Taurūnas Baužas: „Siekiu, kad kūrybai nebūtų ribų!”

Jaunųjų kūrėjų rubrikos svečias – talentingasis choreografas, šokėjas Taurūnas Baužas. Rugsėjo 18 dieną jaunasis menininkas klaipėdiečiams pristatys dar vieno savo spektaklio „Pradžioje buvo Kafka” premjerą. Kūrėjas pasakojo, kad kiekvienas žiūrovas spektaklio metu galės susitapatinti su vienu iš keturių vaidmenų, įsijausti į jį ir pergalvoti, kaip elgtųsi būtent jis. Apie šokio premjerą, kūrybą ir įkvėpimą – pokalbis su Taurūnu.

Vaido Jokubausko nuotrauka

Kaip manai, kokia esi asmenybė? Koks Tavo gyvenimo credo?

Mano credo: „Jei gyventi, tai tik iš visų jėgų.” Nemėgstu praleisti progų. Stengiuosi išnaudoti viską, kartais net pačius neįtikimiausius dalykus. Nenoriu, praėjus laiko tarpui, graužti save, kad galėjau padaryti tą ar aną, bet nepadariau arba pabijojau.

Dėl savo atvirų ir karštų poelgių neretai būnu pavadinamas bepročiu, bet tai, mano manymu, tik nuspalvina mano asmenybę. Niekam nelinkėčiau savo likimo atiduoti į kitų rankas ir tiesiog laukti galimybių nieko nedarant. Jau praėjo laikai, kai „visi buvo lygūs” (tikiuosi, kad jie niekada nesugrįš). Ši karta tiek už save, tiek už savo siekius turi kovoti. Tai užgrūdina, nes reikia būti stipriam. O stipriam reikia būti, nes siekiant tikslų kristi teks ne kartą, o po kiekvieno sunkaus kritimo atsistoti darysis vis sunkiau.

Kuo Tave patraukė šokis? Kodėl pasirinkai būtent baletą?

Šokis – labai specifinė meno rūšis. Jis jungia ir kitus meno žanrus. Mane turbūt pirmiausia pavergė elegancija, judesių tempų keitimasis. Tarsi iš adagio į presto. Šokdamas gali būti ir melancholiškas, ir kartu ekspresyvus. Gali perteikti visas savo emocijas neištardamas nė vieno žodžio.

Ką šokis ir apskritai kūrybinė veikla reiškia Tavo gyvenime?

Šokis kaip kava – prabudina. Kūryba kaip vynas – apsvaigina. Abu dalykai – kaip organizmas. Be vieno nefunkcionuotų ir kitas. Manau, reikia būti fanatiku, kad kasdien norėtum ir galėtum gyventi būtent šitaip. Jaučiu malonumą, o kartais ir privilegiją, mintis perteikti ne kalba, bet judesiu.

Šokio spektaklis „Romeo, Romeo ir Etiora”. Vaido Jokubausko nuotr.

Papasakok, koks Tavo, kaip šokėjo, choreografo kelias? Nuo ko viskas prasidėjo?

Šokiu susidomėjau paauglystėje. Mane tiesiog pakerėjo baletą šokantis vyras. Negalėjau patikėti, kaip jis gali tiek ir taip šokinėti, o stebint kūno linijas, kaip jos čia pat išsitempia, čia pat lūžta – netekau amo. Klaipėdos universitete įstojau į Choreografijos katedrą. Intensyviai šokau visur, kur tik spėdavau ir galėdavau. Dalyvavau kitų choreografijose. Ten pajutau judesių tęstinumo, dinamikos trūkumą. Pradėjau ieškoti savo variantų. Taip atsirado pirmos miniatiūros. Studijų metu išvykau į Suomiją, Turku menų akademiją. Ten manęs laukė naujas žinių bagažas – abstraktusis šokis. Toliau kūriau miniatiūras. Grįžęs iš karto pastačiau savo pirmąjį spektaklį – diplominį darbą „Romeo, Romeo ir Etiora”. Jau tada džiaugiausi galėdamas pasikviesti šokio profesionalus. Praėjus metams sukūriau romantizmu dvelkiantį „Spalio tylėjimą” , o dar po metų pristatau psichodeliškąjį Kafką.

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Dabar man ieškojimų metas. Bandau kurti kreivės principu. Pradėjau nuo klasikos ir palengva siekiu nukrypti į abstrakciją, o vėliau sieksiu grįžti į klasiką. Svarbu būti įvairiapusiškam, išeiti iš komforto zonos, nebijoti prisiliesti prie banalių, o taip pat ir sudėtingų formų. Svarbu ne temos pasirinkimas, o kaip tu ją pateiksi. Mintyse turiu eksperimentą teatre: be šokio, su aktoriais. Noriu atrasti kuo skirtingesnių nišų, kad kūrybai nebūtų ribų.

Kuo vadovaujiesi kurdamas choreografiją?

Vadovaujuosi nuojauta. Tik ji atves prie tinkamo sprendimo. Kol kas visko kaltininkė būtent ji ir yra. O skųstis neturiu kuo, todėl ir ateityje planuoju vadovautis būtent ja.

Šokio spektaklis „Spalio tylėjimas“. Vytauto Petriko nuotr.

Kas suteikia įkvėpimo, idėjų?

Idėjos ateina labai įvairiai. Kartais užtenka pamatyti kokį įdomesnį fragmentą kine, kartais – pjesę teatre. Netgi yra buvę atvejų, kad eini gatve ir pamatai įdomiai besielgiantį žmogų, tada pagalvoji: kažin kaip tai atrodytų scenoje. Idėjos ateina labai netikėtai ir labai momentaliai. Svarbu spėti jas pamatyti ir užfiksuoti.

Šiuo metu mano įkvėpimo šaltiniais tampa literatūra ir muzika. Kol kas visi mano kurti darbai rėmėsi literatūra. Tada seka muzika. Pavyzdžiui, sugalvojęs kurti spektaklį apie F. Kafką iš karto žinojau, kad naudosiu „Pink Floyd” muziką. Kiti to nesusieja iki šiol, tačiau aš jaučiau, kad tai bus geriausias pasirinkimas. Tiesiog klausiau jų kūrinių ir iš karto žinojau, kaip spręsiu šią ar aną sceną. Žinoma, galutinę satisfakciją suteikia bendra komanda. Turbūt negaliu jaustis geriau, kai matau kolegas, susikaupusius darbo procese, įsijautusius į savo vaidmenis, o po pasirodymo – laimingus. Yra buvęs atvejis, kai po vieno šokio artistė priėjo prie manęs ir pareiškė: „Ką statysime toliau?” Tai buvo lyg spyris į užpakalį ir pareiškimas nesustoti.

Netrukus pristatysi šokio spektaklio „Pradžioje buvo Kafka” premjerą. Papasakok, kaip gimė šis spektaklis. Kaip vyko kūrybinis procesas?

Franzas Kafka – labai savitas rašytojas. Jo kūryboje jaučiama mistika, nepaaiškinama grėsmė, tikrovė pinasi su fantastika, tragizmas – su grotesku. Šiuo rašytoju domėjausi jau seniai, o ir kurti spektaklį apie jį mintis sukosi jau kuris laikas. Visus jo kūrinius esu perskaitęs net ne po vieną kartą. Skaitant jo tikrą tėvui parašytą laiką („Laiškas Tėvui”), Kafkos keliamas problemas pradėjau tapatinti su šių dienų tėvų ir sūnų problemomis (nesusikalbėjimas, susvetimėjimas, baimė ir t. t.), ir pastebėjau, kad daugelis tada gvildentų problemų aktualios ir dabar. Dėl to nusprendžiau kurti spektaklį remdamasis dramatišku ir atviru laišku.

Spektaklis gimė analizuojant tiek „Laišką Tėvui”, tiek ir „Metamorfozes”. Abiejuose kūriniuose jaučiamas tragizmas, sarkazmas. Juose galima įžvelgti ir autobiografinių motyvų. Tiesą sakant, sukurti spektaklį inspiravo „Metamorfozės” , tačiau atspirties tašku tapo „Laiškas Tėvui”. Spektaklyje kurtas Franzas (Simonas Laukaitis) – tarsi konvulsijų ištiktas vaikas, negalintis gyventi su Tėvo (Mantas Černeckas) autoritetu. Ištisai jį nuviliantis ir pralaimintis visas kovas. Jų santykiai pasiekė apogėjų, kai dėl Hermano Kafkos kaltės iširo Franzo santuoka su Julija (Ana Buchovskaja-Zamulskienė). Būtent po šio įvykio ir buvo parašytas laiškas. Šiame pastatyme labai reikšmingas ir simboliškas paslaptingasis Draugas (Auksė Mikalajūnaitė, Aušra Krasauskaitė). Tai mistinis personažas, įkūnijantis tiesos, laisvės ir intuicijos jausmus. Autobiografinis šio draugo atitikmuo – Max Brod, būtent jam F. Kafka prieš mirtį patikėjo sudeginti savo rankraščius, bet M. Brodas, supratęs šių užrašų reikšmę, juos išspausdino.

Ką Tau pačiam reiškia ši premjera?

Ši premjera man labai svarbi. Ne vien dėl to, kad F. Kafka mano mėgstamiausias rašytojas ir kad skambės viena mano mėgstamiausių grupių – „Pink Floyd”. Šiame spektaklyje įdėjau ir dalelę savęs, savo paties išgyvenimų. Tam tikra prasme, žiūrovams siųsiu žinią. Svarbiausia – neignoruoti savo demonų. Su jais reikia susitikti akis į akį. Man padėjo susitapatinimas su Franzu, įsiklausymas į jo problemas. Todėl perteikti Tėvo ir Sūnaus dialogą/kovą buvo paprasčiau ir suprantamiau. Manau, kiekvienas atėjęs galės susitapatinti su vienu iš keturių vaidmenų, įsijausti į jį ir pergalvoti – o kaip elgtųsi būtent jis.

Šokio spektaklis „Pradžioje buvo Kafka”. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius veiklos metus? Kokie tikslai bei ambicijos?

Artimiausiu metu tikrai neplanuoju ilsėtis sudėjęs rankas. Jau turiu du savo šokio spektaklius, kuriuos noriu nuosekliai rodyti publikai. Žinoma, prioritetas klaipėdiečiams, tačiau noriu pasiekti ir kitų miestų žiūrovus.

Mintyse jau rezgu naują premjerą. Dar negaliu išduoti idėjos, kadangi dar renku komandą, bet jei viskas eis pagal mano planą, jau kitais metais miestą turėčiau nustebinti drauge su jungtine menininkų komanda sukurtu nauju spektakliu.

Koks Tavo hobis, kaip leidi laisvalaikį?

Laisvo laiko turiu mažai. O kai jo atsiranda, skiriu kelionėms. Mėgstu pažinti naujas vietas. Vakarais skaitau knygas, jos puikiai lavina vaizduotę. Klausausi klasikinės ar šiuolaikinės muzikos. Stengiuosi atrasti kuo daugiau man dar negirdėtų skambesių ir kompozitorių. Taip pat mėgstu važinėti dviračiu. Yra buvę atvejų, kai, kankinant nemigai, tiesiog išvažiuodavau pasivažinėti po miestą.

Jei ne šokis, kokiame kitame aplua save įsivaizduotum?

Jei nekurčiau choreografijų, norėčiau kurti muziką. Ji yra visko atspirties taškas, pradedant kinu, tęsiant teatru ir baigiant buitimi. Muzika kaip vanduo, turime ją gerti kasdien, kad galėtume veikti kitus dalykus.

Galbūt turi autoritetų šokio srityje? Jei taip, kas jie ir kodėl?

Turiu keletą autoritetų. Pirmiausia, modernaus baleto tėvas ir vienas didžiausių mano įkvėpėjų – Maurice Bejart. Būtent jis „sulaužė” baletą. O šių laikų atitikmuo – Jiri Kylian.

Jei galėtum vieną dieną praleisti su bet kurio laikmečio žmogumi, kas ir kodėl jis būtų?

Jei galėčiau išgerti vyno taurę su bet kuriuo žmogumi, tai paklausčiau Fredžio Merkurio: tai ar šou tęsiasi?