Karolina Kontenytė: „Teatras – tai būdas pergyventi kasdienybę”

Asmeninio archyvo nuotrauka

Jaunųjų kūrėjų rubrikos viešnia – Klaipėdos jaunimo teatro aktorė Karolina Kontenytė. Mūsų pašnekovė aktyviai dalyvauja teatriniame gyvenime bei siekia užsibrėžtų tikslų. Karolina žavi maksimalizmu, entuziazmu ir tikėjimu tuo, ką daro. Apie kūrybą, teatrą ir įdomią kasdienybę – pokalbis su jaunąja aktore.

Kaip manai, kokia esi asmenybė? Koks Tavo gyvenimo credo?

Labai sunku apibrėžti savo asmenybę. Tai labai plati ir sudėtinga sąvoka. Manau, kad esu vis kintanti, priklausoma nuo išgyvenimų, patirčių, kelionių, sutiktų žmonių ir daugelio įvairių kitų komponentų. Dabartiniame etape noriu maksimaliai išgyventi kiekvieną dieną, kuo daugiau pamatyti, nuveikti, patirti, suprasti. Šiandien mano credo skamba paprastai – geriau gailėtis dėl to, ką padarei, negu dėl to, ko nepadarei.

Kaip Tavo gyvenime atsirado aktorystė? Nuo ko viskas prasidėjo?

Pirmą kartą apie aktorystę pasvajojau 8-oje klasėje. Tuo metu teatras atrodė labai magiška, paslaptinga ir romantiška vieta su saldžiai maloniu kvapu. Pastebėjote, kad kiekvienas teatras turi savo kvapą? Nežinau, galbūt tai tiesiog atėjusių žiūrovų kvepalai, kaip sakydavo vienas mano draugas, bet gal ir ne? (šypsosi).

Papasakok, kur teko dalyvauti, o gal ir laimėti?

Pats naujausias laimėjimas – tai Dalios Tamulevičiūtės premija 2015 metais, skirta spektaklio „Akmuo vanduo geluonis” kūrybinei grupei. Šis spektaklis šiemet buvo nominuotas “Auksiniam scenos kryžiui” lėlių ir objektų teatro kategorijoje. 2015 m. spektaklis „Kita mokykla” laimėjo Panevėžio teatro „Menas” XI kamerinių spektaklių festivalio didįjį prizą. 2014 metais Klaipėdos jaunimo teatras buvo nominuotas “Auksiniam scenos kryžiui” kaip „metų scenos meno reiškinys”. 2013 metais Dalios Tamulevičiūtės premija skirta spektakliui „Paukštyno bendrabutis”. 2013 m. festivalyje „Vaidiname žemdirbiams” geriausiu spektakliu vaikams pripažintas Nacionalinio dramos ir Klaipėdos jaunimo teatrų spektaklis „Grybų karas”, šis spektaklis buvo nominuotas ir “Auksiniam scenos kryžiui”.

Kokias studijas pasirinkai ir kodėl?

Pasirinkau vaidybos studijas Klaipėdos universitete, Menų fakultete. Sprendimą lėmė tai, kad šį kursą rinko Valentinas Masalskis. Buvau mačiusi jį vaidinant, skaičiusi jo knygą, interviu, straipsnius. V. Masalskio teatro suvokimas man pasirodė labai artimas ir teisingas.

Kaip atsidūrei Klaipėdos jaunimo teatre?

Klaipėdos jaunimo teatre pradėjau vaidinti būdama antrame kurse. Tuo metu visi ir pradėjome kurti šį teatrą. Tai buvo puiki patirtis bei neįkainojama praktika. Galiu sakyti, kad visas teorines vaidybos pamokas, kurias gaudavau paskaitų metu, turėjau galimybę išbandyti scenoje, prieš publiką.

Kokia Tavo kasdienybė? Kiek laiko užima repeticijos?

Šiuo metu mano kasdienybė – tai repeticijos, spektaklių rodymai, gastrolės, darbas su bilietais bei reklama. Repeticijos ir pasiruošimas spektakliui užima daug laiko. Suprantu, kad gali būti sunku patikėti, kodėl aktoriams teatre reikia būti jau ryte, jeigu spektaklis vyksta tik 19 valandą vakaro. Tiesą pasakius, tiek visko reikia padaryti, kad kartais sunku ir spėti.

Monikos Penkuku nuotrauka

Galbūt prisimeni savo pirmąjį vaidmenį? Koks jis buvo? Kokias emocijas kelia?

Vienas iš pirmųjų vaidmenų draminiame spektaklyje ir vis dar man mieliausias vaidmuo – tai personažas D, mergina iš M. Nastaravičiaus pjesės „Paukštyno bendrabutis”. Visą pradinį supratimą apie spektaklį, teatrą, vaidmenį, malonumą vaidinti gavau būtent iš jo. Šis spektaklis gyvuoja jau ne pirmus metus, bet personažo tobulinimas dar nepasiekė galutinio taško.

Kokius vaidmenis dažniausiai atlieki? Galbūt turi savo, kaip aktorės, braižą, stilių? Koks jis?

Visos pjesės yra pernelyg skirtingos, kad kuriamus vaidmenis būtų galima kažkaip gretinti. Paskutinė premjera P. Ignatavičiaus „Ledas” – drąsus, ryškus spektaklis. Personažas šiame spektaklyje (DIE ICE grupės narė, pasakotoja) atrodo, elgiasi, kalba groteskiškai, utriruotai, ironiškai. Tuo tarpu K. Žernytės „Akmuo vanduo geluonis” – labai meditatyvus spektaklis, pastatytas remiantis lietuvių mitologija, kuriame aktorius tarnauja aklajam bei tampa jo „akimis”.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra aktorystė bei kūryba?

Būdas pergyventi kasdienybę.

Kas Tau yra kūrybos / aktorystės esmė?

Sąveika tarp aktoriaus ir žiūrovo.

Ar sunku persikūnyti į vis skirtingus vaidmenis?

Įdomu. Kaip jau minėjau anksčiau, žmogus nėra vienalypis. Savyje talpiname begalę išgyvenimų, jausmų ir kitų dalykų. Skirtingiems vaidmenims reikia panaudoti vis kitą asmenybės dalį, save vis kitame tarpsnyje, kitomis sąlygomis. Sunkiau yra nebijoti tai apnuoginti prieš save ir žiūrovus.

Eglės Sabaliauskaitės nuotrauka

Kas yra sunkiausia apskritai žengiant aktorystės keliu?

Nepristigti entuziazmo, tikėjimo ir drąsos.

Kas Tau suteikia įkvėpimo?

Tikriausiai, kaip ir daugumai, tai žmonės, jų istorijos, kelionės, atsitiktinumai, muzika, kuri gali sukurti reikiamą atmosferą „įkvėpimui gimti”.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius kūrybinės veiklos metus? Kokie tikslai bei ambicijos?

Svajočiau, kad Klaipėdos jaunimo teatras atrastų kuo didesnį savų žiūrovų ratą Klaipėdoje ir už jos ribų. Siekiu, kad ir toliau turėtumėme galimybę dirbti su geriausiais režisieriais ir statyti spektaklius.

Norėčiau sukurti vaidmenį kine bei turėti užtektinai ryžto įgyvendinti dar keletą savo asmeninių tikslų.

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su aktoryste, kokia ji būtų? Kodėl?

Galbūt norėčiau išbandyti jėgas kino virtuvėje arba tiesiog keliauti ir dirbti įvairius trumpalaikius darbus vis skirtinguose pasaulio kampeliuose.

Jei galėtum vieną dieną praleisti su bet kurio laikmečio žmogumi, kas ir kodėl jis būtų?

Norėčiau nukeliauti į devintojo dešimtmečio Berlyną ir praleisti dieną su to laikmečio jaunimu.