Ramunė Antanavičienė: prisijaukinusi smuiką

Smuikininkė Ramunė Antanavičienė nuo pat gimimo buvo apsupta muzikos. Nelengvai prisijaukinusi smuiką, jaunoji kūrėja paauglystę praleido ambicingai repetuodama, nes žinojo, kad jos vieta – scenoje. Talentingajai pašnekovei kūryba – tai nuolatiniai ieškojimai, atradimai, o kartais ir praradimai. Anot jos, svarbiausia atlikėjui – sukurti nuotaiką, jausmą, emociją, ir nesvarbu, kokia ji yra: pozityvi, liūdna, nostalgiška ar net agresyvi.

Ramune_Antanaviciene

White Star photography nuotr.

Kaip Tavo gyvenime atsirado muzika, kūryba? Nuo ko viskas prasidėjo?

Muzika mano gyvenime atsirado kartu su manimi. O jei tikėtume, kad prieš ateidami į šį pasaulį pasirenkame šeimą, tuomet viskas nusikelia dar toliau, į minties apie mane priešistorę. Mano tėvai – labai muzikalūs ir talentingi žmonės, jie susipažino studijuodami Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Augau supama muzikos. Pamenu, buvau gal kelerių metų, kai skambindavom su tėčiu keturiomis rankomis rokenrolus. Pirma pradėjau ne kalbėti, o dainuoti. Seneliai taip pat labai muzikalūs, dainuodavo, grodavo. Tad į muzikos pasaulį patekau labai natūraliai.

Savo muzikinį kelią pradėjau Eduardo Balsio menų gimnazijoje, kur mokiausi griežti smuiku. Pamenu, buvo labai sunku – smuiką nepatogu laikyti, abi rankos dirba skirtingus darbus, galva kaista. Dabar galvoju: kodėl man šovė į galvą pasirinkti tokį sudėtingą instrumentą? Namuose grodavau nedaug, netraukdavo. Dabar suprantu, kodėl. Mokantis pirmoje klasėje grojimas nepanašus į profesionalaus smuikininko, garsai labiau primena malkos pjovimą. Turbūt jie kaimynus varė iš proto. Po metų persikraustėme į Laukuvą ir tekdavo keliskart per savaitę važiuoti 17 km į Šilalės meno mokyklą. Žaidimų su lėlėmis nepamenu. Gal tokių net nebuvo.

Labai didelę įtaką mano gyvenime padarė aplinkybė, kad mama pradėjo vargonuoti ir groti koncertinėmis kanklėmis Laukuvos bažnyčioje. Mes su sese buvome įtrauktos į jos veiklą – padėdavome giedoti. Mama, žinodama mūsų talentus, vis prašydavo vienbalsėms giesmėms sukurti antrą ir trečią balsus, o tai su sese darydavom dažniausiai improvizuodamos, iš klausos. Per daugelį metų tapome improvizuoto „prituravojimo” meistrės (šypsosi). Tad bažnyčioje prasidėjo kelionė didesnės scenos link. Su sese dalyvavome ir „Dainų dainelės” konkurse, patekome tarp laureatų. Grojau Laukuvos kapeloje, su ja apvažinėjau nemažai Lietuvos didžiųjų scenų, arenų, dalyvavome „Duokim garo” filmavimuose.

Kai sukako 14 metų, įstojau į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Labai norėjau dainuoti, bet mama sakė, kad dainuoti dar spėsiu išmokti, o kad įvaldyčiau instrumentą, reikia kuo anksčiau tai pradėti daryti. Paklausiau mamos ir tęsiau mokslus su vis neprijaukinamu smuiku. Ketveri metai konservatorijoje praskrido nejučiomis, nes dirbau išties labai daug. Visa laimė, kad turėjau nuostabią mokytoją Skaistę Čilinskaitę. Retas žmogus turi tiek kantrybės ir pasiaukojimo. Po konservatorijos sekė atlikimo meno, smuiko specialybės bakalauro ir magistro studijos tame pačiame universitete, kur studijavo mama su tėčiu.

Papasakok, kur teko dalyvauti, o gal ir laimėti?

Studijų metais susipažinau su savo nuostabia drauge, muzike Daile, kuri skambina fantastišku instrumentu – arfa. Pradėjome kartu repetuoti, iš to išaugo labai dideli gražūs projektai. Penkerius metus kartu grojusios nusprendėme užpildyti anketą dalyvauti projekte „X faktorius”. Patekome į televiziją, nors jau pirmoje atrankoje sakė, kad mums šis projektas netinka, nes reikia tik vokalinių sugebėjimų, o mes atlikome ir instrumentinius, ir vokalinius kūrinius. Tad net nesitikėjome patekti toliau, bet komisijai pasirodėme įdomios ir mus pakvietė į didžiąją sceną. Pirmasis mūsų pasirodymas sulaukė labai daug teigiamų komentarų. Nuostabu, kad ir šiandien daug kas pamena tą mūsų pasirodymą, nes jis tikrai buvo netipinis ir labai nuoširdus.

Galbūt prisimeni savo pirmąjį koncertą?

Savo pirmojo koncerto tikrai nepamenu, bet kartkartėmis prisimenu koncertą, po kurio pasikeitė mano gyvenimas, jo matymas. Tai buvo Klaipėdos koncertų salėje vykęs jaunųjų talentų projektas su nuostabiu lietuvių pianistu Kasparu Uinsku, kuris mums, jaunuoliams, akompanavo. Tada siaubingai jaudinausi, bet įveikiau įtampą ir pasirodžiau. Iki pat dabar kas kartą lipdama į sceną labai jaudinuosi, nes jaučiu atsakomybę prieš klausytoją.

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Dabartinė mano veikla labai kūrybinga. Susilaukėme sūnaus Majaus, kuriam nemiegant kuriu įvairiausias lopšines, arba tą pačią lopšinę transformuoju vis kitaip pati to nejausdama. Tai nuostabus procesas. Jei save įrašinėčiau, turbūt galėčiau išleisti plokštelę „24 variacijos čiūčia liūlia tema”. Juokai juokais, bet dabar, kai galiu muzikuoti tik retkarčiais, pajaučiu, kiek man tai yra svarbu, kaip mane tai atpalaiduoja ir nukelia toliau nuo realybės, neplautų indų, sunkių nemigos naktų ir t. t. Esu tarsi pasidalijusi į dvi Ramunes.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra muzika ir kūryba?

Man tai – sparnai, kurie nuskraidina į nežemiškas erdves. Pati dažnai net nesuvokiu, kokią didžiulę įtaką man daro muzika. Neseniai susimąsčiau, kad muzika yra bene lengviausiai pasiekiama meno šaka. Pavyzdžiui, beveik kiekviename automobilyje yra radijo imtuvas ar kasečių, diskų grotuvas, ir žmogus gali klausytis įvairiausios muzikos. Šokio ar tapybos taip paprastai negali pamatyti, turi eiti į specialias tam pritaikytas erdves. Tai suvokus supratau, kokia svarbi muzika, kiek daug jos yra ir kaip sunku sukurti kažką originalaus, negirdėto. Todėl lydi nuolatiniai ieškojimai, atradimai, o kartais ir praradimai, nes susivoki, kad kažkas panašaus jau yra užfiksuota, ir kaip kūrėjas, menininkas negali sau leisti kartotis, o jeigu kartojiesi – turi tai padaryti įdomiau, kitaip, kad tai būtų verta dėmesio.

Kas Tau yra kūrybos bei muzikos esmė?

Mano manymu, tiek kūrybos, tiek muzikos esmė yra esamam momentui suteikti, sukurti nuotaiką, jausmą, emociją, ir nesvarbu, kokia ji yra: pozityvi, liūdna, nostalgiška, agresyvi ir t. t. Muzika visus žmones veikia panašiai. Pavyzdžiui, kai skamba pozityvi melodija, tikiu, kad dauguma ją klausančių žmonių pasijaučia pozityviai, teigiamai. O kalbant apie šokį, tapybą ir kitus menus, dažnai gali skirtis nuotaikos ir nebūtinai tas pats piešinys žmogui sukels tokią pačią emociją. Muzika susiaurina galimai patiriamų jausmų skalę, gali konkrečiau perteikti jausmus.

Kokius kūrinius atlieki?

Atlieku įvairaus žanro muziką. Labai mėgstu lietuvių liaudies dainas, tai, tikėtina, atėjo dar iš vaikystės. Klasikos sąmoningai vengiu, nes tikriausiai jos jau „atsikandau”. Bet kol dirbau Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, teko susipažinti su nemažu pluoštu nuostabios klasikinės muzikos. Duete su arfininke Daile atradome labai daug popkūrinių, kuriuos perteikiame visiškai kitaip, netgi grupės „Aqua” dainą „Barbie girl” esame transformavusios į labai gilų ir skausmingą kūrinį, nes jei perskaitytumėte dainos žodžius ir iš mažoro pakeistumėte į minorą, pamatytumėte, kad daina yra tikrai dramatiška. Labai pamilau keltų muziką, nes ji – kitokia savo skaičiavimais, dažnai būna neaiški, reikia tikrai pasukti galvą, kol išmoksti mintinai, o tai – labai lavina.

Kas Tau suteikia įkvėpimo?

Įkvėpimas – nuostabus jausmas, kuris aplanko, kai jaučiuosi itin gerai arba itin blogai. Visa kūryba yra iš pertekliaus, kai, atrodo, nebetelpi savyje ir žūtbūt reikia kažkur save išreikšti.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius metus muzikos pasaulyje? Kokie tikslai bei ambicijos?

Pradėjus kūrybinį kelią, gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Atsiradusi šeima, sūnus tik laikinai pristabdė visus muzikinius projektus, planus ir kūrybą. Sau vis kartoju, kad pirmieji metai tikriausiai sunkiausi, o tada jau galėsiu rimčiau imtis kūrybos ir muzikinės veiklos. Labai norisi ištransliuoti žmonėms savo kurtą muziką, nes ji yra jau subrendusi ir belieka ją pateikti. Neabejotinai reikėtų siūlyti ją televizijai, radijui, bet tam reikia profesionalų pagalbos, kad galėtumėme gerai pasirodyti, palikti įspūdį ir būti išgirstos, nes mes to vertos. Vis kalbu daugiskaita, nes manau, kad viena nedaug galiu. Norisi kūrybinio proceso su žmonėmis, kurie mąsto panašiai. Tikiu, kad paaugus sūnui galėsiu kibti į rimtesnius muzikinius ieškojimus ir darbus.

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su muzika, kas tai būtų? Kodėl?

Nuo vaikystės labai sekėsi kalbos, tad man įdomu būti vertėja. Turiu nuostabų vyrą, kuris skatina išbandyti kuo daugiau sričių ir neužsisėdėti vienoje vietoje, nes tik taip gali save tobulinti. O jeigu nori muzikuoti, šalia to reikia turėti ir kitos veiklos, nes muzika – gana prabangus malonumas.

Kas yra Tavo autoritetas muzikoje? Gyvenime?

Niekada neturėjau autoritetų. Nežinau, kodėl. Daugeliu žmonių žaviuosi, seku veiklą, mokausi iš jų, bet nepasakyčiau, kad turiu autoritetą. Visada žavėjausi dvasingais, darbščiais, daugiabriauniais žmonėmis, kurie visumoje gal ir yra skirtingi, bet man jie visi teisūs. Nes kiekvienas mato gyvenimą, situacijas skirtingai, per savo patirtis. Žaviuosi gyvenimu, nes jis atneša būtent tuos žmones, kuriuos pažinusi, geriau pažįstu ir save.

Parašykite komentarą