis spektaklius. 2014 metais už spektaklį „Nebylys” pagal Juozą Tumą-Vaižgantą Valstybiniame Šiaulių dramos teatre buvome nominuoti Auksiniam scenos kryžiui – už režisūrą ir nacionalinę dramaturgiją (režisierius Tomas Jašinskas, režisierius statytojas Jonas Vaitkus). Taip pat esu ir daugumos nacionalinę dramaturgiją puoselėjančių festivalių (Dalios Tamulevičiūtės, „Lietuvos teatrų pavasaris”, Rokiškio „Vaidiname žemdirbiams”) laureatas.

Koks Tavo gyvenimo credo?

Nėra problemų, yra tik jų sprendimo būdai.

Ką veiki laisvalaikiu?

Beveik neturiu laisvalaikio, nes esu darboholikas. Vis kažko prisigalvoju ir nenustygstu vietoje. Radęs laisvo laiko, būtinai skiriu jį savo šeimai.

Jei galėtum vieną dieną praleisti su bet kurio laikmečio žmogumi, kas jis būtų?

Manau, kad paprašyčiau Antuano de Sent Egziuperi nuskraidinti mane pas Ernestą Hemingvėjų. Tuomet kokioje nors apšiurusioje Kubos knaipėje visi trys vyriškai pakalbėtume, negailėdami vietinio romo.

Kas Tavo gyvenime yra autoritetas? Kodėl?

Nelabai tikiu vienatiniu ir neginčijamu autoritetu. Kiekviename gyvenimo etape jie skirtingi. Tikriausiai reikėtų įvardinti tuos žmones ne autoritetais, o tais, kuriems jaučiu pagarbą dėl tam tikrų jų savybių. Pastarųjų gal net nepradėsiu vardinti, nes jų labai daug. Tiesiog džiaugiuosi turėjęs ar turėdamas galimybę su jais mainytis patirtimi, žiniomis ir energija.