Simonas Laukaitis: „Esu priklausomas nuo šokio”

Šįkart jaunųjų kūrėjų rubrikoje karaliauja šokis. Mūsų svečias – jaunasis Klaipėdos valstybinio muzikinio bei „Padi Dapi fish” teatrų šokėjas Simonas Laukaitis. Apie šokį, jo esmę ir ateities planus – pokalbis su Simonu.

Šokio spektaklis „Pradžioje buvo Kafka”. Vytauto Petriko nuotr.

Kaip manai, kokia esi asmenybė? Koks Tavo gyvenimo credo?

Manau, kad esu atviras, nuoširdus ir paprastas. Stengiuosi džiaugtis paprastais dalykais: saule, gamta. Tai ypač padeda sunkiomis akimirkomis.

Kodėl rinkaisi šokį?

Šoku nuo pat mažens. Iki 12 klasės šokau tautinius šokius. Sekėsi neblogai, bent vadovė taip sakė (šypsosi). Kai atėjo laikas rinktis specialybę, nebuvau tikras, ką pasirinkti. Menai visada buvo arčiau širdies nei tikslieji mokslai. Svarsčiau rinktis choreografiją arba aktorinį. Tais metais šių sričių stojamųjų datos sutapo, todėl pasirinkau tai, ką mokėjau geriau.

Kas tau yra šokis?

Tai iššūkis. Į šokį telpa didžiulis noras tobulėti ir noras įrodyti sau, kad galiu pasiekti. Matydamas skriejančius scena artistus, visad jais žavėdavausi. Tuomet mano akys blizgėjo, lygiai taip pat blizga ir dabar (šypsosi). Atsidurti ten, scenoje, ir daryti kažką panašaus tapo svajone, kuri virsta realybe.

Jau sakiau, kad mokykloje šokau tik tautinius šokius. Įstojęs į Choreografijos katedrą pradėjau bandyti ir kitus stilius. Klasikinio šokio, modernaus, charakterinio, istorinio, džiazinio, sportinių. Stengiausi (ir iki dabar stengiuosi) imti viską, kas duodama. Nieko nepraleisti. Yra dar labai daug sričių, kur galėčiau tobulėti, o aš to labai noriu. Ar pasirinkau šokio rūšį? Nemanau, kad esu pasirinkęs. Šoku tai, ką moku. O ko nemoku, stengiuosi išmokti.

Ką šokis ir apskritai kūrybinė veikla reiškia Tavo gyvenime?

Choreografijų kol kas nesu sukūręs, dar viskas ateityje. Aišku, neskaičiuoju to, ką kūriau studijuodamas. Prieš stodamas nemaniau, kad tapsiu toks priklausomas nuo šokio ir scenos. Dabar tai atima be galo daug mano laiko. Negaliu sakyti, kad gailiuosi dėl to. Didžiuojuos tuo, ką darau. Kol kas tenka kurti vaidmenis spektakliuose, pasirodymuose. Jaučiu malonumą tai darydamas. Juk tai atneša naujų potyrių, iššūkių. Viską vainikuoja pasirodymas ir po jo užplūstanti euforija.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklis „Divizija”. Vytauto Petriko nuotr.

Papasakok, koks Tavo, kaip šokėjo kelias? Nuo ko viskas prasidėjo?

Nuo 2 klasės pradėjau šokti tautinius šokius, beje, ne savo noru. Lydėdavau savo geriausią draugą Mantą į būrelį. Taip dažnai lydėdavau, kad vieną dieną vadovė paėmė už rankos ir pastatė šokti. Na, ką, pastatė – tai pastatė. Teko ir lankyti (šypsosi). 12 metų šokau Birštono „Aguonėlėje”. Dalyvavau keliose dainų šventėse, teko ir užsienyje gastroliuoti. Po to įstojau į Klaipėdos universiteto Choreografijos katedrą. Prasidėjo visai kitas gyvenimo etapas. 2-ame kurse pradėjau lankytis Muzikinio teatro baleto pamokose, 3-iame kurse – dirbti teatre. Čia ir iki šiol dirbu. Taip pat tenka šokti T. Baužo spektakliuose bei teatro „Padi Dapi fish” spektakliuose.

Galbūt prisimeni savo pirmąjį pasirodymą? Koks jis buvo? Kokias emocijas kėlė?

Pirmasis pasirodymas buvo vaikiškas šokis „Noriu blyno”. Labai jaudinausi. Rimti, techniški šokiai prasidėjo tik įstojus. Kaip tada, taip ir dabar – šokdamas jaučiu pasitenkinimo jaudulį, didelę atsakomybę ne tik už save, bet ir už visus kitus. Nesvarbu, ar tai būtų masinis numeris, ar solo, ar duetas, visus juos lydi susikaupimas.

Kokia Tavo patirtis šokio pasaulyje? Kur teko dalyvauti? Prie kokių projektų prisidėti?

Dainų šventės, „Gaudeamus” šventės. Muzikinio teatro spektakliai. A. Liškausko „Altorių šešėly” atlieku Barono, „Divizijoje” – Ginto, T. Baužo „Pradžioje buvo Kafka” – Kafkos vaidmenis. Tiesa, tenka ir televizijoje „pachaltūrinti”. Vienas paskutiniųjų projektų – „Delfinai ir žvaigždės”.

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Kūryba kol kas neužsiimu, koncentruojuosi ties šokio technikos, vaidybos, atlikimo tobulinimu.

Šokio spektaklis „Pradžioje buvo Kafka”. Vytauto Petriko nuotr.

Kas Tau yra šokio esmė?

Jausmas, technika, emocija. Galimybė šokiu pasakyti daugiau nei žodžiais.

Kas suteikia įkvėpimo, idėjų?

Absoliučiai viskas, kas yra aplink. Esu jautrus aplinkai. Gali įkvėpti ir oras, nuotaika, vaizdai aplink, meilė, supantys žmonės.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius veiklos metus? Kokie tikslai bei ambicijos?

Tobulėti. Kaupti žinias. Galbūt pastatysiu kokį nors spektaklį. Tvirtai žinau, kad visus vaidmenis visuomet siekiu ir sieksiu įgyvendinti 120 %. Negalvoju apie kokį nors aiškų tikslą. Tiesiog žinau, kad nuoseklus darbas atneša vaisius, to kasdien ir siekiu.

Koks Tavo hobis, kaip leidi laisvalaikį?

Mėgstu aktyviai leisti laiką. Negaliu visą dieną gulėti lovoje. Esu vyturys. Labai mėgstu gamtą. Užaugau Birštone, kur daug žalumos. Jos trūksta čia, mieste. Laisvą laiką skiriu jai. Ilgai vaikštau, mėgstu važinėti dviračiu. Fizinis krūvis yra mano kasdienybė, be jo ir laisvomis dienomis sunku. Tad lankau sporto klubą. O šiaip to laisvo laiko ne tiek jau ir daug…

Jei ne šokis, kokiame kitame amplua save įsivaizduotum?

Tikriausiai vaidinčiau. Bent jau norėčiau (šypsosi). Neįsivaizduoju savęs sėdinčio prie stalo su popieriais ar dirbančio nuobodų, monotonišką darbo. Man arčiau širdies meno srities specialybės.

Šokio spektaklis „Pradžioje buvo Kafka”. Vytauto Petriko nuotr.

Galbūt turi autoritetų šokio srityje? Jei taip, kas jie ir kodėl?

Mano nuomone, bet kuris žmogus, kažką darantis už mane geriau, yra tam tikra prasme autoritetas. Ar aukšto, ar žemesnio lygio šokėjas. Jei žinau, kad to nepadaryčiau – aš juo žaviuosi. Negaliu įvardyti vieno, nes jų yra be galo daug.

Jei galėtum vieną dieną praleisti su bet kurio laikmečio žmogumi, kas ir kodėl jis būtų?

Tokių žmonių yra daug. Kaip ir sakiau, žaviuosi daugybe žmonių. Jei reikėtų įvardyti konkrečiai, tai galėtų būti Čarlis Čaplinas. Juk ne kiekvienas be žodžių gali pavergti pasaulį. Taip pat paminėčiau Michaelą Jacksoną. Žaviuosi tuo, kaip jis juda, kokią skleidžia energiją, emociją.