Mindaugas Pupelis: „Man svarbiausia – akimirkos grožis”

Asmeninio archyvo nuotraukos

Šįkart Jaunųjų kūrėjų rubrikos svečias – Mindaugas Pupelis. Pašnekovas yra Vilniaus dailės akademijos studentas. Vienas pagrindinių jaunojo kūrėjo tikslų – perteikti meną tiems žmonėms, kurie yra nuo jo nutolę. Apie kūrybą, jos esmę bei gyvenimą – pokalbis su Mindaugu Pupeliu.

Kaip manai, kokia esi asmenybė? Koks Tavo gyvenimo credo?

Save apibūdinti yra tikrai sunku… Trumpai tariant, esu nepritapėlis prie didžiosios masės, neklausantis kritikos žmonių, kurių nesugebu gerbti. Esu tas žmogus, kuris pasirengęs padėti, ir dalyvauju ten, kur galiu save realizuoti. Mano credo būtų Bob Marley citata: „Nebijokite būti laimingas, nes viskas viskas bus gerai” („don’t worry be happy because everything’s gonna be alright”).

Kuo Tave patraukė tapyba? Ką tapyba ir apskritai kūryba reiškia Tavo gyvenime?

Iš tikrųjų net nežinau, kodėl mane taip traukia tapyba. Anksčiau jos net nemėgau, o dabar be jos būtų tikrai sunku. Nuskambės banalokai, bet be kūrybos tik egzistuočiau, o ne gyvenčiau.

Papasakok, koks Tavo, kaip menininko, kelias? Nuo ko viskas prasidėjo?

Viskas prasidėjo nuo grafičių. Užuomazgos buvo mano kieme, kai dar buvau mažas. Kažkokia komanda legaliai ant nelabai aiškios paskirties namo sienos paišė grafičius. Tada man visos tos raidžių transformacijos atrodė nesuvokiamos. Nors dabar tie darbai ne tokie jau ir geri, kai pagalvoji.

Tikroji pradžia tikriausiai buvo maždaug prieš 8-erius metus, kai buvo leidžiamas žurnalas „Gatvė” (atrodo, taip jis vadinosi). Pamenu, perskaitęs interviu su KWTM komanda, nutariau pats išmėginti graffiti. Nuo tada viskas ir prasidėjo. Manau, kad jaunai asmenybei graffiti yra gana gera pradžia susipažinti su kompozicija ir spalvomis. Tapyba ir menu pradėjau domėtis įstojęs į gimnaziją. Tai tęsiasi iki šiol.

Mokyklos dailės egzamino darbas “Aukuro” baltų dievai”

Galbūt prisimeni savo pirmąjį kūrinį? Koks jis buvo? Kokias emocijas kėlė?

Pirmieji piešiniai prasidėjo dar pradinėse klasėse. Tada tiesiog perpiešdavau animacinių serialų herojus. Pirmas darbas, nuo kurio prasidėjo jau rimtesnė meninė veikla, tikriausiai būtų, kaip jau minėjau, graffiti. Piešiau savo vardą, nusižiūrėjęs raides iš „Montana” dažų logotipo. Tuo metu juo labai didžiavausi, tebeturiu jį iki šiol.

Kokia Tavo patirtis meno pasaulyje? Kur teko dalyvauti? Prie kokių projektų prisidėti?

Gausaus projektų bagažo dar nesu sukaupęs, juk esu dar jaunas. Neseniai grįžau iš tarptautinio plenero Lenkijoje. Ten prabuvau dešimt dienų. Rimčiausias projektas, kuriame teko dalyvauti, būtų Vadžgirio kaimo mokyklos sienų tapymas. Šiame projekte svarbiausia buvo ne pats sienų tapymas, o kaimo vaikų švietimas, supažindinimas su menais. Dar teko dalyvauti šiuolaikinio meno parodoje Plungėje. Mokantis Klaipėdos „Aukuro” gimnazijoje man buvo suteikta galimybė ištapyti gana daug mokyklos sienų. Tai mane paskatino toliau sieti savo ateitį su menais. O neseniai Girulių miške buvau padaręs savo parodą. Darbai buvo sukabinti tiesiog palei dviračių taką ir atiduoti visuomenės priežiūrai ir teismui. Pagrindinis šios parodos tikslas buvo meną priartinti prie paprastų žmonių, kurie neina į galerijas.

Parodos Girulių miške fragmentas

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Dabartinė mano veikla yra studijavimas Vilniaus dailės akademijoje ir su bendraminčiais vykdomas videoprojektas apie Klaipėdos repo kultūrą. Daugiau kol kas kaip ir nieko nebereikia: du mėgstamiausi užsiėmimai ir nieko daugiau.

Kaip apibūdintum savo braižą? Kuo vadovaujiesi kurdamas?

Kaip ir daugumai, man patinka stebėti savo aplinką. Tad dažniausiai tapau tai, ką matau. Natūralu, kad tapybos darbuose galima įžvelgti buitiškos tematikos. Galiu pasakyti, kad grafičiai tikrai padarė įtaką mano tolesnei veiklai.

Kas Tau yra kūrybos esmė?

Mano tikslas yra sukurti tokį darbą, į kurį pačiam būtų gera žiūrėti, kad jis man turėtų reikšmės. Siekiu, kad į mano kūrybą būtų įdomu žiūrėti ir kitiems. Noriu, kad mano darbai žmonėms keltų emocijas, verstų mąstyti. Jei pakabintas darbas neturi jokios reikšmės, vadinasi, jis yra niekam tikęs.

Kas suteikia įkvėpimo, idėjų?

Pasikartosiu – man idėjų suteikia mano aplinka. Tos paprastos akimirkos, kurios iš pradžių gali pasirodyti nereikšmingos. Vėliau jas pradedi vertinti – tiesiog už jų nereikšmingumą. Man svarbiausia akimirkos grožis.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius veiklos metus? Kokie tikslai bei ambicijos?

Pirmiausia planuoju baigti Vilniaus dailės akademiją. Čia pasisemti kiek įmanoma daugiau žinių. Vėliau norėčiau toliau plėtoti savo veiklą gatvės meno link. Kitas dalykas, kurį norėčiau įgyvendinti – sudalyvauti gatvės meno festivalyje. Tikiuosi, kad toks festivalis bus suorganizuotas ir Klaipėdoje. Juk nesinori atsilikti nuo Vilniaus ir Kauno.

Koks Tavo hobis, kaip leidi laisvalaikį?

Turiu du hobius: vienas – dailė, o kitas – filmavimas ir montavimas. Geriausias laisvalaikis visuomet būna kuriant: ar tai būtų tapybos darbas, ar koks projektas, naudojant kamerą ar kitas priemones. Svarbiausia – nestovėti vietoje. O kai norisi atitrūkti ir nuo menų, tada užsidedu riedučius ir pralekiu per miestą pirmyn ir atgal.

Du portretai

Jei ne tapyba, menas, kokiame kitame amplua save įsivaizduotum?

Save įsivaizduočiau filmavimo sferoje. Nuo kūrybos toli nebėgčiau. Jei reikėtų orientuotis į veiklą, visiškai nesusijusią su menais, turbūt siečiau savo gyvenimą su istorija. Ji mane traukia nuo mažens.

O įdomiausias variantas būtų pasekti Škėmos pėdomis ir dieną būti paprastu darbininku, o naktimis kurti.

Galbūt turi autoritetų meno srityje? Jei taip, kas jie ir kodėl?

Negaliu teigti, kad turiu autoritetų. Manau, kad autoritetas žmogų tik stabdo. Kuomet mėgini lygintis į ką nors, tampa daug sunkiau pasiekti kažką savito.

Jei galėtum vieną dieną praleisti su bet kurio laikmečio žmogumi, kas jis būtų?

Tai neabejotinai būtų mano tėtis, su kuriuo teko atsisveikinti, kai dar buvau mažas. Jam papasakočiau, kiek pasiekiau ir kad neketinu sustoti.