Justina Burakaitė: „Teatras man yra žaidimas”

Jaunųjų kūrėjų rubrikos viešnia – Klaipėdos jaunimo teatro aktorė Justina Burakaitė įsitikinusi, kad kūryba – tai prasmės ieškojimas, mėnulio siekimas, tikėjimas stebuklais. Tai žaidimas. Vienais atvejais – strateginis, ilgas ir varginantis, o kitais – kuomet, atrodytų, kortos pačios savaime iškrenta. Pašnekovės aktorystės kelias – nuo dainavimo su plaukų šepečiu vietoj mikrofono, nuo ausinuko, kuris atstodavo stetoskopą, iki dabartinės teatro scenos. ir toliau dosnios žaidimų. Talentingoji kūrėja taip pat yra ir viena iš festivalio „Jauno teatro dienos” organizatorių.

Monikos Penkutės nuotr.

Kaip Tavo gyvenime atsirado aktorystė? Nuo ko viskas prasidėjo?

Nuo pat vaikystės manau, kad ji buvo šalia manęs. Būdami vaikais mes visą savo laiką leidžiame žaisdami. Mums patinka apsimesti, kad esame gydytojai, dainininkai, policininkai, mama ir tėtis. Taip žaisdama supratau, kad labai noriu jais visais būti. O aktoriaus profesija leidžia tai daryti. Taip viskas ir prasidėjo: nuo dainavimo su plaukų šepečiu, kuris tapdavo mikrofonu, nuo ausinuko, kuris atstodavo stetoskopą, iki dabartinės teatro scenos, kurioje toliau galiu žaisti.

Galbūt prisimeni savo pirmąjį vaidmenį? Koks jis buvo? Kokias emocijas kelia?

Vaidinau gandrą darželyje. Buvau vienas iš aukščiausių vaikų grupėje, tai turbūt nieko nenustebins, kad gavau šitą vaidmenį. Atsimenu, kad vakarą prieš pasirodymą su tėčiu spalvinome gandro snapą su flomasteriais ir paskui po namus vaikščiojau aukštai kilnodama kojas. Paties spektaklio nebeatsimenu, bet prisiminimas kelia šypseną.

Kas yra sunkiausia, žengiant aktorės keliu?

Nepasiduoti. Mano mokytojas Valentinas Masalskis dažnai sakydavo, kad reikia išlaukti. Kartais būna labai sunku laukti. Turi laukti, bet kartu turi eiti pirmyn.

Kaip pristatytum dabartinę savo veiklą?

Didžiąją mano laiko dalį užima darbas Klaipėdos jaunimo teatre. Tai yra ne vien vaidinimas spektakliuose, bet ir asistentavimas aktoriams, drabužių lyginimas, dekoracijų statymas. Teatre mes turime susikūrę savo sistemą, pagal kurią gyvename ir kuriame. Kitą dalį mano laiko pasiima buvimas teatro studijos „Jaunieji kūrėjai” mokytoja, darbas su vaikais ir paaugliais, edukacinės veiklos. Na, ir dar prie viso šito esu viena iš festivalio „Jauno teatro dienos” organizatorių.

Festivalyje „Jauno teatro dienos“. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Kokia Tavo patirtis teatro pasaulyje? Papasakok, kur teko dalyvauti, o gal ir laimėti?

Nuo 2012 metų esu Klaipėdos jaunimo teatro aktorė. Su šiuo teatru gavau galimybę apkeliauti visą Lietuvą ir pažinti įvairias scenas. Teko ir Europoje gastroliuoti. Su Pojūčių teatru esu laimėjusi Dalios Tamulevičiūtės premiją už spektaklį „Akmuo. Vanduo. Geluonis”. Praėjusiais metais buvau viena iš dvylikos aktorių, atrinktų dalyvauti tarptautiniuose mokymuose „International Screen Acting Workshop” Vokietijoje. Turėjau galimybę pagyventi ten kelis mėnesius ir mokytis iš geriausių savo srities profesionalų.

Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „R.E.M.“, rež. Jonas Tertelis. Lauryno Butkevičiaus nuotr.

Kokie vaidmenys Tave labiausiai žavi?

Tie, kurie turi paslaptį, kurie yra ryškūs, spalvingi, emocionalūs, energingi, tie, kurie yra stipresni už mane, drąsūs ir dinamiški.

Gal ir pati režisuoji spektaklius?

KJT kartais tenka patiems kurti spektaklius, kartais yra kūrybinė spektaklio komanda, dar kitais atvejais spektaklio dramaturgiją kuria aktoriai. Trečius metus tenka režisuoti teatro studijoje vaikų ir paauglių vaidinamus spektaklius. Ten su kolege mes galime sau leisti išsibandyti visokiausius crazy dalykus, kurti scenarijus ir scenografiją, atrasti įdomių sprendimų.

Kaip įsivaizduotum savo svajonių spektaklį?

Mano svajonių spektaklis būtų fantasmagorija. Su daug mistikos, ryškių spalvų, rūko ir geros ironijos. Ir būtinai – su stipriais aktoriais.

Galbūt turi savo, kaip aktorės, braižą, stilių? Koks jis?

Į šitą klausimą turbūt geriausiai galėtų atsakyti žiūrovas ir teatrologai.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra aktorystė bei kūryba?

Aktorystė man yra žaidimas, o kūryba – nuolatinis naujų priemonių ieškojimas vis kitiems žaidimams. Vienais atvejais tai gali būti ilgas ir varginantis strateginis žaidimas, o kitais atvejais kortos pačios savaime iškrenta.

Kas Tau yra kūrybos bei aktorystės esmė?

Prasmės ieškojimas, tikėjimas stebuklais, mėnulio siekimas.

Kas Tau suteikia įkvėpimo?

Žmonės, kurie yra užsidegę savo veikla. Kelionės į kalnus. Filmai, knygos, skanus maistas, grynas oras, gyvūnai. Ir kava (šypsosi).

Monikos Penkutės nuotr.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius metus kūrybinėje veikloje? Kokie tikslai bei ambicijos?

Šitoje profesijoje tavo planai gali pasikeisti per vieną naktį. Daug dalykų atsitinka spontaniškai. Artimiausias darbas yra vasario mėnesį laukianti premjera „Jūrinės šviesos”. Po to – festivalis „Jauno teatro dienos”.

Žiūrint į tolimesnę perspektyvą, norėčiau daugiau save išbandyti kine. Kinas yra ta sritis, kuri paskutiniu metu žadina didelį smalsumą, įdomu, kaip ten kas ir iš ko susideda.

Kaip ten sakoma: „Žmogus planuoja, Dievas juokiasi.” Tai jei iš manęs nesijuoks, norėčiau dar išmokti montuoti. Išvažiuoti į geras kino dirbtuves Amerikoje. Pramokti dar vieną užsienio kalbą. Ir pagaliau išsilaikyti teises…

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su aktoryste, kokia ji būtų? Kodėl?

Būčiau virtuvės šefė. Man patinka gaminti valgyti. Arba kino teatro bilietų kontrolierė, nes galėčiau visus filmus pažiūrėti.