Lina Prončatovaitė: „Kuriu lėlės likimą”

Etnologė, lėlių kūrėja Lina Prončatovaitė prisimena lietuvių liaudies pasakas ir mėgaujasi gamindama pačias įvairiausias ir įstabiausias lėles. „Jų gamyba – tai ekspresija, fantazija, noras išlaikyti liaudišką kryptį, galbūt šiek tiek panaudojant modernesnius elementus. Tačiau esmių esmė – galimybė kurti ir dovanoti džiaugsmą žmonėms”, – įkvepiančiai kalba talentingoji klaipėdietė. Jaunoji kūrėja jau yra surengusi pirmąsias savo darbų parodas ir svajoja kurti lėles teatrui.

Lina_Proncatovaite9

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip susižavėjai lėlių gamyba?

Potraukis lėlėms atsirado labai seniai, kuomet pradėjau pažinti ir suvokti aplink esančius daiktus. Buvau dar labai maža, net nepamenu, kokio amžiaus, kai močiutė išmokė laikyti rankose adatą ir siūti. Nuo tada pradėjau vynioti, siūti, kukuliuoti lėlytes. Vėliau kitos mergaitės man atnešdavo medžiagų skiaučių ir aš prisiūdavau maišus įvairių rūbelių lėlėms. Jau tuomet labai mėgau siūti ir kažką sukurti pasitelkus fantaziją. Pati turėjau labai daug lėlių – tiek medžiaginių, tiek senovinių fabrikinių, pagamintų iš gumos.

Galbūt pameni savo pirmąją kurtą lėlę? Kokia ji buvo?

Apskritai pirmąją lėlę pasiuvau dešimtoje klasėje. Teko laimė mokytis pas labai talentingą ir kūrybingą Tryškių vidurinės mokyklos dailės ir etnologijos mokytoją Nomedą Statkienę. Ji davė labai kūrybingą užduotį ir lėlės gaminimo procesas buvo labai sudėtingas. Reikėjo daug detalių, susigalvoti sijonų raštus ir pademonstruoti kiek įmanoma daugiau siuvinėjimo būdų. Piešiau eskizus, dėliojau raštus, spalvas ir nežinojau, koks bus galutinis rezultatas. Ir kuomet baigiau tą lėlę, buvau ja labai patenkinta. Tas jausmas, kuomet siuvi, dėlioji ir nežinai, kas iš to išeis, – turbūt ir buvo pagrindinis atspirties taškas, kabliukas. Vėliau buvo ilga pertrauka: skrupulingai ruošiausi brandos egzaminams, vėliau išvykau studijuoti į Klaipėdos universitetą etnologijos. Antraisiais studijų metais vėl atbudo jausmas siūti. Ir tuomet, atidėjusi knygas į šalį, siuvau Onutę. Paprasta nedidelė skudurinė lėlytė geltonomis kasomis, primityviu būdu siuvinėtu veidu. Ją padovanojau savo labai gerai draugei teatrologei, dramaturgei, režisierei Virginijai Rimkaitei. Pamenu jos džiaugsmingą nuostabą. Kažkodėl labai norėjau, kad ji turėtų pirmąjį mano darbą. Tuomet abi išgyvenome įvairius kūrybinius ieškojimus, labai reikėjo kažkokių saviraiškos būdų.

Turbūt domėjaisi ir lėlių gamybos istorija?

Pati lėlė, kaip daiktas, kuriuo norima atvaizduoti žmones, jų elgesį, aplinką, gyvūnus, įvairiose civilizacijose ir kultūrose egzistavo jau prieš daug tūkstančių metų, tai liudija dabartiniai lėlių muziejai bei įvairūs istoriniai šaltiniai. Žmonės lėlės gamybai naudodavo įvairiausias priemones: medį, molį, audinį, siūlus, vašką, kaulą, popierių, vėliau – ir plastiką, modeliną, porcelianą. Su kiekvienu amžiumi tobulėjo galimybės, todėl keitėsi ir lėlių kūrimo būdai – nuo primityvių dviejų šakelių, perrištų virvute, popierinių iki porcelianinių meno kūrinių. Lietuvos etnografiniuose šaltiniuose bei senose nuotraukose taip pat užfiksuota iš įvairiausių skiautelių rištų, megztų, nertų, pintų, net drožtų lėlių. Mamos ir močiutės iš senų rūbų, kojinių, pirštinių sugebėdavo sukurti savo mergaitėms nepaprastų personažų, kurie buvo viena iš lavinimo priemonių.

Lina_Proncatovaite7

Linos lėlės. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip apibūdintum savo braižą: vyrauja tradicinės ar šiuolaikinės detalės?

Mano lėlės labiau išlaiko liaudišką tradiciją, medžiaginių lėlių rūšį, kuomet lėlės kūnas ir visi rūbai siūti iš medžiagos, veidas siuvinėtas paprastais siuvinėjimo būdais. Žinoma, kartais paeksperimentuoju ir, pavyzdžiui, lėlės kūną sukonstruoju taip, kad lankstytųsi kažkurios kūno dalys, lėlė galėtų sėdėti. Pasidomiu ir kitų kuriančių lėles žmonių darbais, bet turiu savo stilių ir jo nekeičiu. Vieniems tai patinka, nes įžvelgia lėlės charakterį, nuotaiką, kitoniškumą, gyvumą, kiti kritikuoja primityvų stilių ar lėlės veidą. Kiekvienas turi savo nuomonę ir visiems patinka skirtingi dalykai. Kritika yra labai gerai! Ir, žinoma, džiaugiuosi, kad atsiranda tikrai daug žmonių, kuriems patinka mano darbai.

Ką savo kūrybos lėlėmis stengiesi perteikti pasauliui?

Turbūt pačią kūrybą, laisvę, žinutę, kad kiekvienas gali kažką sukurti, nebūtinai tik šeimą, ar, pavyzdžiui, pastatyti namą. Mano žvilgsnis krypsta į paprastus, mažus dalykus, džiaugsmo išraišką. Iš savo aplinkos esu pastebėjusi, kad kai kurie žmonės labai susikaustę ir pasidžiaugę kokiu nors rankų darbo produktu būtinai pabrėžia: „Aš tai jau niekuomet taip nepadaryčiau!” Prieš ketverius metus vedžiau teorinį ir praktinį užsiėmimą apie lėles viename Norvegijos mieste ten gyvenančių lietuvių bendruomenei ir mamos su savo dukromis gamino lėlytes iš medžiagos skiautelių bei siūlų. Mokydama technikos pastebėjau jų džiugesį ir nekantrumą pačioms rinktis ir dėlioti medžiagų skiauteles, detales savo lėlei. Per vieną valandą buvo pridaryta nedidelių, labai skirtingų, surištų ir mažomis detalėmis puoštų skirtingų personažų. Visos dalyvės buvo labai patenkintos savo kūrybos rezultatais. Taip seniau kūrė liaudis – kaip mokėjo, taip darė.

Lina_Proncatovaite3

Linos lėlės. Asmeninio archyvo nuotr.

Žinoma, mano lėlės „gimimas” trunka tikrai ilgai. Tai daug kruopštumo reikalaujantis procesas. Nesu meno žinovė ar talentinga kūrėja, tiesiog – liaudiškos tradicijos skleidėja. Mano lėlės tinka vaikams, nes pagamintos iš minkštų medžiagų, jas lengva pritaikyti pasakų personažams. Jos patinka ir suaugusiems, kurie mėgsta ar galbūt kolekcionuoja lėles. Turėjau nemažai prašymų iš pažįstamų, draugų rato pasiūti lėlę, panašią į juos. Man patinka siūti lėles, skirtas būtent kažkam, tuomet labai daug galvoju apie tą žmogų, jo charakterį, pomėgius, išvaizdą, galų gale bandau „įsiūti” kažkokią detalę, charakterio bruožo elementą, kad lėlė būtų kaip mini atvaizdas. Yra tekę siūti užsakymų ir iš nuotraukos, ištatuiruoti, t. y. išsiuvinėti, užsakovo vardą ant lėlės kojos arba pasiūti dvynukes.

Mano lėlės turi ir virtualius namus „Facebook” paskyroje „Lina’s dolls”, kur žmonės gali matyti naujausias lėles, galbūt susisiekti dėl užsakymų. Smagu, kad mano darbas gali kažkam pasitarnauti.

Iš ko kuri lėles? Ar sunku rasti tinkamų medžiagų?

Iš įvairių audinių: lino, medvilnės, aksomo, kartais šilko. Nesinaudoju jokiais trafaretais, iškarpomis. Kerpu „iš rankos”, kaip sakydavo mama. Taip kuriu natūralų lėlės likimą. Labai nemėgstu fabrikinio stiliaus ir vienodumo. Lėlės kūną siuvu iš lino, jo vidų užpildau vilna arba sinteponu. Pradėdama siūti, niekada neturiu detalaus plano. Tiesiog pribręstu, žinau, kad noriu siūti, iškraustau savo dideles dėžes su įvairiausiomis priemonėmis, išsirenku ir atsidedu į šoną norimas medžiagas. Besiuvant išryškėja lėlės charakteris. Veidas ir plaukai – paskutinis žingsnis.

Lina_Proncatovaite2

Linos lėlės. Asmeninio archyvo nuotr.

Kuomet žmogus mėgsta tai, ką daro, medžiagų nesunku rasti. Nuo pat vaikystės jų man nereikėdavo toli ieškoti. Vardan tikslo prikrėsdavau ir visokių eibių. Štai besikuičiant savo spintoje ir beieškant, kokią čia suknelę sukarpius lėlės drabužėliams, visai netikėtai žvilgsnis nukrypdavo ir į mamos spintą. Radusi tinkamą palaidinę, būtinai iškirpdavau nugaros dalį ir sulanksčiusi padėdavau atgal. Mama labai pykdavo už sugadintus jos drabužius! Dabar kartais prisimename su mama visus rūbų karpymo kuriozus ir abi juokiamės iki ašarų.

Medžiagų randu visur: tiek draugų močiučių spintose, tiek aprangos, bižuterijos, tiek specializuotose tekstilės parduotuvėse. Kartais net pati nustembu, kiek daug visko turiu prikaupusi. Kuomet prireikia mažų detalių personažo kūrimui, jų atrandu be vargo.

Galbūt tavo kūriniai jau dalyvavo ir kokiame nors projekte ar parodoje?

2013 metais keletas mano lėlyčių, kaip padėkos simboliai, iškeliavo Tarptautinio Klaipėdos lėlių teatro festivalio „Karakumų asilėlis” dalyviams į Ispaniją, Baltarusiją, Rusiją, Kauną. Tuomet studijavau teatrologiją ir teko garbė dalyvauti festivalio komisijoje. Dovanoti lėles paskatino gerbiamas režisierius, humanitarinių mokslų daktaras, prof. Petras Bielskis. Tuo periodu mano lėlės buvo dar tik vystymosi stadijoje, tačiau buvau tikrai laiminga dėl tokio paskatinimo.

2015 metų vasarą pristačiau pirmąją medžiaginių lėlių parodą „Kai realybės nebepakanka…” Klaipėdos etnokultūros centro Meno kiemo dirbtuvėse. Praeiviai ir parodos lankytojai galėjo lėlėms siūlyti vardus. Gavau labai daug įvairiausių pasiūlymų elektroniniu paštu, kuris buvo nurodytas parodos aprašyme. Suvokiau, kad mano lėlės patinka žmonėms, ir tai suteikė labai daug džiaugsmo, atsirado dar daugiau motyvacijos ir noro tobulėti. Tų pačių metų rudenį nedidelė paroda veikė Norvegijos mieste Trondheime, lietuvių bendruomenės patalpose. 2018 metų gruodį du savaitgalius su lėlėmis dalyvavome Norvegijos etnologijos muziejaus organizuotoje Kalėdų mugėje. Šiai mugei pasiuvau 1,5 m aukščio lėlių porą ir aprengiau jas vieno Norvegijos regiono tautiniais drabužiais. Tai, žinoma, ne autentika – tik vienas iš linksmesnių regiono pristatymo būdų. Mugėje lėlės sulaukė ir užsieniečių dėmesio.

Lina_Proncatovaite4

Linos lėlių paroda „Kai realybės nebepakanka…“ Klaipėdos etnokultūros centro Meno kieme. Asmeninio archyvo nuotr.

Ką Tau pačiai reiškia lėlių gamyba? Kaip pristatytum šį procesą? Kaip viskas vyksta?

Viskas vyksta natūraliai. Noro siūti netrūksta, tik laiko ne visada turiu tiek, kiek norėtųsi. Reikia dirbti ir kitus darbus… Dažnai pasvajoju, kaip būtų nuostabu skirti gyvenimą lėlių kūrimui, tuomet gimtų tikrai didelių projektų ir daugybė kol kas neišpildytų svajonių.

Man lėlių kūrimas yra ekspresija, fantazija, noras išlaikyti liaudišką kryptį, panaudojant šiek tiek modernesnių elementų, bet svarbiausia – kurti džiaugsmą žmonėms. Nuo adatų skaudančius pirštus ir ilgą sėdėjimą palinkus siuvinėjant karoliukus ant suknelės kompensuoja žmonių nuostaba ir džiaugsmas išvydus lėlę. Tuomet matau, kaip jie trumpam nukrypsta nuo kasdienybės rūpesčių ir darbų. Tą akimirką jaučiuosi atlikusi šiokį tokį reikšmingesnį darbą ne sau, o kitiems. Todėl labai daug lėlių išdovanota. Kas begali būti geriau už kito žmogaus džiaugsmą!

Lina_Proncatovaite5

Lina su savo lėlėmis. Asmeninio archyvo nuotr.

Kas suteikia įkvėpimo?

Artimųjų, draugų, buvusių talentingų kolegių etnologių palaikymas, žmonių džiaugsmas pamačius lėlę, jų komentarai ir interpretacijos, dalijimasis emocijomis. Prisiminimai iš vaikystės, kuri prabėgo kaime skaitant labai daug pasakų.

Kaip manai, kokia asmenybė esi?

Nežinau, turbūt jautri pasauliui. Mane labiau veikia jausmų ir nuojautų būsenos. Norisi eiti į priekį ir palikti savitų akmenukų gyvenimo pievose.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius metus kūrybos pasaulyje? Galbūt planuose – dar viena paroda ar koks nors projektas?

Nelabai mėgstu pati „save siūlyti”. Vis jaučiuosi nepasiruošusi kažkur dalyvauti. Rodosi, kad dar trūksta vieno ar kito charakterio, norisi kažkuo nustebinti, kad lėlė būtų ypatinga. Noriu išplėsti vienos tematikos lėlių pristatymą, bet tam reikia laiko. Vis labiau norai linksta į teatrinių personažų kūrimą, norėtųsi išmėginti jėgas kuriant medžiaginę marionetę. Dėl savęs. Viena iš didžiausių svajonių būtų siūti lėles teatrui. O pati tolimiausia svajonė – atidaryti savo namų jaukumu kvepiančią nedidukę lėlių galeriją, kurioje leisčiau laiką siūdama, ir dar joje veiktų mažas lėlių teatriukas, kuris atskleistų mūsų liaudiškų pasakų grožį. Tada sakyčiau: va, kažką nuveikei, Lina.

1 komentaras

Parašykite komentarą