Gintarė Radvilavičiūtė: „Lėlių teatras – rafinuota meno šaka”

Viena ryškiausių Lietuvos lėlių teatro asmenybių, režisierė, Klaipėdos lėlių teatro meno vadovė Gintarė Radvilavičiūtė su kūrybine grupe šiemet buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už spektaklį „Smėlio žmogus”, pastatytą Vilniaus teatre „Lėlė”. Pokalbis su jaunąja menininke – apie teatrą ir kūrybą.

Nerijaus Jankausko nuotr.

Kaip Jūsų gyvenime atsirado lėlių teatras? Nuo ko viskas prasidėjo?

Viskas prasidėjo nuo judesio. Keista, kai dabar pagalvoji, kad lėlėje pats svarbiausias dalykas yra judėjimas. Tikslus judesys sukuria lėlės atgijimo stebuklą.

Galbūt prisimenate savo pirmąjį spektaklį? Koks jis buvo? Ką dabar darytumėte kitaip?

Atsimenu visus spektaklius. Mano pirmas spektaklis gyvena savo gyvenimą. Jame nieko nekeisčiau. Visuomet gera, kuomet Linas Zubė ir Renata Kutaitė, apsivilkę bobutės ir dieduko personažus, ima ieškoti teisybės spektaklyje „Vištytė ir gaidelis”.

Kas apskritai Jūsų gyvenime yra lėlių teatras ir kūryba?

Lėlių teatras – tai vaizdo kalba, kuria galiu kalbėti. Visuomet galvojau, kad vaizdas turi turėti tankį. Tai turi būti ne tik gražu, bet ir turi kalbėti tau apie gyvenimą, vaizdas turi likti tavo galvoje.

Jei Jums reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su teatru, kokia ji būtų? Kodėl?

Man labai patiko A. Mončio pasakyta mintis: „Ne tai yra svarbu, ką tu darai, svarbu yra, kas darosi, kai tu tai darai.” Kiekviena veiklos sritis yra įdomi, bet mes greičiausiai pasirenkame tai, kur jaučiamės geriausiai. Svarbu tame prasmę matyti ir kad veikla tave augintų kaip žmogų.

Koks spektaklis ir kodėl Jums pačiai įsimintiniausias?

Kiekvienas spektaklis brangus. Tai yra kelias, kuriuo einu. O kelyje būna ir kryčių, ir kilimų. Kartais kryčiai yra įsimintinesni, nei laimingos akimirkos.

Kuo vadovaujatės kurdama spektaklius? Kitaip tariant, koks Jūsų kūrybos braižas?

Išlaisvinti ir palikti kartu. Grandinės principas – kiekvienas kūrėjas atneša savo pasaulį, viskas susijungia ir taip susikuria vaizdas, kuris vadinasi teatras. Kiekvienas kūrėjas turi laisvę, tačiau kad reginys įvyktų, viską sujungi į vienį. Iki galo niekada nežinai, koks vaizdas susikurs.

Aš turiu vis kelti sau iššūkį, kad patirčiau atradimo džiaugsmą.

Spektaklis “Šalia”, Klaipėdos lėlių teatras. Nerijaus Jankausko nuotr.

Kas Jums suteikia įkvėpimo kūrybai?

Knygos, dailė, teatras, menas apskritai, žmonės, bendravimas, kelionės.

Esate Klaipėdos lėlių teatro vadovė. Kaip apibūdintumėte šį teatrą? Ar Jūs ir ateityje save įsivaizduojate lėlių teatre?

Klaipėdos lėlių teatras – tai nedidelis privatus teatras, kuriame susibūrė bendraminčiai, vedami lėlių teatro idėjos. Teatras išsiskiria tuo, kad jame kuriama aktyvi kultūrinė erdvė, kurioje menininkai eksperimentuoja, ieško naujų lėlių teatro meno formų, kuria kokybiškus projektus vaikams ir jaunimui, suaugusiesiems. Teatras gyvas idėja.

Apskritai lėlių teatras – tai rafinuota meno šaka. Joje yra daug mistikos, magijos, atradimo džiaugsmo. Manau, kad yra dar kur eiti. Planuose – spektakliai tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.

Lėlių teatro pasaulyje esate ne naujokė. Kokias tendencijas pastebite? Kokius pranašumus ir trūkumus matote Lietuvos lėlių teatruose lyginant pasaulio mastu?

Mano darbas – stebėti pasaulį, o ne jį vertinti. Esu tik stebėtoja. Pasaulis didelis, kūrėjai įdomūs, skirtingi. Įdomu visokį meną matyti, kuris tave įkvėpia.

Kaip manote, kokiomis savybėmis turi pasižymėti žmogus, kad sėkmingai eitų aktoriaus karjeros keliu?

Būti lankstus, atsakingas, ištvermingas, kūrybingas ir mylėti savo darbą.

Spektaklis “Smėlio žmogus”, Vilniaus teatras “Lėlė”. Pauliaus Gasiūno nuotr.

Kokie Jūsų tikslai, ambicijos artimiausius kelerius kūrybos metus?

Tiesiog gyvensiu gyvenimą… Tikiuosi, kūrybingą.

Koks Jūsų gyvenimo credo?

Visuomet reikia daryti esmę. Labai daug laiko prarandame nesilaikydami šio dėsnio.

Jei galėtumėte vieną dieną praleisti su bet kurio laikmečio žmogumi, kas ir kodėl jis būtų?

Apskritai norėčiau daugiau pakeliauti, susipažinti su pasaulio lėlių teatrais, jų kūrėjais. Pasaulis didelis. Atsitraukus pamatai pasaulį iš viršaus. Geras jausmas.

Kas Jūsų gyvenime yra autoritetas? Kodėl?

Kūrybinga asmenybė. Ji mane įkvepia.

Kokia ir kodėl Jūsų mėgstamiausia knyga?

Su malonumu skaitau Haruki Murakami, Kobą Abę, Francą Kafką, Michailą Bulgakovą. Kai persipina fantastika su realybe, negaliu atsitraukti… Žadina vaizduotę.