Rimantė Rimgailaitė: „Viską, ką kuriu, galima vadinti dizainu”

Asmeninio archyvo nuotr.

Nuo mažens menu besidominti Rimantė Rimgailaitė šiuo metu Vilniaus dailės akademijoje studijuoja kostiumo dizainą. Mergina aktyviai dalyvauja meninėje veikloje bei yra kupina naujų idėjų ir ambicijų. Jos darbai išsiskiria dekoratyvumu, o kurdama Rimantė vadovaujasi vidiniu balsu. Apie kūrybą, dizainą ir gyvenimą – pokalbis su jaunąja kūrėja.

Kaip manai, kokia esi asmenybė? Koks Tavo gyvenimo credo?

Save apibūdinti visuomet labai sunku. Tad dažnai patikiu aplinkinių nuomone apie mane. Anot jų, esu kūrybingas, komunikabilus, siekiantis savo tikslų žmogus, visada besišypsanti ir pakilios nuotaikos (šypsosi). Gyvenimo credo turiu nemažai, iš kai kurių ir pati pasijuokiu. O toks, kuriuo ir kitus norėčiau uždegti, būtų: „Gyvenk taip, lyg ši diena būtų paskutinė!”

Kuo Tave patraukė dizainas?

Menas mane lydėjo nuo pat mažumės, kiek vėliau pasirinkau dizaino kryptį. Dizainas mane patraukė savo neišblėstančiomis novatoriškomis idėjomis, gebėjimu visa, kas mus supa, paversti konceptualia ar išraiškinga forma, gražia akiai ir sielai.

Ką dizainas ir apskritai kūryba reiškia Tavo gyvenime?

Viską, ką kuriu, vienokia ar kitokia prasme galima pavadinti dizainu. Mano gyvenime kūryba užima praktiškai visą laiką. Tai pavadinčiau tiesiog kūrybišku gyvenimo būdu. Apie tai, ką tu kuri ar kokią idėją gvildeni tuo laikotarpiu, galvoji nuolatos: atsikeli ir užmiegi kartu. Niekada nesijauti vienišas (juokiasi).

Papasakok, koks Tavo, kaip dizainerės, kelias? Nuo ko viskas prasidėjo?

Kaip jau minėjau, menas mane lydėjo nuo pat mažumės. Tad ir pažintis su dizainu įvyko visai natūraliai. Mokydamasi menų gimnazijoje su bendraklasiu kaip komanda išvažiavome atstovauti savo mokyklai į Latvijoje vykusį dizaino konkursą. Ten turėjome sukurti ir buitinėmis sąlygomis pasiūti drabužių komplektą. Siūti nemokėjome, tačiau iš padėties išsisukome ir užėmėme prizinę vietą. Grįžę namo supratome, kad niekur nedingsime ir turėsime išmokti siūti. Taip viskas ir prasidėjo – pirmieji bandymai ir pirmosios kolekcijos. Kartą pradėjus, sustoti nebesinorėjo ir kolekcijos sekė viena po kitos iki pat dabar.

Galbūt prisimeni savo pirmąjį kūrinį? Koks jis buvo? Kokias emocijas kėlė?

Pirmieji kartai patys įsimintiniausi ir saldžiausi (šypsosi). Vienas pirmųjų kūrinių – tai rombais susiūta pelerina. Pamenu, man pasiuvus, su mama matavomės ir žiūrėjome, kaip pelerina gula prie kūno, džiaugėmės rezultatais. Tai kėlė šypseną, o aplinkinių teigiami atsiliepimai neleido sustoti.

,,The Millenium Lady”, dizainerė Rimantė Rimgailaitė, makiažas Eglės Aitės, plaukų stilistas Dainius Armin, modelis Ieva Greičiūnaitė. Rusnės Pazdrazdytės nuotr.

Kokia Tavo patirtis meno, dizaino pasaulyje? Kur teko dalyvauti? Prie kokių projektų prisidėti?

Baigiau Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją. Šiuo metu esu VDA kostiumo dizaino studentė. Besimokydama mokykloje dalyvavau daugelyje Lietuvoje organizuojamų piešinių konkursų. Vienas reikšmingiausių – dailės olimpiada.

Studijų metais jau spėjau sudalyvauti įvairiuose jaunųjų dizainerių konkursuose ir festivaliuose, tokiuose kaip „Virus”, „Meno ratas”, „Dizaino dienos”, „Ikra mada”, „Apkalbos”. Taip pat dalyvavau ir įvairiuose socialiniuose projektuose, kūrybinėse dirbtuvėse su pripažinimą pelniusiomis kompanijomis ir Lietuvos žurnalais. Ir vienas įdomiausių užsiėmimų man – kolekcijų pristatymų rengimas, fotosesijos.

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Esu VDA kostiumo dizaino studentė ir semiuosi patirties, žinių iš kiekvienos savo dienos veiklos. Stengiuosi išnaudoti kiekvieną man siųstą galimybę bei patirtį.

Kaip apibūdintum savo braižą? Kuo vadovaujiesi kurdama?

Mano kuriami drabužiai ir piešimo braižas labai dekoratyvūs, mėgstu ryškius spalvų derinius ir faktūras. Kuriami drabužiai dažnai yra įdomų, didelių formų. Stengiuosi kiekviename savo darbe surasti įdomių konstrukcinių sprendimų. Kurdama vadovaujuosi nuojauta ir vidiniu pajutimu. Jei kuriu nešiojamus drabužius konkrečiam žmogui, visada bandau įsivaizduoti, pajusti, kaip jis jausis, nešiodamas tą drabužį. Man svarbu, kokias emocijas tai jam sukels.

Kas Tau yra kūrybos esmė?

Mano nuomone, kūryba – tai kiekvieno žmogaus būdas save išreikšti, realizuoti gyvenime ir darbuose.

Kas suteikia įkvėpimo, idėjų?

Na, manau, nieko nenustebinsiu sakydama, kad kūrybingi žmonės įkvėpimo, idėjų daugiausiai pasisemia iš savo kasdieninės aplinkos. Įkvepia viskas: kas yra šalia, ką matai kiekvieną dieną, kuo domiesi ar ką mėgsti. Įkvepia pokalbiai su stipriomis, charizmatiškomis asmenybėmis, įdomiais žmonėmis ne tik iš mados pasaulio.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius veiklos metus? Kokie tikslai bei ambicijos?

Studijos, kūrybinė praktika. Bandysiu išnaudoti laiką kuo produktyviau! Tikslų ir ambicijų nemažai, tačiau visada vadovaujuosi nuostata, kad kol darbai neatlikti, neverta apie juos kalbėti, tad pakalbėsime apie tai, kai tai jau bus įgyvendinta (šypsosi).

Koks Tavo hobis, kaip leidi laisvalaikį?

Mano darbas yra viskas viename: ir darbas, ir hobis. O laisvalaikį leidžiu kaip daugelis mano bendraamžių ar jaunų žmonių. Patinka žemiški dalykai: pradedant knygų skaitymu ir baigiant vakarėliais.

Jei ne dizainas, kūryba, kokiame kitame amplua save įsivaizduotum?

Vienokia ar kitokia prasme viskas vis tiek, manau, suktųsi aplink menus. Sunkiai save įsivaizduoju dirbančią kitą darbą.

,,Modern retro”, dizainerė Rimantė Rimgailaitė, plaukų stilistas Dainius Armin, makiažas „On Look”, modelis Justė Jasevičiūtė. Rusnės Pazdrazdytės nuotr.

Galbūt turi autoritetų dizaino srityje? Jei taip, kas jie ir kodėl?

Mane žavi senieji mados namai su giliomis, per amžius besitęsiančiomis tradicijomis. Tai tokie asmenys kaip Chanel, Yves Saint Laurent. Ypač įdomios man šių mados namų dizainerių gyvenimo istorijos ir biografijos.

Kokia Tavo svajonių kolekcijos vizija?

Kokia ta svajonių kolekcija, aš dar ir pati nežinau! Bet tikiuosi vieną dieną sužinosianti, kurią iš mano kolekcijų bus galima pavadinti tikra svajone (šypsosi).

Jei galėtum vieną dieną praleisti su bet kurio laikmečio žmogumi, kas ir kodėl jis būtų?

Net negalvodama pasirinkčiau pažintį su savo proseneliu, močiutės tėčiu. Siūdama naudoju jo „Singer” žirkles. Jis buvo siuvėjas ir keliaudavo per šeimas. Kiekvienuose namuose praleisdavo tiek laiko, kiek užtrukdavo apsiūdinti visą šeimą. Dažnai, naudodama kaip palikimą šias žirkles, pagalvoju apie jį ir bandau įsivaizduoti, kaip jis su jomis dirbo. Įdomu būtų pasiklausyti jo istorijų ar nutikimų, pasisemti patirties, sužinoti, kokia asmenybė jis buvo.