Simona Šakinytė: „Noriu būti verta aktorės vardo”

Šios savaitės rubrikos viešnia Simona Šakinytė – Klaipėdos dramos teatro aktorė, per septynerius karjeros metus dalyvavusi net 19 premjerų. Mūsų pašnekovė žavi savo paprastumu, nuoširdumu ir veiklumu: ji ne tik tvirtai žengia aktorės keliu, bet ir yra įkūrusi gyvūnų prieglaudą „Linksmosios pėdutės”. O visoms svajonėms, darbams ir planams, kaip juokauja Simona, trūksta bent jau dar vienos dienos savaitėje. Apie teatrą, gyvenimą ir kasdienybę – pokalbis su Simona Šakinyte.

Su nuostabiausiuoju Otelu. Egidijaus Jankausko nuotr.

Kaip manai, kokia esi asmenybė?

Mane supantys žmonės sako, kad esu greita (juokiasi). Tikriausiai jie teisūs. Aš pati retai kada galvoju apie tai, kokia esu. Dažniausiai mano mintyse tai, ką dar galiu nuveikti. Jeigu kas nors pildytų neišpildomus norus, tai aš panorėčiau dar vienos valandos paroje ir dar vienos dienos savaitėje, kad spėčiau nuveikti visus savo darbus (juokiasi).

Kuo Tave patraukė aktorystė? Ką Tau reiškia teatras?

Labai sunku prisiminti, kuo aktorystė mane patraukė. Aš jau pirmoje klasėje paklausta, kuo būsiu užaugusi, sakydavau, kad noriu būti aktorė. Tokia gana mergaitiška svajonė. Beveik visos mažos mergaitės norėjo būti arba dainininkės, arba aktorės. Visos užaugo, pergalvojo iš naujo savo norus, o aš taip ir likau su savo vaikiškom svajonėm. Ir labai tuo džiaugiuosi, nes šiuo metu be teatro neįsivaizduoju savo gyvenimo.

Trumpai papasakok, koks Tavo, kaip aktorės, kelias? Nuo ko viskas prasidėjo?

Viskas prasidėjo nuo noro tapti aktore. Galbūt iš to didelio noro, o gal tiesiog sutapimas: man labai pasisekė, nes lygiai tais metais, kai baigiau mokyklą, Klaipėdos universitete buvo renkamas aktorių kursas.

Tiesą sakant, tie ketveri studijų metai buvo vienintelis laikas, kuomet labai dvejojau, ar noriu būti aktorė. Buvo kilę minčių mesti studijas, bet mamytė perkalbėjo, patarė bent jau pabaigti, ką pradėjau, o tada galvoti. Labai džiaugiuosi, kad tada jos paklausiau, nes dabar dirbu darbą, kurio nemainyčiau į jokį kitą.

S. Maršako „Katės namai”, rež. D. Rabašauskas. Algirdo Kubaičio nuotr.

Galbūt prisimeni savo pirmąjį vaidmenį? Koks jis buvo? Kokias emocijas kėlė?

Prisimenu savo pirmąjį vaidmenį teatre. Vaidinau Pegę Bliu Povilo Gaidžio režisuotame spektaklyje „Oskaras ir ponia Rožė”. Mano herojė – dešimties metų serganti mergaitė, pagrindinio veikėjo mylimoji. Premjeros beveik nepamenu. Matyt, tuo metu galva buvo aptemusi iš jaudulio (šypsosi). O štai pačias repeticijas atsimenu su šypsena. Didžiąją dalį aktorių sudarė mano buvę kurso draugai, režisierius buvo mūsų dėstytojas. Taigi, viskas buvo labai pažįstama, artima. Vienas kurso draugų atliko pagrindinį – vėžiu sergančio berniuko Oskaro vaidmenį, o mes visi turėjome vos po kelias trumpas sceneles. Didžiąją dalį laiko praleisdavome laukdami savo išėjimo į sceną. Nenuostabu, kad užkulisinė mūsų fantazija tuo metu veikė labai aktyviai. Iš pradžių prisigalvodavome įvairiausių kvailysčių tarpusavy, vėliau perėjome į aukštesnį lygį – pradėjome krėsti šunybes pagrindiniam veikėjui. Kol vienas scenoje bando prajuokinti mūsų Oskarą, kiti stovi užkulisiuose ir stebi. Juokingiausia tai, kad dažniausiai patys pradėdavome juoktis pirmiau už tą Oskarą (juokiasi).

Ar sunku persikūnyti scenoje? Kokius vaidmenis Tau pačiai atlikti yra sunkiausia?

Taip, man labai sunku. Neretai matydama, kaip nuostabiai dirba, pavyzdžiui, J. Bardemas, aš pagalvoju: „Kaip jis taip sugeba?” Ir kai išgirstu kokių su teatru nesusijusių žmonių pasakymą: „Ai, aš tai galėčiau būti aktorius”, aš visada pagalvoju: „Ar ne?” Daugeliui atrodo, kad užtenka vien išmokti tekstą ir jį organiškai pasakyti, o jeigu dar ir prajuokini žiūrovą, tai išvis esi talentų talentas. Aš taip nemanau. Ir aktore tapau ne tam, kad linksminčiau žiūrovą. Mano manymu, aktoriaus darbas yra priversti žmogų suklusti, susimąstyti, pasakyti jam problemą ir parodyti jos sprendimą. O tai padaryti yra labai sunku. Sunkiausia atlikti tuos vaidmenis, kurių galbūt dėl gyvenimiškos patirties stokos negaliu iki galo suprasti. Tiesą sakant, aš dar nesijaučiu aktorė. Aš dar tebesu studentė, aš mokausi.

Kaip atsidūrei Klaipėdos dramos teatre?

Mes jau rinkdamiesi aktorystės studijas žinojome, kad keli iš mūsų pateks į Klaipėdos dramos teatrą. Kai baigėm studijas, patekau tarp aštuonių laimingųjų.

G. Grajausko „Mergaitė, kurios bijojo Dievas”, rež. J. Vaitkus. Algirdo Kubaičio nuotr.

Kokia Tavo patirtis teatro pasaulyje? Kokiuose spektakliuose tenka vaidinti?

Per septynerius darbo Klaipėdos dramos teatre metus turėjau 19 premjerų. Vaidinu spektakliuose „Lunačiarskio lunaparkas”, „Laukinė antis”, „Girti”, „Paprastos beprotybės istorijos”, „Katės namai”, „Iš miglos išniro angelas”, „Įnamis”, „4000 mylių” ir kt. Didžiausia mano meilė teatre yra spektaklis „Mergaitė, kurios bijojo Dievas”, jame atlieku Marijos vaidmenį. Man patinka kiekviena minutė, kurią praleidžiu scenoje šio vaidmens metu.

Kuo vadovaujiesi kurdama vaidmenį?

Aš labiausiai vadovaujuosi intuicija. Tiksliau, tuo metu, kai ja vadovaujuosi, jaučiuosi tvirčiausiai stovinti ant kojų.

Jei pati režisuotum spektaklį ir Tau būtų suteikta visiška kūrybinė laisvė, koks jis būtų?

Vien nuo minties, kad man reikėtų režisuoti spektaklį, pasidaro silpna (juokiasi). Nenorėčiau ir manau, kad tikrai nesugebėčiau to padaryti, todėl net negalvoju, koks būtų tas spektaklis.

Kas Tau suteikia įkvėpimo, idėjų?

Įkvėpimo man suteikia aktoriai, kurių darbais žaviuosi. Pavyzdžiui, repetuodama spektaklį „Laukinė antis” aš visada žiūrėdavau scenas, kuriose vaidindavo Vytautas Paukštė. Puikus pavyzdys skatina norą stiebtis, tobulėti. Neseniai kolegų dukrytės paklausiau, kas jai labiau patinka, šokti ar vaidinti, ji atsakė: „Žiūrėti.” Pastebėjau, kad pastaruoju metu man pačiai tai labai patinka. Galbūt būtent dėl to įkvėpimo paieškų.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius veiklos metus? Kokie tikslai bei ambicijos?

Teatre mano tikslas visada vienas – aš noriu būti verta aktorės vardo. Kuo toliau, tuo dažniau pagaunu save svajojančią apie kažkokią naują praktiką. Norėtųsi kažkur išvykti, pasisemti naujų žinių ir pan. Būčiau labai laiminga, jei artimiausiais metais šis mano noras išsipildytų.

Kuo gyveni, uždariusi teatro duris? Koks Tavo hobis, kaip leidi laisvalaikį?

Laisvalaikį dažniausiai leidžiu su šeima – su sužadėtiniu ir mūsų šunimi Otelu. Tiesa, to laisvalaikio nėra taip jau daug. Tokią pat svarbią mano gyvenimo dalį, kaip teatras ar šeima, užima benamių gyvūnų globa. Prieš dvejus metus su drauge įkūrėme gyvūnų globos namus „Linksmosios pėdutės”. Tai ir yra mano hobis, mano misija, mano saviraiška ir gyvenimo dovana man. Šitos veiklos dėka supratau, kad man labai patinka rašyti. Rašau skelbimus mūsų globotiniams. Gyvūno vardu kreipiuosi į žmones ir ieškau jam atsakingų šeimininkų. Neseniai išbandžiau ir rašytojos amplua – parašiau pasaką vaikams „Linksmosios Rikos pėdutės”. Iliustratorė M. Dvarionaitė knygelei suteikė veidą. Knygelė gimė dėl finansiškai sunkaus laiko prieglaudoje. Visi pinigai, kuriuos gauname už knygelę, yra skiriami prieglaudai išlaikyti.

Dažniausiai pirmą dieną po premjeros lekiu į prieglaudą tiesiog pabūti su šunimis, katėmis. Su jais nereikia būti mandagiai, nereikia galvoti, ką sakau ar kaip atrodau, su jais aš galiu būti tokia, kokia tą akimirką noriu būti, ir tai mane labiausiai guodžia.

Andrejaus Popovo nuotr.

Jei ne teatras, kokiame kitame amplua save įsivaizduotum?

Teatras man nemaišo save matyti iškart keliuose amplua. Aš net nežinau, kuo save laikau pirmiau – aktore ar gyvūnų globėja. Tikriausiai jei paklaustumėte mano draugų, jie sakytų, kad man prieglauda yra svarbiausia. Geriau prie manęs nevartoti, pavyzdžiui, žodžio šuo, jeigu nesinori visą ateinančią valandą klausytis istorijų apie nuostabiausiąjį Otelą ar „Linksmąsias pėdutes”.

Koks yra Tavo gyvenimo credo?

Mano gyvenimo credo yra „Pradėk nuo savęs”. Niekada nesupratau ir vargu ar suprasiu tuos, kurie skundžiasi, kaip pas mus negerai, o kažkur kitur – rojus, bet patys nieko nedaro, kad tai pakeistų. Juk mes patys ir esame tas pas mus. Tik nuo mūsų priklauso, ar lietuviai bus paniurėlių, ar besišypsančių žmonių tauta. Tik nuo mūsų priklauso, ar mes turėsime kuo didžiuotis, ar ne.

Jei galėtum vieną dieną praleisti su bet kurio laikmečio žmogumi, kas jis būtų?

Oi! Neįsivaizduoju. Nepasakyčiau, kad labai vilioja galimybė leisti dieną su man nepažįstamu žmogumi (juokiasi). Gal su kokia Coco Chanel.