Komiksų kūrėja kvatos užvertus galvą

Pernai išleista grafinė novelė apie Darių ir Girėną „10 litų”. Novelės autorės – Gerda Jord ir Miglė Anušauskaitė – toliau pristato knygą trumpų paveikslėlių mėgėjams. G. Jord, M. Anušauskaitė yra ir kino komiksų autorės. Su kalbančių piešinėlių žanru Gerda susipažino, kai dar studijavo literatūrą, o šiuo metu ji yra ir Vilniaus dailės akademijos studentė.

Gerda_Jord_3

Gerdos Venčkauskaitės slapyvardis Jord norvegiškai taip pat reiškia Gerdos vardą. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotr.

Gerdos kūryboje greta asmeninės patirties (kaip ji pamėgo važinėti dviračiu) dera kritinis požiūris („Komerciškai sėkmingas kultūros žurnalas”), ironija, taiklus žodis. Nuo 2012 metų Gerda kūrė 250 puslapių grafinę novelę „Gertrūda”, kuri bus išleista šįmet.

Kalbantys Gerdos modeliai

„Juokiausi, liūdėjau, visą dieną nieko nevalgiau, nesitikrinau feisbuko, telefono, pamiršau, kokia savaitės diena, kai prieš kelerius metus atsiverčiau pirmąjį savo skaitytą gerą didelį komiksą – Marjane Satrapi „Persepolį”, – apie pažintį su trumpuoju paveikslėlių žanru pasakojo Gerda. Tąkart jos akį patraukė vaizdo ir teksto jungimas, meninės raiškos galimybės, kurių anksčiau nebuvo įžvelgusi. Paskui skaitė kitus komiksus, o vėliau ėmė kurti pati. „Dabar komiksų žanrą matau kaip įrankių rinkinį. Tie įrankiai nėra menkesni ar pranašesni už kino, literatūros, teatro, muzikos kūrimo įrankius, svarbiausia – juos tinkamai panaudoti ir sukurti ką nors įdomaus”, – svarstė ji.

„10 litų” Gerda su M. Anušauskaite vis dar pristatinėja, nors novelė išleista pernai. Ne dėl to, kad komiksai Lietuvoje nėra aistringai piešiami ar plačiai žinomi. Priešingai – „10 litų” sulaukė susidomėjimo, buvo išspausdintas antras tiražas ir merginos važiavo į miestus, kuriuose dar nesilankė, nes skaitytojai prašė atvykti.

Migle_Gerda_Vaido_Gembicko_nuotr_1

„10 litų” bendraautorės Miglė Anušauskaitė (kairėje) ir Gerda Jord. Vaido Gembicko nuotr.

Šiuo metu G. Jord studijuoja animaciją. Anksčiau piešti ji nesimokė, tačiau daug praktikos įgijo vaikystėje, kai lape įamžindavo viską, ką matydavo aplink. „Prisimenu, mama turėjo užsienietiškų prekių katalogų, dauguma jų – drabužius reklamuojančių modelių nuotraukos. Man tai buvo gera inspiracija: su drauge sąsiuviniuose kurdavome savo „prekių katalogus”, o maniškiame piešti modeliai tarpusavyje kalbėdavosi komiksų burbulais”, – prisiminė pašnekovė ir pridūrė, kad, kai jaunas žmogus nežino, ką toliau veikti gyvenime, pravartu atsigręžti į vaikystę ir prisiminti, kokią nesąmonę jis darydavo su didžiausiu malonumu: galbūt tai ir yra sritis, į kurią verta grįžti.

Panašumų randa skaitytojai

Gerda yra parašiusi ne vienos knygos recenziją – puikiai dėlioja ir tekstą, ir vaizdą. Kaip pati sako, studijuojant literatūrą atsirado poreikis jungti detales į pasakojimus, kitaip dorotis su informacine, kalbine žaliava. „Dabar animacijos studijose tai ir praverčia, ir kartais kenkia. Vis norisi gilintis į vaizdą pasitelkiant kalbinę patirtį, bet stengiuosi save stabdyti – pažvelgti į viską naujai, kaip pirmo, o ne penkto kurso studentė”, – apie antrų bakalauro studijų suolą pasakojo G. Jord.

Marijampolėje ji baigė ir muzikos mokyklą. Iš kur traukia savo talentų lobius? „Nėra jokių lobių, yra tarsi kūrybingumo raumenys, kuriuos galima treniruoti ir užauginti, – palygino mergina. – Kas bus ta treniruoklių salė, nesvarbu: muzikos mokykla, teatro studija ar eilėraščių rašymo būrelis. Svarbu nuolat treniruotis.” Šiemet bus išleistos grafinės „Gertrūdos” istorijos. Jų įžangoje kūrėja paminėjo, kad pagrindinė veikėja nėra jos alter ego, o knyga – ne autobiografinė. Gertrūdai močiutė davė vardą, nes žavėjosi emancipuotomis moterimis: Gertrude Stein, Greta Garbo. Knygos autorės vardas taip pat prasideda G raide. Regis, skaitytoją ji supainioja ir „užkabina” (ne)autobiografinėmis detalėmis.

Gerda_Jord_Gertruda_1

Gerdos Jord komiksas “Gertrūda”.

„Gertrūdoje” daug dalykų, su kuriais susidūriau, kuriuos mačiau arba apie kuriuos man pasakojo, ir jie gana universalūs mano kartai”, – komentavo G. Jord ir išvardijo: ta pati laikotarpio dvasia, tas pats asortimentas parduotuvėse, radijo stotyse, televizijoje, tos pačios tikėjimo nepriklausomybe, vėliau ir nusivylimo ja nuotaikos, sklindančios iš vyresniosios kartos. Gerda visąlaik akcentuoja, kad Gertrūda – tai ne ji, o pavaizduoti žmonės gyvena kitokį gyvenimą nei jų autorė. Tačiau panašumų gali surasti ne vienas skaitytojas, gimęs nepriklausomybės aušroje, turėjęs pernelyg rūpestingą (kaip ir priklauso) močiutę, mokyklos žiburėlyje šokęs skambant „I’m blue da ba dee da ba da” ar lankęsis „Foje” koncerte.

Laimingai pasibaigęs „skandalas”

Neseniai pasirodė ironiškas ir sarkastiškas Gerdos sukurtas „Komerciškai sėkmingas kultūros žurnalas”. Viršelio veidas – poetė, atsikračiusi 15 kilogramų. Panašiai juokingi bulvariniai skaitiniai, kurie netgi labai žinomi Gerdai, ilgą laiką dirbusiai žiniasklaidoje. „Apskritai šis komiksas beveik politinis, atsiradęs dėl kaskart aplankančio blogo jausmo išgirdus naujienas, kad mėgstami kultūros ir meno leidiniai nebegauna reikalingo valstybės finansavimo. Arba gauna menką, kaip kokią stipriai suveržtą lašelinę. Tada visuomet kyla klausimas: kaip kultūrinė žiniasklaida turėtų elgtis, kad išgyventų?” – mąstė pašnekovė. Sakoma, ironija yra XXI amžiaus bruožas. G. Jord pasijuokia iš šiuolaikinio menininko, jo kančių dėl meno. Humoras ir absurdas jai ateina savaime, be siekio paauklėti ar keisti skaitytoją.

Gerdos_Jord_Komikas_2

Jei „Sėkmingame žurnale” G. Jord būtų viršelio veidas, paantraštėje parašytų: „Gerda Jord – komiksų kūrėja, kuri išgyveno po šiurpios motociklo avarijos.”

„Vis pavaizduoju tai, kas mane stebina ar juokina, nors tikriausiai iš visų tų komiksų lenda ir mano požiūris. Esu labiau ilgų istorijų pasakotoja nei trumpų akimirkų fiksuotoja. Juodraščiuose jau rutuliojasi dar vienas romanas apie XX amžiaus pradžioje Vilniuje virusį daugiakalbį gyvenimą”, – užsiminė piešėja. Jei „Sėkmingame žurnale” G. Jord būtų viršelio veidas, paantraštėje parašytų: „Gerda Jord – komiksų kūrėja, kuri išgyveno po šiurpios motociklo avarijos.” Būtų gera proga išpūsti nedidelį įvykį iki skandalingo. Mat kartą brolis paskolino Gerdai motociklą, o ši iškart rėžėsi į krūmus ir tvorą. Mačiusieji incidentą sakė, kad iš jos turėjo nekas likti. Bet Gerda atsistojo, nusikrapštė akmenukus nuo kaktos ir nuėjo ieškoti nuskridusio motociklo.

Laimės aparatai

Maža dalis G. Jord kūrybos pasirodo internete, asmeniniame tinklaraštyje. Kaip ji sako, tai – net ne ledkalnio viršūnė, o veikiau mažos atskilusios ledo lytys, mat labiau patinka dirbti ne prie skaitmeninių, o popierinių kūrinių. Kiti komiksai artimiau susiję su Gerdos kasdienybe. „Dviratininkų jaustukai” atsirado, kai mergina pamėgo dviratį (kaip jį vadina) – laimės aparatą. „Taip, komiksai atsiranda ir iš kasdienybės: jos absurdo, nuobodulio arba intensyvių išgyvenimų. Pavyzdžiui, dviratis man nėra rutina, nes juo važinėju dar tik kelerius metus. Lyg koks ką tik išmokęs vaikščioti padaras su dviračiu jaučiuosi „tyrinėtoja”. Todėl stipriai reaguoju į euforiją, kuri užlieja pasileidus dviračių taku, ar tragediją, prireikus sulėtinti greitį dėl mamytės, ramiai stumiančios vežimėlį mano dviračių juosta”, – šmaikščiai kalbėjo komiksų autorė. Kai pagaliau knygynuose atsiras G. Jord pieštasis grafinis romanas „Gertrūda”, šiuo metu rengiamas leisti, trejų metų ir beveik trijų šimtų puslapių darbą Gerda įprasmins paprastai, kaip sakė, „kvatosiu iš džiaugsmo užvertus galvą, kol kas nors paklaus, kas man yra”.

lietuvos-zinios_1

Parašykite komentarą