Rūta Račaitė: „Kūryba – tai savęs ieškojimas”

Šįkart jaunųjų kūrėjų rubrikoje svečiuojasi vietoje nenustygstanti ir idėjų gausa žavinti Rūta Račaitė. Merginą įtraukęs kūrybos procesas: ji ir groja, ir dainuoja, ir piešia, o šiuo metu didžiausią aistrą jaučia grafiniam dizainui. Apie kūrybą, pomėgius ir gyvenimą – pokalbis su Rūta.

Ruta_Racaite_1

Asmeninio archyvo nuotraukos

Kaip manai, kokia esi asmenybė? Koks Tavo gyvenimo kredo?

Labiausiai nemėgstu būtent šių dviejų klausimų, nes aš dar jaunas žmogus ir mano asmenybė tik formuojasi. Kredo priklauso nuo mano nuotaikos ar susiklosčiusios situacijos. Kalbant apie šią akimirką, tai save laikau aktyviu, idėjas generuojančiu žmogumi, kuris visiems garsiai šaukia: „Dangus VISADA mėlynas!”

Kaip Tavo gyvenime atsirado muzika, kūryba? Nuo ko viskas prasidėjo?

Labai banaliai: darželyje dainavau, mokykloje dainavau, bet niekada nelankiau muzikos mokyklos. Nebuvo tam galimybių. Kadangi aš esu labai užsispyręs žmogus, tai visaip bandžiau save sieti su kūryba: šokiai, dailė, teatras, poezija, muzika. Ir štai, vieną dieną mūsų namuose apsigyveno žmogus-paskata, jei galima taip jį pavadinti. Jis grojo gitara, dainavo. Taip aš išmokau groti (žinoma, nesu profesionalė ir man dar daug dirbti reikia), net ir koncertuoti pradėjau. Muzika – tai yra tik viena dalelytė manęs. Visi žino, kad esu „žmogus-orkestras”, turiu daug pomėgių, kurie susiję su menine veikla. Kai kurie jų – mano pragyvenimo šaltinis. Kadangi visą laiką labai mėgau tapyti, tai ir darau, bet tik sau (nors, neslėpsiu, turiu kartais užsakymų).

Papasakok, kur teko dalyvauti, o gal ir laimėti?

Nesu konkursų medžiotoja. Tikrai (šypsosi). Nesiekiu visuotinio pripažinimo, nekaupiu statulėlių ar diplomų vien tam, kad pasakyčiau: „Aš nugalėtoja!” Jei jau dalyvauji konkurse, turi tikslą laimėti, o laimėti ne visada pavyksta. Todėl man labiau patinka parodyti save, savo kūrybą svečio ar atlikėjo teisėmis, dėl šios priežasties stalčiuose sugulė tikrai nemažai padėkų ar garbės raštų už mano veiklą. Būna, kad bičiuliai pakviečia dalyvauti konkursuose, kuriuos organizuoja jie patys. Juose dalyvauti sutinku tik labai išskirtiniais atvejais, nesinori nemalonaus šleifo, kai už nugaros šnabždasi: „Ji laimėjo, nes yra organizatoriaus (-ės) draugė” ar kažką panašaus.

Konkursas, kuriame norėčiau dalyvauti, turėtų priversti mane kritiškai mąstyti ir tikrai kurti, o ne parodyti, ką jau esu padariusi ar sugebu padaryti. Tai jau nebeįdomu. Galbūt galėčiau pasakyti, kokie įvertinimai stovi įrėminti mano namuose ant židinio. Su draugėmis buvau subūrusi trio, viename konkurse buvome įvertintos nominacija „Už aukštą meninį lygį” (šis apdovanojimas man pats pačiausias, nes tai buvo sunkus ir juodas darbas norint to pasiekti). Taip pat, dar būdama labai mažytė, esu gavusi padėką iš tuometinio LRS pirmininko V. Landsbergio už savo piešinį „Aš ir mano Lietuva”. Esu dalyvavusi daugelyje talentų konkursų (vietinės reikšmės), kur mano pasirodymai buvo įvertinti kaip originaliausi šou. Paskutinis konkursas, kuriame sutikau dalyvauti (nes pasiūlė organizatoriai), – „Tolerancija nuotraukoje”. Fotografija – tik mažytis mano hobis, bet šiai temai nebuvau pasiruošusi jokių darbų, todėl atsiklausiau, ar galima daryti fotomanipuliaciją. Nors su ja nelaimėjau pagrindinio prizo (vis dėlto tai nuotraukų konkursas), tačiau gavau įkvėpėjos nominaciją ir itin daug dėmesio. Šį darbelį padėjo atlikti bičiulis Simas, nes mano žinios nebuvo tolygios idėjai, todėl be jo nebūčiau sulaukusi tokio susidomėjimo.

Ruta_Racaite

Apskritai, kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Mano veikla – mano hobiai. Galbūt labiausiai ją apibūdinčiau kaip meninę ir visuomeninę veiklą.

Kaip pradėjai piešti? Kuo vadovaujiesi piešdama?

Darželyje visada svajojau groti smuiku, pianinu ir mokėti piešti. Nė vieno iš šių dalykų nedariau arba nedariau tinkamai. Kai auklėtoja rodydavo kaip pavyzdį kitų vaikų darbus, tai mane labai liūdindavo ir galvodavau, kad piešimas tik laikinas dalykas, užaugusi darysiu ką nors kita, ir darysiu taip gerai, kad mane lygins su kitais! Augdama supratau, kad jei piešti iš galvos nemoku, tai išmoksiu kopijuoti. Pradėjau nuo animacinių filmukų herojų, knygų paveikslėlių (vis dar pamenu, kaip ant lietuvių kalbos sąsiuvinio kopijavau „Šaltinėlio” iliustracijas). Kai supratau, kad gebu kopijuoti, pradėjau eiti į dailės mokyklą, kurioje tuoj pat dingo motyvacija, nes pamačiau, kad kiti gali geriau ir dar iš savo galvos… Pasijutau labai menkavertė (šypsosi). Tad mečiau ir pradėjau piešti sau. Kai pradėjau piešti sau, draugai skatino tai daryti toliau ir ieškoti savęs. Tie ieškojimai tebesitęsia, tik labiau pasitikint savimi ir savo vaizduote. Žinoma, nesu profesionalė! Greičiau tik mėgėja, tačiau tai yra dalis manęs ir to, ką mėgstu… (šypsosi).

Koks Tavo santykis su muzika? Kokį muzikos instrumentą pasirinkai?

Gitarą. Tai buvo prieinamiausias instrumentas mano namuose tiek fiziškai, tiek finansiškai. Galiausiai, visada svajojau būti roko grupės gitariste, tad išmokti groti akustine gitara buvo didžiausia paskata, nes buvo pasakyta: „Jei išmoksi groti akustine, gausi elektrinę.” Deja, jos taip ir negavau (šypsosi). Muzika – palydovė, kaip ir daugeliui kitų žmonių. Muzika – tai mintys, kurias kaupiau viduje. Ir tai, ką atlieku, yra mano išgyvenimai, supratimai, nesusipratimai ar labai artimos situacijos.

Minėjai, kad šiuo metu labiausiai koncentruojiesi į dizainą. Papasakok, kaip jį atradai.

Grafikos dizainas paskatino realizuoti savo mintis, kurias sunku nupiešti ranka. Apie jį, kaip meno formą, sužinojau dar studijuodama Vilniuje. Žinoma, tai nebuvo grafika, tai tebuvo nuotraukų retušavimas (daiktų įkėlimas į nuotrauką, iškirpimas ir t. t.), pagavau cinkelį ir visas laisvas dienas sėdėdavau prie „Youtube” ieškodama pamokėlių, tačiau rimtesnius pamatus man padėjo ir viso to išmokė klaipėdietis Simas Buivydas. Ačiū Tau dar kartą!

Kuo dizainas Tave sudomino labiausiai?

Galimybėmis! Ten galiu save realizuoti 110 %! Kadangi teptuku tiek nesugebu, tai kompiuterinė grafika / fotomanipuliacija man leidžia kurti tai, kas knibžda galvoje.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra kūryba?

Tikriausiai kaip ir daugeliui – savirealizacija.

Kas Tau yra kūrybos esmė?

Galbūt savęs ieškojimai. Mane labiausiai kūryboje domina ne galutinis rezultatas, o procesas. Dar galėčiau įvardinti, kad kūryba vienija visus, tai yra didžiausia esmė.

Kas Tau suteikia įkvėpimo?

Kritinės situacijos. Nebūtinai kataklizmai ar dar kas nors labai labai blogo, bet tokios situacijos, kuriose reikia greitai kažką sugalvoti, sukurti ir nedelsiant pristatyti, parodyti, išviešinti. Tokios situacijos man yra didžiausios įkvėpėjos. Ai, dar labai mėgstu jūrą, prie jos gimsta beprotiškai daug įvairių minčių.

Ruta_Racaite_3

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius metus kūrybos atžvilgiu? Kokie tikslai bei ambicijos?

Aš save laikau kritinio mąstymo kūrėja. Ką turiu omenyje? Aš nesu iš tų žmonių, kurie sėdi ir galvoja: „Na va, dabar nutapysiu gėlę, medį. Sukursiu porą eilių apie meilę, orą ar gyvenimą.” Mano kūryba gimsta netikėčiausiose situacijose, kai prireikia kritiško ir kartu kūrybinio mąstymo. Todėl planuoti kūrybos aš nesugebėčiau, tačiau dažnai tokios situacijos mane priverčia paanalizuoti, ką kitą kartą turėčiau daryti kitaip. Visas mintis užsirašau ant mažų geltonų lapelių ir kaupiu juos. Šiuo metu jų jau yra nemažai, todėl didžiausia mano ambicija – paroda. Apie ją plačiau nenorėčiau pasakoti, nes vadovaujuosi taisykle, kad dideli planai mėgsta tylą.

Jei galėtum vieną dieną praleisti su bet kurio laikmečio žmogumi, kas ir kodėl jis būtų?

Oi… Tokių asmenybių yra begalės. Pradedant nuo karalių, atradėjų, atlikėjų ir paprastų stebėtojų. Šią akimirką galvoje sukasi mintys apie romantizmo laikus, kai buvo aukštinamas žmogaus pilnatvės siekimas, gamtos kultas, jausmai ir fantazija. Paplepėčiau su Bermu, nes jo pasaulėžiūra labai panaši į maniškę: abu mylime viską, kas yra sukurta: žmogų, gyvūnus, augalus.

Kas Tavo gyvenime yra autoritetas? Kodėl?

Konkretaus autoriteto visiems gyvenimo atvejams neturiu (šypsosi).

Parašykite komentarą