Dominyka Šeibokaitė: „Emocija – prizmė, pro kurią žiūriu. Kitas žodis – spalva”

Aktyvi ir entuziastinga fleitininkė Dominyka Šeibokaitė žavi kūrybine energija ir veiklų įvairove. Muziką Klaipėdoje pamilusi talentingoji pašnekovė dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose projektuose, fleita groja pasaulio filharmonijų salėse kartu su žymiausiais atlikėjais bei dirigentais. Už nuopelnus muzikos srityje mergina yra gavusi Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės padėką. „Nebenoriu būti tik muzikante, bandau praplėsti savo interesus už klasikinės muzikos atlikimo ribų. Kūryba man – emocijų ir spalvų paieškos”, – sako jaunųjų kūrėjų rubrikos viešnia.

Dominyka_Seibokaite

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip manai, kokia esi asmenybė? Koks Tavo gyvenimo credo?

Credo niekada neturėjau. Net nelabai suprantu, kaip galima išsirinkti vieną frazę, kuri atspindėtų visą gyvenimą. Galėčiau kas valandą savąją keisti. Anksčiau galvojau, kad esu stebėtoja, kuri nieko neanalizuoja, plaukia pasroviui, nelabai turi ką pasakyti – tiesiog stebi. Tačiau dabar manyčiau, kad situacija pasikeitė. Esu spontaniška, žaisminga, mėgstu kraštutinumus, galiu būti ir ypač rimta, ir ypač linksma. Esu žymiai drąsesnė – drąsesnė tiek kurti, tiek gyventi.

Kaip Tavo gyvenime atsirado muzika, kūryba? Nuo ko viskas prasidėjo?

Kai buvau 6-erių, mama pastebėjo, kad turiu gabumų ir nuvedė mane į Eduardo Balsio menų gimnaziją mokytis muzikos. Tiesa, į pirmą klasę neįstojau, nes buvau labai nedrąsi, bet kitais metais pabandžiau vėl, ir – pavyko. Atsimenu, kad iš visų pamokų patiko tik fleitos pamokos, tad tuo viskas ir buvo pasakyta.

Kodėl sužavėjo būtent fleita?

Fleita man, mažam vaikui, patiko, nes ja grojo pusseserė. Įstojus į gimnaziją pradėjau nuo išilginės dūdelės ir tik ruošiantis eiti į 4-ą klasę supratau, kad tikrai noriu tęsti mokslus skersine fleita. Jos garsas man visad buvo labai gražus.

Papasakok, kur teko dalyvauti, o gal ir laimėti?

Paminėsiu keletą svarbesnių renginių. Tai tarptautinis Juozo Pakalnio pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų konkursas, vykęs 2016 metais, jame laimėjau I vietą ir kitais metais už tai gavau prezidentės Dalios Grybauskaitės padėką. 2016, 2017 ir 2018 metais įvyko solo koncertai su Lietuvos nacionalinės filharmonijos ansambliu „Musica Humana” ir mano labai gerbiamu profesoriumi Algirdu Vizgirda. Kiekvienas koncertas su šiuo ansambliu yra nepakartojamas!

2018-ieji man buvo labai intensyvūs. Pradėjau mokytis Berno menų universitete Šveicarijoje, teko garbė dalyvauti projektuose su labai žymiais meno atstovais – dirigente Graziella Contratto (drauge įrašėme CD Ciuricho radijuje) ir choreografu Joachim Schlömer (su juo kartu pirmą kartą išbandžiau save performerės amplua bandant sujungti fleitą su šokiu). Tais pačiais metais buvau atrinkta dalyvauti meistriškumo kursuose Venecijoje, Giorgio Cini moderniosios muzikos centre. Dar spėjau sudalyvauti koncertuose su naujuoju Miuncheno filharmonijos orkestru.

Mano mėgstamiausias renginys iš visų, į kurį sugrįšiu dar ne kartą, – vasaros stovykla „Crescendo” Vengrijoje. Tai krikščioniško pobūdžio stovykla, skirta menininkams. Ten važiuoju, kai pavargstu nuo šio pasaulio dirbtinumo. Šioje stovykloje prisimenu, kad nesvarbu nei pasiekimai, nei laimėjimai, o svarbiausia – dalintis savo dovanomis vieniems su kitais.

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Dabar man pereinamasis etapas. Nebenoriu būti tik muzikante, bandau praplėsti savo interesus už klasikinės muzikos atlikimo ribų. Daugiau tapau ir šoku negu groju fleita. Taip pat su draugu Daniel Goldblum kuriame meninį dokumentinį filmą, jame atlieku judesio performansus. Labai džiaugiuosi šia nauja veikla, tai man kaip ekstremalus sportas, patiriu tikrą adrenaliną! Tikiuosi, kad kada nors žmonės galės mane vadinti menininke.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra muzika ir kūryba?

Tai būdas patirti džiaugsmą. Pasauliui reikia grožio. Jei aš galiu sukurti kažką gražaus – mano siela labai džiaugiasi. Manau, kad turiu tokią paskirtį šioje Žemėje. Tiesa yra tokia, kad visi mes esame kūrėjai. Tai prigimtinis dalykas, tik kiekvienas išreiškiame jį skirtingai.

Dominyka_Seibokaite_photo_Annette_Boutellier

Annette Boutellier nuotr.

Kas Tau yra kūrybos ir muzikos esmė?

Emocija – tai mano prizmė, pro kurią žiūriu. Kitas žodis – spalva. Man tai yra du sinonimai. Visada ieškau spalvingų ir emocingų patirčių. O esmė būtų surasti tas patirtis tiek pačiai, tiek žiūrovui.

Kokius kūrinius atlieki? Galbūt ir pati kuri muziką? Jei taip, kaip manai, koks Tavo kūrybos braižas?

Atlieku daugiausiai klasikinę muziką. Po tiek metų šioje sferoje apsikrėčiau tam tikra meile ir pagarba šiam nuostabiam dalykui (manau, tai nutinka daugumai). Net kai galiu rinktis, ką norėčiau atlikti, vis tiek pasirenku būtent klasiką. Pati muzikos dar nerašau, bet neatmetu galimybės – tikrai ateityje norėčiau pabandyti.

Kas Tau suteikia įkvėpimo?

Choreografė Pina Bausch, dailininkas, architektas, ekologas Friedensreich Hundertwasser, tapymas, Nida, graži suknelė, kurią galiu išpurvinti. Man patinka šitas interviu! O jei rimčiau, tai niekada nežinau, kada tas įkvėpimas pasirodys, jis turi labai įvairių formų. Anksčiau labai laukdavau tų retų momentų, kai užsimiršti laike ir nebereikia valgyti, bet tai tik mažos dovanėlės dideliam kūrėjo pasaulyje.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius metus muzikos pasaulyje? Kokie tikslai bei ambicijos?

Rugsėjį grįšiu į Šveicariją tęsti magistrantūros. Vyks labai daug įdomių projektų. Turėsiu paruošti savo baigiamąjį pasirodymą, be jokių ribų, be jokių stabdžių – jau įsivaizduoju, kaip ten skraidysiu… (šypsosi). O po to net nežinau, gal į Ameriką… Mano planai nebūna tolimi, jei jau kažką sugalvoju, tuojau labai spontaniškai imu įgyvendinti.

Dominyka_Seibokaite4

Asmeninio archyvo nuotr.

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su muzika, kas tai būtų? Kodėl?

Tikriausiai kita meno rūšis – šokis arba dailė. Save įsivaizduoju tik meniškoje aplinkoje.

Jei galėtum vieną dieną praleisti su bet kurio laikmečio žmogumi, kas ir kodėl jis būtų?

Labai sunku išsirinkti vieną. Dabar tai tikriausiai būtų Pina Bausch – šokio teatro atstovė, šiandien ji yra mano pagrindinė įkvėpėja. Kritikas Manuel Brug jos kūrinius apibūdina kaip „sielos interpretaciją”. Jai taip pat buvo svarbios žmogaus emocijos, jos performansai mane paliečia labai giliai.

Kas yra Tavo autoritetas muzikoje? Gyvenime?

Kitų žmonių įtaka yra labai pavojingas dalykas. Aš noriu būti atsakinga už save, tad stengiuosi vengti autoritetingų žmonių ir klausyti jų nuomonės. Kartu man patinka domėtis žmonių kūryba, jei tik tai padrąsina sukurti kažką naujo. Dažniausiai, jei mane kažkas domina, stengiuosi kritiškai išgirsti visas nuomones. Vis dėlto gyvenime žmogaus ir Dievo autoritetai negali būti lyginami, tad savąjį renkuosi ne iš šio pasaulio.

Parašykite komentarą