Rodion Petroff: „Svarbu nustebinti save”

Šįkart Jaunųjų kūrėjų rubrikos svečias – tapytojas Rodion Petroff. Mūsų pašnekovo pagrindinis kūrybos bruožas – realizmas. Kurdamas jis tiki, kad realizmas dėl realizmo yra beprasmis. Tad menininko darbai yra metaforiški ir turi tam tikrą užkoduotą mintį. Jis siekia, kad žiūrovą stebintų ne tik technika, bet ir darbo idėja.

_KUB4194-2

Algirdo Kubaičio nuotr.

Šiuo metu pašnekovo kūrinius galima išvysti personalinėje parodoje „Abejonės ir ginčai” (Baroti galerijoje). Čia Rodionas pristato savo intuityviai sukurtą simbolių pasaulį. Žiūrovui metamas iššūkis iššifruoti groteskinį ir absurdišką motyvą, slepiantį akivaizdų faktą. Tokiu būdu darbas panaudojamas riboms tarp racionalumo ir iracionalumo ištirti.

Kaip manai, kokia esi asmenybė? Koks Tavo gyvenimo credo?

Esu ramaus būdo. Mėgstu stebėti įvairius reiškinius ir žmonių poelgius. Juos analizuoti, gilintis į dalykų prasmę. Kaip menininkas jaučiu atsakomybę prieš savo žiūrovą už tai, ką išreiškiu meno kalba. Savo kūryboje gvildenu įvairias temas, todėl turiu būti kompetentingas tose srityse. Kad tai pavyktų, stengiuosi būti įvairiapusiškas. Šitas bruožas labai gerai atsispindi mano kūryboje – turiu skirtingas tapybos darbų serijas, į kurias pažvelgus galima būtų teigti, kad tie darbai priklauso skirtingiems menininkams; prieš kelis mėnesius pradėjau daryti instaliacijas.

Skaitydamas F. Dostojevskio romaną įsidėmėjau vieną mintį, kad gyvenimo esmė – ne tik gyventi, o tai, dėl ko gyvenama. Tai gali atrodyti savaime suprantamas dalykas, tačiau ar kiekvienas žmogus gyvena prasmingai? Toks gyvenimo požiūris atsispindi ir mano kūryboje – visada gerai apgalvoju idėjas, darbų koncepcijas, skiriu daug dėmesio technikai. Taip pat svarbu nustebinti save, padaryti kiek įmanoma geriau ir tokiu būdu pasiekti aukštesnio lygio. Taip vyksta progresas ir tai yra prasminga. Deja, yra daug menininkų, kurie sustoja ties viena koncepcija ir technika ir lieka jai ištikimi visą gyvenimą – ar tai yra prasminga?

Kuo Tave patraukė tapyba? Ką tapyba ir apskritai kūryba reiškia Tavo gyvenime?

Studijuodamas Vilniaus dailės akademijos Vizualiojo dizaino katedroje supratau, kad kaip dizaineris susidursiu su tam tikrais rėmais, nuo kurių tikrai negalėsiu pabėgti, nes dizainas turi savo funkciją ir taisykles. Tada supratau, kad noriu kurti laisvai, neribodamas savo minčių išraiškos būdų.

Papasakok, koks Tavo, kaip menininko, kelias. Nuo ko viskas prasidėjo?

Piešti pradėjau, kai man buvo šešeri metai. Pamenu, kad man tai suteikdavo ramybės ir saugumo pojūtį. Dabar tas jausmas tapo gilesnis. Manau, tikslesnis jo apibūdinimas – vidinė harmonija, pusiausvyra. Negaliu ilgai netapyti, nes tada jaučiu, kad gyvenimas sustoja, kažko trūksta, atsiranda ilgesys.

Galbūt prisimeni savo pirmąjį kūrinį? Koks jis buvo? Kokias emocijas kėlė?

Nors piešti pradėjau anksti, kurti pradėjau žymiai vėliau. Savo kūrybos atskaitos tašku įvardyčiau 2005 m., kai nutapiau savo autoportretą, kuris iškeliavo į pirmąją grupinę parodą Lenkijoje. Tada pirmą kartą pažvelgiau į save kaip į menininką. Šis darbas padėjo labiau suprasti save ir numatyti savo ateities kelią.

[nggallery id=252]

Kokia Tavo patirtis meno pasaulyje? Kur teko dalyvauti? Prie kokių projektų prisidėti?

Labai įtakinga buvo Jaunųjų Europos kūrėjų bienalė, kurios metu mano darbai buvo eksponuojami skirtingose Europos šalyse. Po jos pradėjau aktyviai dalyvauti parodose Lietuvoje ir užsienyje. Labai turiningi buvo šie metai – savo darbus pristačiau asmeninėje parodoje Švedijoje, meno mugėje „Art Vilnius”, šiuo metu Klaipėdoje, Baroti galerijoje, veikia trečioji per šiuos metus mano asmeninė paroda.

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Nors daug tapau, nemažai laiko skiriu savo kūrybos analizei. Taip vystau esamą darbų koncepciją. Šiam tikslui kartais reikia atitrūkti nuo visko ir įsiklausyti į savo vidinį balsą, suprasti savo jausmus.

Kaip apibūdintum savo braižą? Kuo vadovaujiesi kurdamas?

Pagrindinis mano tapybos braižas – realizmas. Kurdamas prisilaikau nuostatos, kad realizmas dėl realizmo yra beprasmis, todėl mano darbai yra metaforiški ir turi tam tikrą mintį. Noriu, kad žiūrovą stebintų ne tik technika, bet ir darbo idėja.

Kas Tau yra kūrybos esmė?

Turiu prisipažinti, kad aš apie tai niekada negalvojau. Džiaugiuosi, kad turiu energijos naujoms idėjoms, jų tobulinimui ir įgyvendinimui. Kodėl tai vyksta ir kokia to esmė, niekada nesu susimąstęs ir nemanau, kad turėčiau. Kai sužinai, kas už durų, prarandi interesą likti ten, kur esi. Todėl aš nenoriu mąstyti apie tai, kodėl vyksta kūrybos procesas ir kokia jo paskirtis, man patinka juo mėgautis.

Kas suteikia įkvėpimo, idėjų?

Įkvėpimą ir idėjas randu kasdieniame gyvenime stebėdamas ir analizuodamas žmones, jų poelgius, įvairius pasaulio įvykius.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius veiklos metus? Kokie tikslai bei ambicijos?

Planuose daug intensyvaus darbo. Tęsiu aktyvų dalyvavimą parodose. Kitais metais ruošiuosi surengti personalinę parodą Vokietijoje. Būtų įdomu surengti personalinę parodą Kaune, nes šitame mieste dar neteko eksponuoti savo darbų.

Koks Tavo hobis, kaip leidi laisvalaikį?

Anksčiau mano hobiu buvo piešimas, bet su laiku tai tapo mano profesionalia veikla, tad ryškaus hobio neturiu. Laisvalaikį leidžiu kartu su šeima, mėgstu aktyvius užsiėmimus – futbolą, krepšinį. Patinka klausytis audioknygų.

_KUB4182

Algirdo Kubaičio nuotr.

Jei ne tapyba, menas, kokiame kitame amplua save įsivaizduotum?

Man patinka architektūra ir urbanistika. Keliaudamas visada atkreipiu dėmesį į pastatus (senus ir naujus, jų santykį ir tarpusavio darną), gatvių išdėstymą. Taip pat atkreipiu dėmesį į infografiką ir jos kokybę.

Galbūt turi autoritetų meno srityje? Jei taip, kas jie ir kodėl?

Yra daug menininkų, kurių darbai man patinka, mane stebina ir žavi. Tai gali būti ir senųjų laikų meistrai, ir dvidešimto amžiaus menininkai, ir tapytojai, su kuriais kartu dalyvaujam parodose. Galima teigti, kad autoritetų turiu daug, jie keičiasi ir apsiriboti paprastu sąrašu negalima.

Jei galėtum vieną dieną praleisti su bet kurio laikmečio žmogumi, kas ir kodėl jis būtų?

Norėčiau susitikti su Vasilijumi Kandinskiu Bauhauze. 1920-ieji – tai ypatingas laikas, kai papuošimų architektūroje, dizaine ir mene perteklius buvo keičiamas kompaktiškesnėmis ir racionalesnėmis formomis ir detalėmis. Mane žavi šitie laikai ir būtų įdomu susipažinti su žmogumi, kuris prisidėjo prie šitų pokyčių.

Parašykite komentarą