Martyna Rudelytė: „Atimsi iš manęs muziką – atimsi gyvenimą…”

Martyna Rudelytė – kūrybinga, impulsyvi atlikėja, nuolat ieškanti nuotykių, įvairovės, naujų srovių. Jaunoji kūrėja pirmąsias autorines dainas kūrė jau trečioje klasėje. O ilgainiui kontrabosas ir dainavimas užkariavo merginos širdį. Talentingoji pašnekovė aktyviai koncertuoja, dirba Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestre. Martyna žavi idėjų gausa. Štai kitais metais planuoja pristatyti pirmąjį Lietuvoje knygų ekranizacijų ir muzikos festivalį. Jos planuose ir pirmojo lietuviško pradžiamokslio kontrabosui leidyba, ir jaunųjų kontrabosininkų grupė.

Martyna Rudelytė. Andriaus Mikonio nuotr.

Kaip manai, kokia esi asmenybė?

Įvairiapusiška. Susiskaldžiusi. Užsispyrusi. Manau, kad mano gyvenimas tikrai gana spalvingas ir pilnas iššūkių. Žiūriu kai kada į kitus žmones ir galvoju: kodėl jų gyvenimas toks paprastas, aiškus, suplanuotas? Galbūt todėl, kad kiekvienas tiesiog „nešame savo kryžių” tokį, kokį galime panešti. Aš žmogus, nuolat ieškantis nuotykių, įvairovės, naujų srovių. Tačiau kartais labiau už viską gyvenime dievinu discipliną, tvarką, konkretumą. Improvizacija? Žinoma, tačiau po jos būtina įsivesti tvarką.

Koks Tavo gyvenimo credo?

Jeigu kas nors ką nors tau gali padaryti gerai, tai tik tu pats sau. Tačiau labai svarbu yra turėti draugų ir juos reikiamu momentu įtraukti į savo veiklas. Po to reikiamu momentu nepamiršti padėti draugams.

Kaip Tavo gyvenime atsirado muzika, kūryba?

Kūryba pradėjo eiti „iš vidaus” dar pradinėje mokykloje. Ilgai nelaukusi rinkausi muzikos kelią ir kruopščiai bei noriai mokiausi visko, kas buvo susiję su muzika. Daug metų. Nepavargdama ir nejausdama nuobodulio. Energijos mokslui ir pasiekimams turėjau kaip atominė bomba. Visada tyliai pavydėjau tiems vaikams, kurie augo muzikaliose šeimose, o aš štai turėjau viską „susikrauti” nuo nulio. Tačiau man tai patiko. Viena draugė mane pavadino nesutramdytu laukiniu mustangu.

Nuo ko viskas prasidėjo?

Jau pirmosiose klasėse gražiai dainuodavau, pradinių klasių mokytoja pastebėjo mano talentą (ačiū Jums, Morta!) ir pranešė mamai, kad turiu muzikinių gabumų. Trečioje klasėje jau kūriau eilėraščius ir autorines dainas. Greitai supratau, kad norint jas realizuoti, teks suburti gyvo garso grupę. Su kaimynėmis surinkom iš namų kampų visokius tikrus senus ir žaislinius muzikos instrumentus. Buvo akordeonas, atrodo, kažkoks gal net trimitas, daug perkusinių instrumentų, metalofonas lyg ir… Tačiau supratau: kol neturime klavišinio instrumento – groti nepavyks. Taigi greitai mamai išaiškinau, kad man reikia stoti į muzikos mokyklą, į pianino klasę. Nuvykus į stojamuosius paaiškėjo, kad pianino klasei esu kiek per didelė, taigi teko rinktis chorinį dainavimą. Man buvo paaiškinta, kad pianino pamokos vis tiek bus, taigi labai nesipriešinau. Panašiai elgiuosi ir dabar, niekur nematau kliūčių, matau tik daugybę būdų, kaip išspręsti iškilusią problemą.

Asmeninio archyvo nuotr.

Galbūt prisimeni savo pirmąjį koncertą? Koks jis buvo?

Pats pirmas koncertas, tikrai pamenu, buvo pirmoje klasėje. Dainavau kažką solo. Nežinau kodėl, tačiau brolis iš manęs labai skaniai juokėsi. Matyt, artistiškumo man netrūko…

Kodėl pasirinkai būtent kontrabosą?

Gyvenimo atsitiktinumai, galima sakyti… Nors, kita vertus, niekas nevyksta be reikalo… Tiesiog lemiamu metu tam tikri žmonės padarė teigiamą įtaką mano pasirinkimams. Niekas man nieko niekada neliepė ir nevertė. Tiesiog pasiūlė pasirinkti (man, chorinio dirigavimo konservatorijos moksleivei!) perspektyvią kontraboso specialybę. Sunkiai ir ilgai kankinausi pasirinkimo kryžkelėse. Domino ir dirigavimas, jam įkvėpimo kasdien teikė dėstytoja A. Purlienė, ir dainavimas, ką dariau nuo vaikystės, ir kompozicija, ir netgi muzikos teorija. Pasirinkimas buvo netikėtas, keistas, nelauktas – kontrabosas. Kita vertus – iš manęs kaip tik kažko tokio ir buvo galima tikėtis…

Kuo patraukė šis instrumentas? Papasakok, kur teko dalyvauti, o gal ir laimėti?

Dar pirmame konservatorijos kurse (Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija) apsilankiau koncerte Klaipėdos koncertų salėje. Ten grojo puikus kontrabosininkas Donatas Bagurskas kartu su kitais muzikais, kurių pavardžių, deja, neprisimenu… Tą vakarą jie atliko tango. Skambėjusi muzika ir kontrabosas tiesiog užbūrė mane. Grįžusi po koncerto į konservatoriją nubėgau į styginių klasę, kur buvau mačiusi kampe senutėlį kontrabosą. Tą vakarą pati išmokau kažkokią bliuzo slinktį, skambėjusią galvoje… Keletą dienų nesitraukiau nuo kontraboso. Vėliau grįžau prie dainavimo, dirigavimo. Iš naujo prie kontraboso sugrįžau tik 12 klasėje. Pasimokiusi metus privačiai, įstojau į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą toliau mokytis griežti kontrabosu. Dar po pusmečio gavau darbą Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestre. Jausmas buvo puikus! Orkestro dvasia ir teatro gyvenimas užbūrė mane. Pamilau teatrą visam gyvenimui. O vėliau… Vėliau vėl tęsėsi mano paieškos, kelionės, studijos, keliai ir klystkeliai.

Išvykusi pagal mainų programą į Krokuvą, ten likau keletui metų, baigiau bakalauro studijas. Dainavau Krokuvos Vavelio katedros chore, jazz latino grupėje „Bomba latina”. Intensyviai ieškojau etatinio darbo Lenkijos teatruose ir filharmonijose. Galiausiai įsidarbinau Lodzės didžiojo teatro chore. Tai buvo puiki tikro teatro, didelės operos patirtis. Toliau studijavau magistrantūrą Lodzės, o vėliau ir Poznanės akademijose. Netrūko meistriškumo kursų ir puikių pasaulinio lygio pedagogų. Teko pagroti su tokiais pedagogais kaip E. Kolosovas, P. Červinskis, K. Firlus, B. Furtok ir kt. Laisvu laiku daug keliavau autostopu po Europą. Šalia kontraboso visuomet buvo dainavimas. Šalia dainavimo – kontrabosas. Taip visą gyvenimą ir laviruoju tarp dviejų stichijų (šypsosi).

Valdo Viešniausko nuotr.

Įspūdingiausias renginys, kuriame teko dalyvauti, tai turbūt Krokuvos filmų muzikos festivalis. Pasisemtas idėjas parsivežiau į Lietuvą, taigi dabar ėmiausi ambicingų darbų – ateinančiais metais I. Simonaitytės bibliotekoje organizuojame knygų ekranizacijų ir muzikos festivalį. Transliuosime knygų ekranizacijas lauke, bibliotekos kiemelyje, per didžiulį ekraną, tų filmų takelius atliekant gyvai realiu laiku simfoniniam orkestrui, chorui, solistams. Labai tikiuosi, kad viskas pavyks ir festivalis išvys dienos šviesą. Numatoma renginio data – 2020-ųjų rugpjūtis.

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Šiuo metu dirbu turbūt daugiausiai per visą savo gyvenimą. Tik kad nestudijuoju. Mano pagrindinė darbovietė – Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka. Ten, be įprastų bibliotekinių darbų, prižiūriu muzikos fondą, dirbu su renginiais ir projektais. Veikla įdomi ir gana rami. Myliu knygas. Vaikystėje visą miestelio vaikų biblioteką buvau perskaičiusi, kol nepradėjau lankyti muzikos mokyklos. Būdama bibliotekoje pailsiu nuo meniškosios aplinkos įtampų ir peripetijų (juokiasi).

Taip pat dirbu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestre. Kontrabosas ir orkestras ir toliau yra mano meilė. Su teatro moterimis esame susibūrusios į instrumentinį ansamblį „Oboe con archi”. Koncertuojame Klaipėdos regione, vykdome projektines veiklas, turime planų išjudėti ir į užsienį su lietuvių kompozitorių muzika. Daug ir nuolat dainuoju, iš to gyvenu. Mane kartu su grupe „Tiramisu” kiekvieną savaitgalį galima išgirsti Palangoje, Atostogų parko rančoje. Po darbo valandų kartu su gyvenimo draugu Egidijumi dirbame garso įrašų studijoje. Kuriame dainas, aranžuotes, fonogramas sau ir kitiems atlikėjams. Darbo turime sočiai. Man tenka prisidėti prie Egidijaus kūrybinio proceso kuriant melodijas, dainas, tekstus, kartais sugroti tam tikras instrumentines partijas.

Lyg dar būtų maža, turime instrumentinį vokalinį kolektyvą, kuriame grojame ir dainuojame tai, kas iš tiesų patinka, o ne ko reikia rinkai. Šiuo metu dirbame prie trečiojo dešimtmečio retro programos „Kartą Amerikoje”. Šiame projekte pagaliau bandau sujungti abi savo stichijas – kontrabosą ir dainavimą. Netrukus tikimės prisistatyti Klaipėdos ir visos Lietuvos melomanams. Tiesa, šiuo metu dar intensyviai ruošiuosi nacionalinei „Eurovizijos” atrankai. Daina jau sukurta, dar vyksta aranžavimo darbai, ieškome išskirtinio skambesio, savitumo.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra muzika ir kūryba?

Man kūryba yra ne tik kūriniai. Man tai gyvenimo būdas, požiūris į gyvenimą. Ekspromtas, lankstumas. Nekenčiu stagnacijos, sistemos, taisyklių… Atimsi iš manęs meną ir muziką – atimsi gyvenimą…

Kas Tau yra kūrybos ir muzikos esmė?

Muzikoje, dainose man visuomet buvo svarbu mintis, jausmas, žinutė. Dabar suprantu, kad tai išryškėjo jau pirmosiose mano autorinėse dainose. Dar vaikystėje muzikos mokytoja Daiva išvežė mane į respublikinį autorinės dainos konkursą. Kažkaip netikėtai ir nelauktai pavyko užimti 3-iąją vietą savo grupėje. Turbūt dėl to, kad, kaip mokytoja sakė, jautriai dainavau ir gražiai kaip žuvėdra mojavau ranka (juokiasi).

Kokius kūrinius atlieki?

Linksmus ir nuotaikingus kūrinius – smagu juos „pasimatuoti” kaip kokią naują suknelę, su jais visada linksma. Tačiau man visuomet geriausiai sekdavosi atsiskleisti tik rimtuose, jautriuose, giliuose, „su mintimi” kūriniuose. Nesvarbu, ar tai instrumentinis, ar vokalinis kūrinys. Taip pat visuomet traukė dramatiški, herojiški kūriniai, kažkas didingo, kai, atrodo, atskleidi, ištrimituoji visą savo vidų. Naivios vaikiškos pasakėlės – ne man… Kartais savyje turiu tiek emocijos, tiek skausmo… Draugas sako: gal tu truputį ramiau, gal prilaikyk balsą… Kur aš tau laikysiu, kai tiek noriu pasakyti… Atrodo, net nėra tokios dainos, tokių natų, kuriomis galėčiau išdainuoti viską, ką jaučiu… Daug įvairių stilių išbandžiau, daug kelių nuėjau. Šiuo metu ieškau tikrojo savo ir savo muzikos veido. Dabar man svarbiausia – išlikti savimi.

Su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestru. Olesios Kasabovos nuotr.

Kaip manai, koks Tavo kūrybos braižas?

Braižas yra labiau ne tai, kokie esame, o ką gauname, ko ragaujame per gyvenimą. Aš priragavau labai daug visko. Viskas man gražu, visokią muziką myliu, myliu ir dainavimą, ir kontrabosą. Tačiau koks mano braižas, manau, dar negreit galėsiu atsakyti, jis keičiasi, kasdien vis formuojasi. Nacionalinėje „Eurovizijos” atrankoje bandysiu kuo tiksliau save pateikti, atverti kaip knygą, nesistengdama niekam įtikti, tiesiog būsiu savimi.

Kas Tau suteikia įkvėpimo?

Tikrasis įkvėpimas ateina iš vidaus, manau, daugelis menininkų sutiktų su šia mintimi. Kai kurie menininkai ieško pagalbos – įkvėpimo kituose asmenyse, vietose, darbuose, šaltiniuose. Tačiau tik visiškoje vienatvėje, visiškoje akistatoje su savimi gimsta geriausios, nuoširdžiausios idėjos. Genialūs darbai negimsta gyvenant stabilų, subalansuotą, laimingą gyvenimą. Jie atsiranda sunkiuose, mėtytuose ir vėtytuose keliuose. Įkvėpimas ateina patyrus tam tikrus išbandymus. Taigi man įkvėpimas yra mano pačios gyvenimas. Su džiaugsmu priimu viską, ką jis siunčia, ir kovoju su visomis negandomis, kurios mane ištinka.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius metus muzikos pasaulyje?

Net neįsivaizduoju, planų ir svajonių labai daug. Viskas keičiasi žaibiškai, kadangi esu ekspromto žmogus. Orkestro, manau, tikrai nepaleisiu. Tačiau dainavimo irgi nepaliksiu… Ech… O šiaip – kas žino: Lenkija, Amerika, Vokietija, Prancūzija, Ispanija, o gal Latvija? Traukia mane tas pasaulis (šypsosi). O jei rimtai, tai dabar pagrindinis mano tikslas – pirmasis Lietuvoje knygų ekranizacijų ir muzikos festivalis, o po to jau užsiimsiu finansavimo paieškomis, projektais, skirtais išleisti pirmąjį lietuvišką kontraboso pradžiamokslį. Esu parengusi tokią metodinę priemonę. Tai buvo mano muzikos pedagogikos studijų Klaipėdos universitete baigiamojo magistrinio darbo rezultatas. Taigi dabar galvoje daug minčių ir idėjų, kad reiktų pradėti formuoti Lietuvoje mokymosi griežti kontrabosu sistemą. Lauke vienas – ne karys, man reikės daug draugų. Tačiau pradžiai reikia išleisti tą metodinę priemonę, kad būtų visiems lengviau. Noriu turėti savo mažųjų kontrabosininkų grupę ir rengti respublikinės reikšmės kontraboso renginius, pasikviesti svečių iš Lenkijos, Čekijos.

Gastrolės su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestru Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje. Asmeninio archyvo nuotr.

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su muzika, kas tai būtų? Kodėl?

Jaučiu, kad turiu daug ambicijų, sugebėjimų ir vis daugiau žinių įvairiose srityse. Mano pačios nueitas kelias man daug ką atskleidė ir išmokė. Vis labiau jaučiu, kad galiu užsiimti vadyba, prodiusavimu, pedagogika, rinkodara, organizavimu, gal net vadovavimu. Visiškai mesti muziką, manau, tektų tik dėl kokių nors kitų didingų darbų, festivalių ar panašiai, bet tikrai ne dėl lengvesnio gyvenimo…

Jei galėtum vieną dieną praleisti su bet kurio laikmečio žmogumi, kas ir kodėl jis būtų? Kas Tavo gyvenime yra autoritetas? Kodėl?

Gal prancūzų dainininkė Dalida. Labai įdomi, spalvinga ir kontroversiška moteris… Žavinga. Sunkus buvo jos gyvenimo kelias.

Koks Tavo mėgstamiausias kūrinys?

Sunku išskirti, daug mėgstamų kūrinių, stilių, atlikėjų… Čia, matyt, kiekviename skirtingame gyvenimo etape suskamba tam tikra muzika… Galėčiau paminėti Čaikovskio VI simfoniją, operą „Eugenijus Oneginas”, „Flores and the Mashines”, Michael Jacson „The earth song”, Lady Gaga „Shalow”, „Šindlerio sąrašo” temą, „Scorpions” „Ave Maria”, „Maybe I maybe you”, Muslim Magomajev „Jūra”, G. Verdi „Traviata”, G. Bizet „Carmen”, Fredie Mercury „Who want to live for ever” ir daug kitų.